Didžiojoje ŠMC salėje eksponuojamą parodą „Architektas be architektūros?“ reikėtų vertinti ne tik kaip galimybę vienoje erdvėje apžvelgti V.Ozarinsko kūrybą nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų jo darbų. Ši paroda – garsus pareiškimas apie pačios architektūros kultūrą. Kas architektūrą paverčia architektūra, kas reguliuoja architektūros vertinimo kriterijus ir kas yra architektūrinis objektas? Kaip įvardinti menininką, projektavusį ir svarbius reprezentacinius objektus, ir mikrorajonų bažnyčias, ir benzino kolonėles, bet taip ir negavusį institucinės architekto kvalifikacijos? Parodos kuratorė Virginija Januškevičiūtė kartu su architektais Jurga Daubaraite ir Jonu Žukausku kelia klausimus ne tik apie V.Ozarinsko darbo metodus, bet ir apie sunkiai kryptį keičiančius architektūros vertinimo ir kokybės vektorius. Tai ypač aktualu šiandien, miestuose dygstant naujiems pastatams, o viešąsias erdves gremžiant nuo istorinių sluoksnių.
Gerokai laiką pranokusias ir visuomenės savimonę viršijusias V.Ozarinsko idėjas nuolatos slopino nestabilus architektūrinės aplinkos klimatas, sunkiai įveikiamos biurokratinės kartelės, politinis tildymas ar instituciniai apribojimai. Parodoje imi įsitikinti, kad menininkas nepriklausė savo laikui, jis gyveno ir mąstė kažkur šiek tiek ateityje. Gali atrodyti, kad tarp idėjų ir jų įgyvendinimo kylančios įtampos parodoje kur kas reikšmingesnės už pačius parodos eksponatus (arba apie eksponatus pasakojančią archyvinę medžiagą). Tačiau tai tik įrodo, kad menininko kūryba veikė ir kaip visuomeninis-pilietinis kompasas. O tai iliustruoja bent keli ekspozicijoje pateikti pavyzdžiai.
Štai 2002 m. Kopenhagos šviesos meno festivalyje V.Ozarinsko kartu su Aida Čeponyte pristatytas kūrinys, kritikavęs Ignalinos atominę elektrinę kaip nesaugią valstybinę naštą, sulaukė vieno Seimo nario susirūpinimo, kad instaliacija kenkia Lietuvos įvaizdžiui. O bene geriausiai žinomas grupės „Privati ideologija“ suprojektuotas geltonasis Lietuvos paviljonas pasaulinėje EXPO 2000 parodoje Hanoveryje savo vizualia kalba atvirai teigė menininko ir jo kolegų siekį, kad Lietuva taptų Europos Sąjungos nare. Atviros politinės ir vertybinės architekto deklaracijos persismelkė ir į jo kūrybą, taip liudydamos apie architektūros socialumą ir aktyvizmą. Parodoje šios sukrešėjusios politinės nuojautos pasitvirtino arba išsipildė: istorijos apie V.Ozarinsko kurtus „militaristinius“ interjerus barams „NATOʼs“ ir „Neperšaunama liemenė“, šiandien, atrodo, įgavo naujų atspalvių.
Nors dalis V. Ozarinsko projektų taip ir liko idėjų, eskizų ar maketų pavidale, visi jie vertingi kaip minties pratybos. Parodos kuratoriai tai taikliai pavadino formų atlasais. Jais V.Ozarinskui galėjo tapti net ir radijo lempų detalių rinkinys, kurio geležėles architektas paversdavo pastatų planais ir brėžiniais. Panašią ready made priegą menininkas taikė ne tik galvodamas apie pastatų tūrius, bet ir kurdamas interjerus ar parodų architektūras. Pasitelkdamas gamybinius ar statybinius artefaktus, automobilių ar sklandytuvų detales, sukeisdamas buities rakandų paskirtis V. Ozarinskas erdvėje juos sukultūrindavo ir prijaukindavo. Žaisdamas su dekonstruotais mechanizmų viduriais ir nugludintais paviršiais, jis iš naujo mokė suprasti, kas gali būti gražu ir funkcionalu.
Bandant atskleisti visą spektrą novatoriško ir talentingo menininko veiklų, paroda „Architektas be architektūros?“ suskirstyta į dešimt dalių: „Oze pax“, „Scenarijai viešosioms erdvėms“, „Interjerai“, „Technovertimai“, „Meno akcijos: kovos klubas“, „Parodų architektūra“, „Tamsa“, „Kino salė“, „Rūbinė“, „I aukšto fojė“. Kiekvieną iš jų lydi vaizdingi ir talpūs aprašymai, o parodos ritmą ir atmosferą kuria Audriaus Bučo architektūra. Ko gero, būtent ji čia ir tampa pagrindiniu iššūkiu – juk sukurti architektūrą kito architekto retrospektyvinei parodai, tai trumpam juo tapti.
Kartu su V.Ozarinsku ne vieną projektą įgyvendinęs V.Bučas, ko gero, labai intuityviai jaučiantis bičiulio kūrybą, parodą pavertė savotiška kosmine Ozės buveine, lyg būtent ten jo idėjoms tikrai pakaktų vietos, jei čia, Žemėje, ne viskas pavykdavo. Tam tikrose vietose atverdamas lubas ir lyg kopečias nuleisdamas ažūrines jų pertvaras, erdvę V. Bučas suskirstė į septynias nišas – tiek, kiek didžiojoje salėje eksponuojama parodos dalių. Vis dėlto, korėtos metalinės sienos kur kas labiau primena jei ne kosmose skriejančių dirbtinių palydovų saulės skydus, tai architektonišką skylėtą ant ŠMC nugriuvusį dangų. Būtent tokia iš pirmo žvilgsnio levituojanti atrodė ir V.Ozarinsko architektūra. Lyg metalinės planetos kabantys informaciniai stendai dar labiau sustiprina ozarinskišką manierą.
Kalbant apie ŠMC ir V.Ozarinską, tai iš tiesų buvo savotiška architekto buveinė. Ir ne tik todėl, kad be jo atliktos meno erdvių rekonstrukcijos institucija atrodytų kiek kitaip – nebūtų tų sunkių sales užveriančių metalinių durų, ar bilietus vietoje stabilaus kasos stalo įsupančio sklandytuvo sparno. Daugiau nei pusę laiko, kiek gyvuoja ši institucija V.Ozarinskas dirbo direktoriaus pavaduotoju ir architektu, čia įrenginėjo kitų ir rengė savo parodas.
Paskutinėje, didžiausioje tiesiogine to žodžio prasme, kartu su V.Buču surengtoje parodoje menininkai eksponavo didžiulę 965 kv. m. salės lubas kutenančią juodą pagalvę. Paroda pavadinimu „_formalizmas_:_ne_sėkmės_“ kalbėjo apie nuovargį keliančias pastangas būti sėkmingu ir koks amortizuotas gali būti atsitrenkimas į didelę juodą nesėkmę. Simboliška, kad būtent šią parodą galima laikyti tiksliausiai atspindinčia visą kūrybinę V.Ozarinsko ideologiją. Simboliška ir tai, kad paskutiniais kūriniais menininkas kritikavo ir patį ŠMC, ir visą institucinį manierizmą.
Apie V.Ozarinsko idėjas jau nebe pirmus metus aktyviai pasakoja architekto Tomo Grunskio iniciatyva įsteigta nepriklausoma architektūros kultūros ir kritikos platforma „Nulinis laipsnis“. Įsikūrusi, beje, pačioje Valdo studijoje. Kūrybinis menininko palikimas šiandien kaupiamas Valdo Ozarinsko fonde. Tačiau būtent ši, ŠMC veikianti ekspozicija pirmą kartą taip išsamiai parodo šio menininko indėlį į šalies architektūros ir šiuolaikinio meno istoriją, atidengia nepriklausomybės pradžioje besiformuojančios visuomenės dirglumą ir konstatuoja, kad jei sukeisime parodos pavadinimo „Architektas be architektūros?“ žodžius vietomis, klaustuko tikrai nebeprireiks. Šiuolaikinė Lietuvos architektūra iš tiesų liko be Architekto, netilpusio į architektūrą ir mokėjusio režisuoti šią discipliną be ypatingų pastangų.
