Misterijoje pasakojamas kosmologinis siužetas, nuo pasaulio pradžios, per žmonių genties gyvenimą, susidedantį iš įvairiausių ritualų ir aukojimų, karo aukos. Galiausiai viskas baigiama rėdos ratu, kuris čia reiškia nuolatinį laiko ir žmonių gyvenimo kartojimąsi, metų laikų, darbų ir švenčių, kartų kaitą: „Rėdos ratas sukasi Dievų globoje ir sąveikoje su jais... Nuo amžių Dievo mintyje... Esu gimtis, būtis, mara, gaja...“
Spektaklis ir jo siužetiniai vingiai sunkokai perprantami neskaičiusiam programos. Toks žiūrovas atpažins keistus maginius ritualus, deives, vaidilutės pagrobimą ir vestuves, karą, mirtį, galiausiai – harmoniją su kosmosu, ir nuspės, kad tai susiję su lietuvių praistore.
Gyvename kultūrinės įvairovės laikais, kai pakanka vietos bet kuriam sumanymui, idėjai, spektakliui, net ir misterijai Dievai ir žmonės. Tad vienas spektaklis greta kitų, ir net tokios misterijos turi ir turės savų žiūrovų. O jei pasiūlą atitinka tam tikra paklausa, tuomet tarsi ir nereikėtų ieškoti priekabių.
Kalba čia ne apie tai, turi ar neturi teisę koks nors kultūros reiškinys gyvuoti, nes akivaizdu, kad misterijai tokios teisės niekas ir negalėtų ginčyti. Kalba apie tai, ar tokie pastatymai (o drauge ir ansamblis) turi teisę būti valstybiniais reprezentantais
Ansamblis „Lietuva“ turi išskirtinį valstybinį statusą, jis yra remiamas stabilia biudžeto subsidija, ansambliečiai turi socialines garantijas. Tuo jis išskirtinis, lyginant su daugeliu kitų kolektyvų, jo padėtis privilegijuota. Tad privilegijuotą padėtį užima ir misterija Dievai ir žmonės, nes ji, taip pat ir joje pateikiamas pasakojimas apie tautą, atitinka valstybės paramos kultūrai prioritetus.
Po premjeros jau pasigirdo raginimų ir svarstymų, kad ši misterija galėtų būti rodoma užsienyje reprezentuojant Lietuvą kaip valstybę. Ką gali žinoti, gal ir bus rodoma.
1940 m. įkurtas liaudies dainų ir šokių ansamblis, vėliau gavęs ir „Lietuvos“ vardą, buvo pagrindinis sovietinio pavidalo tautinės kultūros generatorius ir vystytojas. „Valstybinio“ ansamblio statusas ir šiandien akivaizdžiai suprantamas kaip misija kurti patriotinius dainų ir šokių spektaklius, kurie įtiktų publikai ir pataikytų į tam tikrą įsivaizduojamą ar esamą valstybinę konjunktūrą. Tai yra atliktų tautinę auklėjamąją funkciją.
Jei bent iš šio pastatymo spręsime apie (numanomą) valstybinį užsakymą tautiškumui, tai jis beveik nepakitęs nuo sovietinio. Susitelkta į ikiistorinius laikus, kuriuose veikia nelabai aiškios deivės ir dievybės, dar keistesni žmonių santykiai su jomis. Jokios užuominos apie krikščionybę. Galima net įtarti, kad misterijos herojai kovoja ir žūsta veikiausiai ne nuo ko kito, o nuo krikščionių „vanagų kryžiuočių“ kardo.
Akcentuojami valstietiški darbai, buitis ir pasilinksminimai. Galima atpažinti ikinepriklausomybinės „Lietuvos“ statytų montažų Piršlio teismas, Joninių ir Rugiapjūtės idėjas. Misterija Dievai ir žmonės yra tarsi plačios aprėpties montažas, – tokie montažai jau virš 50 metų būdingi ir dainų švenčių Ansamblių vakarui. Menkiausias buities ar gyvenimo pokytis ritualizuotas, jam tarsi suteikiant amžinybės prasmes: „Atliekamos žemės arimo apeigos: aukojamas gaidžio kraujas, kuriuo šeimininkai apšlaksto gentainius, po to nupilama kraujo ant žemės – dirvos laiminimas“.
Jei misterija atskleidžia tautiškumo-lietuviškumo pavidalą, tai jis taip pat atitrūkęs nuo aktualios tikrovės, kaip buvo ir sovietmečiu.
Jei misterija atskleidžia tautiškumo-lietuviškumo pavidalą, tai jis taip pat atitrūkęs nuo aktualios tikrovės, kaip buvo ir sovietmečiu. Tai yra tautiškumas, kuris su aktualia šiandiena neturi nieko bendra. Iš to žiūrovas galėtų daryti išvadą, kad ir šiandienos Lietuva neturi nieko bendra su tautiškumu ir autentiškumu. O ir kaip galėtų turėti, – sakytų prašalaitis, – juk globalizacija ilgais nagais kėsinasi į tautinę sielą, sutrauko natūralų žmogaus ir gamtos ryšį, kaip ir tikėjimą, kad „šermukšnio lazda apibrėžtas ratas apsaugo nuo blogio jėgų“.
Be to, ir genderizacija naikina tradicinius lyčių vaidmenis, kurie sudėlioti tokioje misterijoje taip aiškiai ir vienaprasmiškai: vaidilutės saugo ugnį, moterys „atlieka apeigas ir užkalbėjimus, kad gimdyvė pagimdytų sveiką kūdikį“, rugius pjauna pjovėjos, medžioti joja genties vyrai, vyrai sėja, aukoja žirgą ir pan. Ką ir kalbėti, kad politinė nepriklausomybė ir jos gyvenimas, juo labiau demokratinis, „skaldo“ tautą, naikina vieningumą, griauna idilės, rodomos tokiose misterijose, galimybę.
Vertinant objektyviai, misterijos vyksmas nėra kaip nors išimtinai būdingas lietuviams. Pseudopagoniški ritualai, maginis santykis su gamta ir su ja siejamomis dievybėmis, gimimas ir mirtis, vestuvės, karas ir auka, ciklinis gyvenimo judėjimas yra universalūs motyvai. Tam tikrų frazių ritualinis kartojimas taip pat universalus, o gomurinis dainavimas tik dar labiau sustiprina tą veikiau egzotišką nei lietuvišką įspūdį. Tiesiogiai į lietuviškumą apeliuoja misterijos aprašymas, atpažįstami dievų vardai ir Čiurlionio paveikslai scenos fone, tarsi lokalizuojantys ir patį vyksmą.
Tačiau žiūrovams veikiausiai nekilo abejonių, kad misterija skirta būtent autentiškam lietuviškumui atskleisti – nesugadintam santykių su kitomis tautomis, neišstumtam modernizacijos, kultūrinio išvystymo ir globalizacijos. Lietuviškumui, kuris iš nebūties iškeliamas tik tokiuose reprezentatyvaus valstybinio ansamblio reprezentaciniuose spektakliuose.
Neprofesionalo žvilgsnis negali įvertinti visų misterijos meninių sprendimų niuansų. Tačiau apie meninę pusę taip pat neišeina nepasakyti kelių žodžių. Įdomiausia spektaklio pusė – vizualizacija. Žiūrint net kilo mintis, kad šią vizualizaciją vien iš scenos perkėlus į salę, būtų galima sukurti iš tiesų įspūdingų pojūčių reginį.
Net jei ši misterijos pusė ir įdomi, negalima nepaminėti, kad žiūrovams, sėdintiems kiek toliau nuo salės centro, vaizdas tebuvo vidutiniškas. Spektaklio kokybę „ištempė“ sutartinių atlikėjos, įrodžiusios, jog laiko patikrintas dalykas gali tapti inkaru bet kuriam skęstančiam renginiui. Montažo dalis jungianti ar net jose skambėjusi muzika monotoniška ir neįsimenanti, o galiausiai – varginanti. Jei choreografija paremta modernaus ir klasikinio šokio sąsaja, tai ji nevykusi. Meilės scena, kuri turbūt ir buvo moderniausia, yra tokia natūralistiška, jog balansuoja ant vulgarumo ribos. Dalis šokių tikrai yra pernelyg paprasti klasikiniam baletui parengtiems „Lietuvos“ šokėjams. Sukantys ratelius ar vaikštinėjantys „žmonės iš gatvės“, aprengti tarsi-pagoniškais rūbais, būtų atrodę daug natūraliau už pasitempusius, ištreniruotus šokėjus.
Ir galiausiai, kas vis dėlto šioje misterijoje disonuoja labiausiai, kodėl be galo sunku įsitraukti ir žiūrėti be refleksijos ir distancijos? Atsakymas asmeniškai man yra labai paprastas ir susijęs su „Lietuvos“ ansamblio prigimtimi, per keliasdešimt metų nepakitusia, kad ir kokius eksperimentinius spektaklius jis statytų. Tai yra gilus neatitikimas tarp to, apie ką kalbama ir kaip kalbama: tarp primityvios tikrovės, apie kurią kalbama, ir išvystytos kalbėjimo formos.
Sovietiniuose „Lietuvos“ montažuose buvo kalbama apie valstietiškas-kolūkines rugiapjūtes, paprastų valstiečių pasilinksminimus, o šokdavo ir dainuodavo profesionaliai išlavinti šokėjai, gebantys atlikti įmantriausius judesius (kaip šokyje Džigūnas) ir išdainuoti sudėtingas melodijas. Montaže Dievai ir žmonės kalbama apie paprastą ar net primityvų, glaudžiai su gamta susijusį, menkai kultivuotą gyvenimą, o visa tai perteikiama kultivuotais judesiais ir balsais. Tam tikras choreografijos suprimityvinimas (kad ir Apeiginiame medžioklių šokyje) ar dainų pavertimas mantrinių garsų kartojimais (kaip Gimties užkalbėjime) disonansą tik dar labiau išryškina.
Yra ir bus įvairių spektaklių, ir jei ne faktas, kad misteriją sukūrė „Lietuva“, apie ją nebūtų verta daug kalbėti. „Lietuva“ galėtų ir toliau gyvuoti kaip tam tikra egzotinė keistenybė greta modernaus šokio ir klasikinio baleto. Tačiau toks ansamblis neturėtų turėti valstybinio statuso, būti privilegijuotas ir vadintis „Lietuva“.