Kai su Aglaja susisiekiame vaizdo skambučiu, akimirksniu atsiduriu jos studijoje, kurioje gimsta „Technoteologija“ – naujausias kūrėjos darbas. Aglaja ima pasakoti, kad „MMLAB erdvėje“ ji žada pristatyti 3 metrų aukščio robotą – požmogį. Pašnekovė pakelia dar bespalvę kaukę – didžiulės skulptūros veidas 3D spausdintuvu atspaustas pagal pačios autorės veido bruožus.
„Šiuo projektu kėliau klausimus, kaip toli mes, žmonės, nueisime, bandydami pabėgti nuo skausmo, nuo kančios, siekdami save patobulinti, kovodami su senėjimo, mirties, išnykimo baimėmis. Man įdomi transhumanizmo, kaip pereinamojo laikotarpio tarp žmogaus ir to, kas yra už jo ribų, tema.
Tai, kas veda link kyborgizacijos, kuri gali būti ir pozityvi, kai žmogus netenka galūnių ir jos jam sugrąžinamos, ir ne tokia pozityvi, kai kalbame apie galimus „Neurolink“ implantus. Iškyla daug moralinių, etinių, laisvos valios pasirinkti klausimų.
Kurdama priešpriešą tokiam perėjimui į technologinį nemirtingumo užsitikrinimą, savo instaliacija atsigręžiu į tikėjimą: o kas, jeigu yra Dievas, kuris sukūrė žmogų tokį, koks jis yra, – be dirbtinių detalių. Ir galbūt mūsų, kaip žmonių tikslas, ir yra palaikyti tą organinę struktūrą, nesurobotėti?“, – apie parodoje nagrinėjamas temas pasakoja Eglė, apibendrinanti, kad „Technoteologija“ tyrinėja tai, ką reiškia būti žmogumi technologijų amžiuje, ir užduoda teologinių, socialinių, etinių klausimų.
Menininkės Aglaja Ray kūryba visada siejosi su technologijomis: nuo skaitmeninių iliustracijų ir video performanso iki kūrybos sklaidos socialinėse medijose: memetikos, medijavimo. Kūrėja pasakoja, kad 2016-aisiais, pelniusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją individualiam menininkui, ji atliko meninį tyrimą „Kosmogenezė: urbanistinis šamanizmas ir vizualiai suvokiamas mokymasis“, kurio metu, bendradarbiaudama su anglų video menininke Bonnie Baker, nufilmavo performansą „Cosmogenesis“, kurį buvo galima išgyventi virtualioje realybėje.
Pasakodama apie šį projektą Eglė pripažįsta: „Tada technologijų pagalba pirmą kartą patyriau susitikimą su savimi, kuris buvo bauginančiai tikras, turėjau galimybę pažvelgti sau į akis virtualiame veidrodyje. Kaip sakė Hiroshi Ishiguro, sukūręs savo kloną, robotą-dvynį Geminoid, tai padarė tam, kad daugiau sužinotų apie save. Šiandien mano tyrimo ir kūrybos, savęs pažinimo metodai skiriasi nuo tuometinių. Tad noriu pakviesti susipažinti su mano nagrinėjamomis teologijos ir technologijų temomis – šį procesą ir projektą apibendrinu kaip „Technoteologiją“.
– Kaip pradėjai domėtis transhumanizmu?
– Jaučiu šiokį tokį nerimą. Mano gyvenimas ir kūryba turėjo labai daug sąlyčio su technologijomis, jų naudojimu. Buvo daug žmogaus interakcijos su technologijomis apmąstymų, pavyzdžiui, kaip naudojantis telefonu veikia savęs reprezentacija, kaip kartais tampame nuo to priklausomi, kaip vėliau tai negatyviai keičia mūsų realybės suvokimą. Telefono ekranas – tarsi magiškas įrankis, juodasis veidrodis, iš kurio gali ištraukti visą informaciją, manipuliuoti realybe.
Kai mokiausi Dailės akademijoje, domėjausi, ar technologijos mus atriboja, izoliuoja, ar tai žalinga, ar sukelia priklausomybę. Pradėjau vystyti idėją, kad dirbtinis intelektas yra priešprieša natūraliam intelektui: Dievas sukuria originalą, velnias – kopijuoja, tad kaip Dievas sukūrė organišką žmogų, velnias nori sukurti kažkokį kyborgą.
O žmogaus gundymas į tai įsivelti praktiškai nepasikeitė nuo Biblijos laikų, kai Ievai ir Adomui šėtonas pasakė, kad „jūs būsite kaip dievai“. Dabar technologijos mums žada iš esmės tą patį, garantuoja supergalias. Kelerius metus suvedinėju tokias paraleles ir bandau kūrybiškai aiškintis, kaip aš jas galėčiau sujungti, analizuoti.
Kai mokiausi Dailės akademijoje, domėjausi, ar technologijos mus atriboja, izoliuoja, ar tai žalinga, ar sukelia priklausomybę.
Atlikdama šį meninį tyrimą atsakymų apie tai, ką šiais klausimais mano skirtingos stovyklos, ieškau tiek mokslinėje literatūroje, tiek interneto vartotojų sugeneruotuose „memuose“. Memai turbūt taikliausiai atvaizduoja pasikartojančias žmogaus galvosenos trajektorijas, kurios yra atspindimos per karikatūrizuotą pavidalą.
– Kurdama „Technoteologiją“ kvieti apmąstyti, ką reiškia būti žmogumi. Kaip pati atsakytum į šį klausimą?
– Būti žmogumi – tai išsaugoti laisvą valią pasirinkti. Šiuo gyvenimo momentu esu absoliučiai įsitikinusi, kad egzistuoja tiek blogis, tiek gėris, tad žmogaus misija Žemėje – laisva valia pasirinkti, prie kurios tu komandos esi. Yra tik vienetai ir nuliai, taip arba kitaip: nėra jokios pilkos zonos.
Pasirinkus gėrio pusę, išlieka tikrosios žmogiškos vertybės. Tad turėti minkštą, žmogišką, jautrią, mylinčią širdį ir yra išlikimas žmogumi. Kad ir kokių filmų būtų prikurta, aš tikiu, kad kiekvienas žmogus turi sielą: programuok neprogramavęs, tu jos nenukopijuosi.
Būti žmogumi – tai išsaugoti laisvą valią pasirinkti
Ir, nors žmonės leidžia daug laiko gilindamiesi į techninius dalykus, dar yra ir metafizinis lygmuo, kuriame jau negalime daug ko paaiškinti, nes egzistuoja dalykai, didesni už žmogaus logiką ir intelektą.
– Tavo kuriama skulptūra-požmogis neš kryžių. Ar ši metafora reiškia, kad, nepaisant to, kiek keistume savo kūnus ir protus, žmonėse visada liks kai kurie prigimtiniai dalykai, pavyzdžiui, kančia?
– Pirmiausia tai siejasi su transhumanizmu, kuris nėra ateistinis savo prigimtimi. Jam būdingas žmogaus kūno ribų peržengimas, prioretizuojamų savybių patobulinimas. Taip žmogus ieško, kaip palengvinti savo egzistencinę kančią. Vienas geriausiai atpažįstamų kančios simbolių yra kryžius. Esame girdėję posakį, kad „kiekvienas neša savo kryžių”.
Technologijų pagalba tarsi bandoma palengvinti to kryžiaus nešimą. Transhumanistai ir krikščionys yra dvi atskiros stovyklos, tarp kurių tvyro įtampa ir vyksta aršūs debatai. Šiuo darbu būtent tai ir norėčiau paanalizuoti. Be to, mano viso gyvenimo patirtis, suvokimas ir žinios sako, kad mes čia žaidžiam tokį žaidimą su vienu teisingu atsakymo variantu (juokiasi).
Tu gali būti pasidėjęs tą kryžių, jo nenešti, bet, kol nepakelsi jo, eisi ratais kvadratais ir nebus jokio progreso dvasiniame pasaulyje, žmogaus brendime. Šita visata nėra iš nieko: tarsi ji tiesiog sprogo vieną dieną, plečiasi, o mes atsisėdę Žemėj prie kompo tuoj čia apskaičiuosim viską (juokiasi).
Transhumanistai ir krikščionys yra dvi atskiros stovyklos, tarp kurių tvyro įtampa ir vyksta aršūs debatai.
Kaip tiesiog gatvėj neatsirado iphone‘as, taip ir žmogus nesusikonstravo savaime. Tad šiandien mano išvados yra tokios, kad, jei nori pažinti tiesą, turi atsisukti į kryžių – ir tada vyksta stiprūs pokyčiai. Menas – geriausia mano atrasta forma apie tai kalbėti.
Pasakodama apie rūpimų temų atskleidimą mene, Eglė per vaizdo kamerą rodo būsimai parodai Vokiečių gatvėje ruošiamas drobes, kurios sups požmogio instaliaciją.
„Mano drobėse atsiranda avinėlis, kuris yra Jėzaus simbolis. Su vienu kunigu kalbėjau, jis sakė, kad čia – modernioji evangelizacija. Tad štai, iš nupiešto avinėlio išeina geroji naujiena ir pasiekia (čia galima matyti autoportretą) mano ausį.
Tuomet vyksta spalvų sprogimai, suvokimas. Atsiveria akys ir tada jau pamatau Jėzų: čia vaizduojamas Jėzus savo kančioje, jo pradurtas šonas, kraujas. O kitoje pusėje mes dar turime tokį... na, vadinkit kaip norit (juokiasi): čia gali būti demono, šėtono ar net požmogio, roboto veidas“, – rodydama piešinius pasakoja Eglė.
Kūrėjos drobės – kupinos ryškių, neoninių spalvų, atkreipiančių dėmesį į netradicinius krikščioniškos tematikos darbus. Autorė aiškina, kaip pasirinko tokį išraiškos būdą: „Ėmiau galvoti, ką man daryti su visa ta informacija. Bandžiau skirtingus būdus, kaip pasidalinti šiomis idėjomis, kad tai nebūtų nuvalkiota. Mano planas nėra kurti ikonišką bažnytinį meną.
Aš noriu kalbėti apie transhumanizmą, teologiją, bet noriu tai daryti, kai groja techno, kai statau robotą, noriu apie tai kalbėti prie neonkės (juokiasi), kad man pačiai nebūtų nuobodu. Ir bendradarbiauju su taip jaučiančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, šiam projektui garso takelį sukūrė lietuvis garso menininkas Echo Delta, specialiai „Technoteologijai“ parengęs labai gerą techno garsų ir „Tėve mūsų“ derinį – tai bus instaliacijos ir atidarymo performanso muzika.“
– Jau kurį laiką pieši tokia tema, pasirinkusi drąsų raiškos būdą. Esi dėl to sulaukusi kritikos iš krikščionių?
– Tikrai taip. Aišku, man rašė krikščionys, sakydami, kad aš demonus piešiu, klausė, ar aš dar su Jėzum. Pradžioje buvo skausminga, nes norėjosi pasiaiškinti, ką aš čia vaizduoju, bet ilgainiui sustiprėjau tikėjime ir supratau, kad Dievas nori, kad aš būčiau tokia, kokia esu. Juk yra žmonių, prie kurių galima prieiti tik taip, kaip tik aš kalbu, kaip aš piešiu.
Pavyzdžiui, yra užsislėpusių, save užspaudusių, studijose užsidariusių vienišų menininkų, jiems įdomu, ką aš darau: iš to išsivysto pokalbis. Tie žmonės irgi labai nesuprasti, intelektualūs, ekscentriški. Yra įvairių asmenybių: vieni labai prisirišę prie šeimų, kiti – atsiskyrėliai, vienišiai. Kaip ir parašyta Biblijoje, jeigu druska prarastų skonį, ji būtų niekam tinkama – tik išmesti ir sutrypti, taip, aš manau, tas pats tinka ir kalbant apie skirtingus žmones.
Man rašė krikščionys, sakydami, kad aš demonus piešiu, klausė, ar aš dar su Jėzum.
Atlaikyti kritiką yra atskiras mokslas, nes mūsų tokia prigimtis: norisi, kad visi mylėtų, suprastų, bet vis dėlto įmanoma išmokti atsirinkti ką priimti, o ko – ne. Neverta ginčytis. Nuolat atsiras žmonių, kurie yra kitokie ir jiems daug kas bus įtartina, neaišku. Stengiuosi susidomėjusiam nuoširdžiai papasakoti, ką veikiu ir kuo gyvenu, o kiek žmogus iš to įsisavins – jau ne man sukontroliuoti. Stebuklas, kad mes, žmonės, išvis ant šios Žemės dar susišnekam (juokiasi).
– „MMLAB erdvėje“ daug kalbama apie meno ir mokslo dialogą, o tu savo darbu į jų pokalbį įvedi ir teologiją. Kaip, tavo manymu, šios trys sritys veikia tarpusavyje?
– Visų pirma, žmonėms reikia mažiau pyktis. Kita vertus, kai kurie kompromisai irgi gali privesti prie nelaimės. Aš asmeniškai esu linkusi pasilikti prie Biblijos tiesų, bet gyvenimas rodo, kad ir tas eilutes žmonės gali skirtingai interpretuoti. Dėl to manau, kad reikia akcentuoti, jog kiekvienas žmogus pats turi padaryti sprendimą savyje, kas jam rūpi.
Nuolat atsiras žmonių, kurie yra kitokie ir jiems daug kas bus įtartina, neaišku.
Man, nepaisant įvairių aplinkybių, svarbiausia, kad neįvyktų žmogaus laisvos valios atidavimas, pavyzdžiui, dirbtiniam intelektui. Todėl mes turim diskutuoti, kalbėti apie tą susijungimo su mašina ar net tapimo ja pasirinkimą, kol tai dar neįvyko. Tad labai vertinga dvasiniame gyvenime patyrusiems žmonėms pasikalbėti su tais, kurie yra pasinėrę į intelekto, logikos darbus.
Kartu mokslininkai, konkrečiai paaiškindami šiuos procesus, gali sumažinti panišką kai kurių tikinčiųjų baimę, kad visos technologijos yra blogis. Tie dialogai būtini tam, kad mažintų atskirtį tarp žmonių, edukuotų ir kad visuomenė būtų mažiau susiskaldžiusi.
Na, o menininkui viskas atleistina (juokiasi). Būti menininku – tai turėti baltą bilietą, nes aš nei mokslininkė, nei pastorė, bet galiu kalbėti ir apie mokslą, ir apie teologiją, ir dar parodyti paveiksliukų, įjungti muziką. O paskui galutines išvadas žmogus jau pasilieka sau.
– Ką savo instaliacijos žiūrovams nori perduoti pristatydama „Technoteologiją“?
– Labiausiai norėčiau suteikti vilties tiems žmonėms, kurie yra panašūs į mane, priminti, kad mes turime neįkainojamą turtą – sielą. Jaučiu meilę ir atvirumą jautriems, giliai mąstantiems kūrėjams, filosofams ir išradėjams, myliu vaikus, senolius ir visus, kurie netelpa tradiciniame formate.
Norisi parodyti, kad tikėjimas nėra nuobodus religinis aktas, bet tiesiog žmogiška prigimtis. Kad pokalbis apie metafiziką gali vykti ir šokių aikštelėje. Daug žmonių pasiduoda idėjoms, kad jie niekam nerūpi, kad yra tiesiog biologiniai kompiuteriai, kad nėra gyvenimo prasmės. Kalbu ir iš savo patirties, ir apskritai: anksčiau naktimis piešdavau iš skausmo, kankino sunkios mintys – kai žmogus taip gyvena, jis po kurio laiko nihilistiškai susitaiko, kad „toks gyvenimas“.
Norisi parodyti, kad tikėjimas nėra nuobodus religinis aktas, bet tiesiog žmogiška prigimtis
O dabar kurdama juokiuosi ir dainuoju, esu pilna jėgų ir entuziazmo, kažkas stipriai pasikeitė. Savo darbu ir gyvenimu noriu paliudyti, kad yra išsigelbėjimo formulė: reikia atsisukti į tikrąją šviesą. Noriu dalintis geromis naujienomis.
Jeigu tu galvoji, kad eini su šviesa, bet esi užklimpęs priklausomybėse, depresijoje, sarkazme ir varge, na, matyt, tai nėra pats efektyviausias kelias. Vietoj to, kad daužytum galvą į sieną, reikia keisti kryptį – kad ir vardan eksperimento. Su moksliniu smalsumu. Galbūt tiems, kas ieško atsakymų į pamatinius egzistencijos klausimus, ši instaliacija ir bus naudingiausia.
Aglajos Ray parodą „Technoteologija“ Vokiečių g. 13 A, Vilniuje, įsikūrusioje atviroje „MMLAB erdvėje“ saugiai, sau patogiu metu galima apžiūrėti nuo gruodžio 8 iki 22 d.
