„Pristatomas kūrinys iliustruoja universalias idėjas apibrėžiančias kūną, erdvę ir laiką, taip pat ir jų ribas. Minimalūs, paprastomis technologijomis paremti Patricijos kūrybos procesai įžiebia besiplėtojančias prasmių sąsajas, paskatina mus peržvelgti savo atmintį ir patirtį“, – teigia Daina Mattis, meno erdvės Undercurrent co-direktorė.
Ji pasakoja, kad galerijos prieangyje pasitikusi tiršta prieblanda ir garsų nuotrupos palydi žiūrovą laiptais. Palaipsniui besileidžiant žemyn stiprėjantys pojūčiai mėgina rasti paaiškinimą tam, ko protas dar nesupranta. Eksponuojamos trys projekcijos nuo lubų iki grindų užplūsta mūsų regėjimą tūkstančiais mirksinčių švieselių. Hipnotizuojanti akustika ir panardinantis vizualumas užlieja sąmonę didingumu.
„Garsas tampa vizija, o šviesa – garso vibracija. Besimėgaudamas fiziniu patyrimu mūsų protas blaškosi ir klajoja bandydamas suprasti – nuo kosminio reiškinio iki vaizdo iš oro, lygiai taip pat tai galėtų būti ir besiplečiantis metropolis, ir budynės žvakių šviesoje“, – sako D.Mattis.
Ji P.Gilytės parodą vadina šviesos švente,kurioje akcentuojama individuali interpretacija, žmonių pastangos įveikti šį naują virtualaus nuotolio laiką.
„Mūsų protas trokšta atsakymų ir supratimo, bet yra linkęs paaukoti žinojimą, kad pilnai pasinertų į akimirką. Kūrinio misticizmas pakeri vaizdais, klausia apie asmeniškus ir universalius dalykus, tikslius ir efemeriškus, analoginius ir skaitmeninius. Teiraujamės savęs – kas yra šviesa, taip prisiliesdami prie giluminių dvasinių reiškinių ir energijos dėsnių“, – teigia ji.
D.Mattis taip pat pastebi, kad iliuzinis patyrimas kontrastuoja su žinojimu, kad Gilytės kūrybos procesas yra visiškai analoginis – kadras po kadro surikiuota sustabdyto kadro animacija, sukurta naudojant tikras žvakeles. Fotografija atskleidžianti kūrinio sukūrimo scenografiją, žvakės ir laiko trukmė, rodos, demistifikuoja procesą, tuo pat metu atsispaudžia mūsų atmintyje. Procesas sąlygotas choreografijos – Patricijos judesiai kiekvienąkart tikslingi, bet apriboti jos kūno galimybių ir atstumo iki žvakės. Kiekvienos liepsnelės gyvavimo ciklas – keturios valandos, atspindi tris-keturias dienas besitęsusio kūrybinio proceso trukmę.
„Kai visos žvakės sudega, patiriame, rodos, apčiuopiamą tuštumą. Erdvę užtvindo juodų suodžių kvapas. Ši energijos transformacija primena mums išorinę realybę ir sujungia su pasauliu anapus šios instaliacijos – krantu, East River, kur povandeninėmis srovėmis susisiekiame su Baltijos pakrante, kur pati instaliacija ir gimė – sąsaja erdvės, laiko ir suvokimo“, – sako ji.
Apie autorę
Patricija Gilytė – galerijos „Meno parkas“ autorė, gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje, tarpdiscipliniškai kurianti menininkė jungia instaliaciją, performansą, videomeną. Autorė studijavo Vilniaus Dailės Akademijos, Kauno Dailės Institute (2000-aisiais suteiktas menų magistro laipsnis). 1997-2004 m. – Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje (Prof. Norbert Prangenberg ir Prof. Nikolaus Gerhart klasėse). 2005-aisiais suteiktas diplomas.
Kūrinio sukūrimą rėmė Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, AB Vakarų laivų gamykla ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras. „Equinox K-7392“ garso takelį sukūrė kompozitorius ir atlikėjas, garso menininkas Donatas Bielkauskas-Donis.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos kultūros institutas.
