Parodos organizatoriai neslėpė laukę tokių reakcijų, išsakomų vaikštinėjant po ekspoziciją ar besidalinant nuotraukomis socialiniuose tinkluose. Apie tai bylojo tiek viena iš parodą reklamuojančių vizualizacijų, kurioje į „sekretą“ tarp gėlių žiedų buvo įkomponuotas senas mobilusis telefonas (vadinasi, nostalgija laikui kuriama per nostalgiją daiktui), tiek patys kuratoriai, spaudos konferencijoje teigę, jog ši paroda pirmiausia yra nostalgijos žadintoja.
Tačiau nostalgija yra pavojingas gyvūnas, kurio palydovais neretai tampa perdėta ironija, egzotizavimas ir sentimentalumas. Jei pastarojo paroda išvengia (sentimentalumo čia pašlaksto nebent parodos lankytojai), tai nuo pirmųjų dviejų kompanijos, gerokai iškreipiančios optiką, pabėgti sunkiai pavyksta.
Atsiremdami į Charleso Darwino teoriją, grindžiamą kovos dėl būvio principu, parodos kuratoriai (komandą sudarė Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta ir Renata Valčik) teigia, jog sulig 90-aisiais atsirado naujos rūšys, kovojančios dėl vietos socialinės hierarchijos viršūnėje.
Palikus nuošalyje klausimą, ar išties teisinga sovietmetį laikyti vien „unifikuotos deficito visuomenės“ laiku, niekaip neišskiriant atskirų subkultūrų bei visuomenės grupių, reikšmingai prisidėjusių prie to, kad iš unifikuoto rėmo būtų išsiveržta, svarbu pažvelgti, kokios 90-ųjų rūšys ir kaip yra pristatomos parodoje.
Vos įžengus į ekspoziciją, 90-ųjų rūšis aptinkame įspraustas į vakuuminius maišus – čia randame tipiškus vienos ar kitos visuomenės grupės aprangos ansamblius bei rūšies charakteristikas pristatančius aprašus. Ir ne tik reiverius ar urlaganus, kuriuos esame pratę priskirti specifinę laiko dvasią atliepiančioms visuomenės grupėms, bet ir tokius personažus kaip fyfa, mafiozas, nutrūktgalviška studentė ar dama, pasipuošusi įliemenuotu švarku plačiais pečiais. Žodžiu, visą kompaniją tų, kurie šiandien atrodo truputį egzotiškai, net jei ne visi iš jų darė reikšmingą įtaką laikmečio socialiniam gyvenimui, o šiandien digimonizavosi į kitas savo rūšies versijas.
Kiekvienos rūšies aprašymas atrodo tarytum iškeltas iš Rimanto Kmitos knygos „Pietinia kronikos“ puslapių – čia žaidžiama stereotipais ir šmaikštaujama, tačiau tai, kas smagiai susiskaito patekus į personažo vidinį pasaulį, gali pradėti spranginti parodoje, kuri turėtų pasiūlyti platesnį žvilgsnį į socialinį laiko peizažą.
Taip, parodos organizatoriai į 90-uosius žvelgia per ironijos filtrą, tačiau net ir priėmus šią nuostatą kataloge atsirandantys stereotipiški juokeliai apie „studentę-filologę“, pristatomą kaip „natūralistę, rankdarbių ir folklorinių ansamblių fanę“ žemę velkančiu sijonu, bei „megztąsias beretės“, kurios kažkodėl yra asocijuojamos išimtinai su moteriška gimine ir diferencijuojamos pagal savo santykių statusą (laimingos – su vyru parankėj, mažiau laimingos – vedžiojančios šuniukus), atrodo arčiau „Ambrozijos“ repertuaro, o ne modernaus meno muziejaus, kuris esą ieško atsakymų – kad ir šmaikščių – apie 90-aisiais naujai užgimusios kultūros kilmę.
Paroda, kurioje pagrindiniu akcentu tampa to meto artefaktai, primena savotišką kunstkamerą – 90-ųjų įdomybių ir keistenybių rinkinį. Arba, pasitelkiant mums įprastesnį pavyzdį, „Pinterestą“. Čia, nelyg į „Pinteresto“ boardus, suklasifikuojamos laikmečio ypatybės: pavyzdžiui, Gariūnai su savo atributika nugula skyriuje „Dolce vita gabanna“, mafija, nors vis išlenda kituose skyriuose, pristatoma skiltyje „Giminės ir kiti tinklai“, technologinį ir „žanrinį“ posūkį apžvelgia skyrius „Medija yra išbandymas“ ir kt.
Į 90-uosius čia žiūrima linksmai, žaidybiškai, tačiau laikmetį kartais vis pamėginama įvilkti į intelektualesnį rūbą – net jei šis persirengėlių šou gali pasirodyti kiek deklaratyvus.
Pavyzdžiui, skyriuje „Antigravitacija“, 90-aisiais gajų susidomėjimą paranormaliais reiškiniais iliustruoja knygos ir žurnalai apie NSO bei viralinis video apie kunigą, kuris tvirtina, jog jį buvo pagrobę ateiviai. Tokia savo pačios komiškumą suprantanti kolekcija pristatoma raudonomis užuolaidomis apsiaustoje erdvėje, padabintoje zigzagiškomis juodai baltomis grindimis, taip ironišką žvilgsnį į ufonautus apjuosiant visai kitokį krūvį nešančiu „Twin Peakso“ intertekstu.
O štai kasdienybės ir popkultūros jūroje „aukštoji kultūra“, drauge su alternatyva, pristatoma „Užupių ir anapilių“ saloje. Simboliška, jog pastaroji yra saugiai atskirta nuo likusio parodos vyksmo, o jos erdvėje, vietoj ribas perbraižančio ir autoritetus kvestionuojančio 90-ųjų kultūrinio veržlumo, lankytoją pasitinka tvarkingai sudėlioti muzikos įrašai bei renginių afišos. Net gali pasirodyti, jog pasaulis už uždaro kultūros kambarėlio sienų kuratoriams tikrai atrodo gerokai įdomesnis...
Tai, žinoma, irgi yra visiškai priimtina strategija. Tačiau susidaro įspūdis, jog patiems parodos organizatoriams žvilgsnis į kasdienybės kultūrą atrodė nepakankamas, todėl (o gal ir siekiant atmiešti ironija persisunkusią atmosferą?) į parodą buvo nuspręsta įtraukti ir meno dimensiją. Visgi apmaudu, jog nors meno kūrinių parodoje netrūksta, jie čia užgožiami kasdienybės objektų gausos. Dar daugiau, menui parodoje neretai atitenka tiesiogiai įvardijama 10-ojo dešimtmečio iliustracijos funkcija.
Taip Gintaro Trimako instaliaciją „Torsas – kūno dalis“ siūloma „vartyti kaip 90-ųjų madų žurnalą su aprangos kodais ir sukirpimais, medžiagomis ir aksesuarais“, o Arturo Valiaugos ciklo „Buvau pas Stepą, kalbėjomės apie gyvenimą“ darbai, pažvelgus į parodoje pristatomą aprašą, visų pirma tampa vertingi dėl to, jog nuotraukų herojaus namų sienos išklijuotos laikraščiais, žurnalais, reklamomis, iš kurių galime suprasti, „kokius vaizdinius piršo to meto žiniasklaida, kuo žmonės žavėjosi, ką vertino, ką laikė grožio etalonu“.
Žinoma, menas gali atliepti laiko madas ar tendencijas, tačiau jis, visų pirma, vertingas dėl to, kad veria gilesnius klodus ir gali padėti ne tik atsakyti į klausimą „kaip?“, bet ir parodoje kartais pamirštamą „kodėl?“.
Šiame kontekste prasminga prisiminti neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią parodą „Saldus ateities prakaitas“, apžvelgiančią pastarųjų 40 metų Lietuvos dailę. Įdomu tai, kad nemaža dalis MO parodoje apžvelgiamų temų bei potemių aidi ir NDG pristatytoje ekspozicijoje, tačiau joje į meno kūrinius žvelgiant iš platesnės perspektyvos ir nesiūlant paviršinio skaitymo, sukuriamas gerokai kompleksiškesnis laiko portretas. MO parodoje, priešingai, net ir puikūs meno kūriniai neretai praranda dalį savo krūvio, kai iš savarankišką pasakojimą galinčiojo teigti pozicijos yra nustumiami į iliustracijos paraštę.
Svarstau, ką būtų galėjusios atnešti dvi priešingos kuratorinės strategijos. Viena vertus, meno kūrinių atsisakymas galėtų padėti parodai ryškiau suskambėti kaip smagiam antropologiniam tyrimui. Kita vertus, tvirtas vizualiųjų menų pamatas galėjo suteikti refleksiją šiuo metu daugiau pramoginę funkciją atliekančiai parodai.
Refleksijos poreikį ypač stipriai pajunti aptikęs vieną įdomiausių ekspozicijos patirčių – galimybę per taksofono ragelį pasiklausyti parodos kuratoriaus Vaido Jauniškio pokalbio su fotografu Raimondu Urbakavičiumi. Apie tai, ką jam reiškė 90-aisiais patekti į Ameriką, o vėliau iš jos sugrįžti.
Šis pokalbis, leidžiantis per vieno žmogaus perspektyvą į 90-uosius pasižiūrėti iš laiko distancijos, atrodo gerokai svarbesnis už visas parodos nokias ir motorolas, už visas džinsų poras ir Gariūnų tašes. Nes nuo daiktų pagaliau priartėja prie žmonių ir bando suprasti ne tik tai, kaip atrodė ar skambėjo 90-ieji, bet ir ką jie reiškė visuomenei bei tos visuomenės nariams.
Tiesa, tokių pasakojimų, padedančių bent per sprindį priartėti prie suvokimo, kokios skirtingos galėjo būti žmonių patirtys 90-aisiais, parodos kataloge netrūksta – apmaudu, kad pačioje ekspozicijoje žmonių išgyvenimus nurungė jų kažkada turėti daiktai.
Galiausiai, svarbu užduoti dar vieną klausimą – ką 90-ųjų nostalgija, persmelkusi popkultūrą, o taip pat ir šią parodą, apie mus sako šiandien? Šis klausimas, vėlgi, iš ekspozicijos perkeliamas į parodos katalogą, kad ir punktyriškai.
Tarp ne itin išplėtotų svarstymų apie siekį geriau suprasti mus pačius ar norą dar kartą išgyventi jaunystę, verta atkreipti dėmesį į Jurijaus Dobriakovo straipsnyje „Jokiasdešimtieji: puslapis neegzistuoja“ taikliai pasiūlytą šiandieninio mūsų santykio su 90-aisiais perkrovimą:
„<...> šiandien mes turime iš naujo išrasti, retroaktyviai perkurti tą dešimtmetį – ne fetišistiškai imituodami ar falsifikuodami, o bandydami įsivaizduoti, kas galėtjo būti kitaip, sekonstruoti kitokias jo ir atitinkamai dabarties versijas. Toks polivariantiškumas nereiškia vien tik vaizduotės pratybų. Jo reikia, kad netaptume vienintelės įmanomos to dešimtmečio versijos (pavyzdžiui, kičinės kunstkameriškos, kriminalinės gariūninės ar tautinės herojinės) įkaitais ir nesukurtume suakmenėjusio jos muliažo.“
Taip rašo J.Dobriakovas, o aš galvoju, jog norėčiau apsilankyti tokioje ar bent panašioje parodoje – kalbančioje apie 90-uosius, neapsiribojant jau susiformavusiais kultūriniais kodais, neregistruojant visuomenės rūšių ir keliant klausimus apie tai, kodėl tiražuojame vienas, o ne kitas laikmečio versijas. Galbūt apie tai svarstant, MO paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ kam nors ateityje taps vienu iš atspirties taškų.
