Šį epizodą pasakoju ne siekdama savireklamos – nuorodos į leidinį nebus, nors jis išliko pasiekiamas visiems, žinantiems interneto pagrindus.
Šį faktą pateikiu kaip savo kompetencijos rašyti apie MO muziejuje vykstančią parodą „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ įrodymą. Nes tai paroda, į kurią vien kaip menotyrininkė negaliu užeiti. Yra temų, kurių suvokimui būtinas subjektyvumas, ypač tų, kurių balsai nebūtinai girdimi pirmiausia.
Pasakyti, kad pas mus nėra sekso, būtų tas pats, kas pas mus nėra vandens.
Seksas ir intymumas turi keletą universalių taisyklių: tai gali vykti tik abipusiu sutikimu ir tik su galinčiais tą sutikimą duoti; niekas neturi žūti arba nukentėti to proceso metu. Visa kita – laisvai tekančios upės, visaip tvenkiamos ir kreipiamos pagal kiekvienos civilizacijos viziją.
Pasakyti, kad pas mus nėra sekso, būtų tas pats, kas pas mus nėra vandens. Tai arba netiesa, arba truputį katastrofa – ir koks galėtų būti tikslas teigti ir didžiuotis, kad be vandens išgyvename? Kita vertus, ten kur šis gamtinis išteklius lengvai prieinamas, apie jį irgi nėra reikalo daug kalbėti. Tai tiesiog gyvybės sąlyga, galinti būti ir rutina, ir pasimėgavimo šaltiniu.
Vandenį kaip metaforą renkuosi ne šiaip sau. Man ruošiant šį straipsnį Varšuvos galerijoje lokal30 vyksta eko – ir hidro-seksualių kūrybos paroda „SPLASH: eco + hydrosexuals unite!“. Į parodą patekti man, deja, nepavyko, bet labai apsidžiaugiau ją pamačiusi tokiame artimame kontekste.
Pirmą kartą išgirdusi apie ekoseksualumo judėjimus susižavėjau, kokia tai jautri ir radikali pasaulėžiūra. Iš tikrųjų, kas įvyktų, jei matytume žemę kaip savo artimiausią meilužę? Ir dar tokioje šalyje kaip Lietuva, kurioje rasti ežerą nakčiai dar nėra sunku, o pievos veržiasi pakutenti basas kojas. Ar drąsiai kapotume savo mišką, jei nuoširdžiai rūpėtų jį džiuginti savo fiziniu ir sąmonės artumu? Eko – ir hidro – seksualų filosofija bei kūryba yra taki, eksperimentinė, kurianti paralelinį pasaulį pažįstamo pakraščiuose.
Ši miglota nuojauta skatina apsukti pagrindinį parodos klausimą – kas gi yra tas unikalus šitas, kurio pas mus yra?
Knieti sakyti, kad va šito seksualumo tai tikrai pas mus nėra, bet tiesa tokia, kad tik aš kol kas nepastebėjau. Neabejoju, kad jau man rašant šias eilutes kažkieno širdis ir kiti kūrybiniai organai tvinksi dar neiššifruojamu ritmu. Ši miglota nuojauta skatina apsukti pagrindinį parodos klausimą – kas gi yra tas unikalus šitas, kurio pas mus yra?
Parodos kuratoriai Adomas Narkevičius, Inga Lāce ir Rebeka Põldsam tiesia Baltijos juslingumo kelią maždaug nuo vadinamojo „atšilimo“ laikotarpio pradžios iki šių dienų. Tiksliau, kaip paaiškėja iš kuratorių pokalbio su menotyrininke Kotryna Markevičiūte parodai skirtame leidinyje, tai labiau jo meninės artikuliacijos kelias.
Tai darydami, kuratoriai ne tik parenka kūrinius „į temą“, bet ir gilinasi į jų raidą, istorines aplinkybes, atgarsius skirtinguose laikotarpiuose. Menininkų bendruomenės turi savotiškų privilegijų visuomenės troškimų kontekste. Tikrai ne dėl to, kad jose neatsiduria visuomenėje diskriminuojamos grupės – veikiau dėl to, kad kūrybinguose bendraminčių būriuose jos gali viena kitas stiprinti ir palaikyti, keistis intensyviomis fizinėmis ir emocinėmis patirtimis. Net ir totalitarinėje, kryptingai represuojamoje visuomenėje menininkai gali saugoti tam tikras viešas paslaptis ar privačias fantazijas ir užtikrinti jų išlikimą.
O ši paroda ne tik aktuali Stambulo konvencijos ir vienalyčių santuokų vengiančioje Lietuvoje. Ji tiesiog gera.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad meno bendruomenė atspari intymiam smurtui ar diskriminacijos atvejams – jų, deja, pilna ir istorija, ir dabartis. Bet joje tikriausiai vis tiek galios lankstesnės mylėjimo ir mainymosi struktūros nei toje visuomenės dalyje, kurioje yra įsitvirtinę griežti šeimos, lyčių, gyvenimo būdo modeliai. Dėl to mane džiugina kuratorių aiškiai artikuliuotas pasirinkimas būti ne antropologais, o meno istorijos tyrėjais ir dalyviais. Tai slidi riba, kuri išlaikoma ne kiekvienoje aktualioje parodoje.
O ši paroda ne tik aktuali Stambulo konvencijos ir vienalyčių santuokų vengiančioje Lietuvoje. Ji tiesiog gera. Didžiojoje MO muziejaus salėje driekiasi puikiai atlikto tyrimo rezultatas – kompleksiška viso regiono geismų panorama, sugebanti sklandžiai išlaviruoti tarp universalių tendencijų ir chronologinių ar regioninių ypatumų. Kuratoriai sėkmingai atidengia net tai, ko pas mus, kaip dar atsiranda teigiančių, tikrai nėra – translytiškumą ir kitokius lyties takumo būdus, intymumą už seksualumo ribų, subjektyvų ir šmaikštų moters žvilgsnį, BDSM, spindesį, reivą, akivaizdžius trūkius šeimos struktūrose.
Kuratoriai plačiai išskleidžia intymumo spektrą ir jo baltiškuosius išskirtinumus artikuliuoja kokybiškame teoriniame kontekste, pvz., pasitelkdami žvilgsnio ir stebėjimo dialektiką. Tikrai džiugu kūniškumo kontekste apžvelgti troleibusų, pašto, parduotuvės eilių scenas, kurias esame įpratę istoriškai ir menotyriškai vertinti tik kaip „režimo užsakymus“, o ne aktualius realybės liudijimus. Seniausias parodos kūrinys – Vincento Gečo paveikslas „Kolūkio turguje“ (1959) – sužiba nuo atidaus feministinio perskaitymo, primenančio, kad net ideologinė prievarta negali neutralizuoti vidinės mąstymo tikrovės.
Taip pat intriguoja ir atsiskleidžiantys trijų Baltijos šalių meninės raiškos skirtumai. Estijos dailė išsiskiria kaip žymiai figūratyvesnė ir labiau deklaratyvi nei dauguma lietuviškų ar latviškų kūrinių. Latvijos mene, rodos, skleidžiasi kažkas itin miestietiško – joje daugiau pastatų ir tarp jų bręstančių intrigų, ir laikas, rodos, išsilydo. Lietuviai, panašu, išlieka mąslūs ir žemiški iki pat nepriklausomybės atgavimo, kuomet į eterį pasipila klaustukai ir galimybės.
Bet net ir kaifuodama nuo patvirtinimo, kad visko pas mus gi yra, pasigendu parodoje kai ko gan paprasto – malonumo. Malonumas yra labai slidus, ir gali neįvykti net ir esant visoms reikalingoms sąlygoms. Todėl neatmetu galimybės, kad ir ši pastaba nebus objektyvi – gal tiesiog aš taip šiuo metu patiriu aplinką. Įvairūs ekstazės, saldumo ir džiaugsmo grynuoliai parodoje tikrai žiba, tačiau žiūrint į bendrą vaizdą tas malonumas neatrodo normalus – net ir saulės nutviekstų kūnų žaidimuose. Realybė iš dalies tai patvirtina.
Viešojoje erdvėje malonumas yra suprekintas ir siejamas su didesne ar mažesne prabanga, veikiau nei su žmogaus teise ar organiška pasaulio patyrimo galimybe. Netgi Vilniaus miesto struktūroje trūksta galimybių patirti tikrą, kad ir nekaltą, malonumą – trūksta medžių pavėsio, šokių ir dainų, nebrangios garinės pirties, estetiškų sprendimų, vakarinės šviesos.
Galima būtų teigti, kad tai veikia tokie artimi ir vis nesustojantys karo skausmai, tačiau istorija rodo, kad polinkis vakarieniauti prie žvakių šviesos išlieka net bunkeriuose. Kaip ir parodoje cituojami žodžiai pas mus, ši malonumo stoka atrodo kažkokia neteisinga ir svetima, kokie ir būna traumos pėdsakai bet kuriame kūne. Bet ar tikrai iki jos gyvenome vien laisvai kalbančioje, save mylinčioje visuomenėje? Ir jei taip, kas trukdo į ją grįžti – atsiimti savo teisę mėgautis nevemiant nuo persidirbimo, degtinės ar nediagnozuotų ligų?
Aš negaliu pateikti atsakymų į šiuos klausimus – vieną versiją jau esu užrašiusi, bet nuo tada daug kas pasikeitė ir visatoje, ir manyje. Vienas iš pokyčių – kad tokia išsami ir kokybiška paroda apie geismą išvis galėjo atsirasti, ir dar tokioje populiarioje institucijoje kaip MO muziejus. Ir tai, kad joje pasigendu vieno fenomeno, net nėra kritika. Tai ertmė, kurią tikrai kažkas užpildys – kiti menininkai, kiti kuratoriai, kiti žiūrovai ir institucijos. Užpildys ežerai, paplūdimiai ir švelnios rankos, ar besibaigianti vasara, kiekvienais metais – vis karštesnė ir laikinesnė. Užpildys, tikiuosi, ir didėjančios investicijos į kokybiškas parodas – ne tik finansinės, bet ir intelektinės, emocinės, darbo jėgų investicijos. Kad galėtume patirti malonumą jose – matydami save, matydami daugiau kūnų, matydami, netgi, vien chaosą ir kosmose, ir erose.
