Anot parodos kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo, tai nėra pirmas bandymas užfiksuoti Lietuvos medijų meno istoriją. Prieš tai 2015 m. Kaune, jubiliejinio medijų meno ir muzikos festivalio „Centras“ metu, buvo parengta retrospektyvinė paroda, tačiau mažesnės apimties.
Šioje parodoje laiko diapozonas daug didesnis, 15min pasakojo J.Dobriakovas:
„Joje galima pamatyti, kaip keitėsi skaitmeninių priemonių naudojimas dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir naujojo tūkstantmečio pirmojo dešimtmečio pradžioje. Atrodo kaip nedidelis laiko tarpas, tačiau jau gana pastebimai pasikeitė kartos.“
Šioje parodoje daugiausia galima pamatyti 2000-ųjų menininkų. „Jiems technologijos buvo kasdienio gyvenimo palydovės.“
„Man, kaip tiesioginiam 2000-ųjų procesų stebėtojui, buvo labai keista matyti, kaip staiga (medijų meno – 15min) sąjūdis baigėsi. Po 2010 metų mes retai beišgirstame apie tokią kūrybą.
Mano požiūriu, svarbiu riboženkliu tampa 2005–2010 metų egzistavęs žurnalas „Balsas.cc“, kuris 2009 metų pabaigoje nutraukė savo veiklą. Redakcija ir bendruomenė tiesiog suprato – pasikeitė technologinės sąlygos ir kultūrinė situacija. Be to, medijų meno patrauklumas laikėsi dėl to, kad jis buvo naujas, išskirtinis ir ne kiekvienam prieinamas“, – mintimis dalijosi kuratorius.
Anot jo, šis meno žanras Lietuvoje visuomet buvo paraštėje, mat Lietuvoje dominuoja konceptualaus šiuolaikinio meno modelis:
„Išraiškos priemonės visiškai nesvarbios, o menininkas jas renkasi pagal konkretaus projekto poreikį.“
Kaip keitėsi medijų menas Lietuvoje?
Anot kuratoriaus, pirmiesiems medijų menininkams labiau rūpėjo eksperimentuoti su formaliomis galimybėmis. Jie kėlė klausimą, ką kitokio galima padaryti su jomis, nei, tarkime, skulptūra, tapyba ir kitomis formomis.
„Po 2000-ųjų menininkai gavo daug didesnę prieigą prie pasaulinio informacinio tinklo. Tad pradėta galvoti apie tai, kaip medijas galima pritaikyti Lietuvos kultūrinėje situacijoje. Atsiranda siekis per technologijas suvienyti ir įveiklinti bendruomenę, kad tai nebūtų tiesiog vizualus efektas, sukeliantis nuostabą, bet greitai užmirštas“, – pasakojo pašnekovas.
Vienas parodos menininkų Mindaugas Gapševičius kaip vieną iš dešimtajam dešimtmečiui būdingų raiškos būdų minėjo pikselius.
„Jis yra vienas iš medijų meno pradininkų Lietuvoje, – teigė J.Dobriakovas – Jis pradėjo naudoti tai, kas šiandien atrodo įprasta, mat pandemijos situacijoje menininkų organizacijos bando perkelti savo veiklą į internetą. M.Gapševičius ir jo bendraminčiai buvo pirmieji, kurie pabandė visą savo kūrybą perkelti į virtualybę ir įkūrė tinklalapį kaip meno instituciją.“
„Pikselius jis minėjo, nes technologijos buvo dar tokioje raidos stadijoje, kurioje duomenų perdavimo kokybės nebuvo pajėgūs užtikrinti. Žemos raiškos pikseliuotas vaizdas, trūkinėjantis garsas, kompiuteriniai šriftai žvelgiantiems į meną tradiciškai gali pasirodyti neestetiški. Tačiau įdomu, kad šios raiškos priemonės susiformavo kaip ano laikmečio ženklas, simbolis“, – tęsė pašnekovas.
Dabar pačių meno kūrinių estetika gerokai patobulėjo, pažymėjo J.Dobriakovas. Jo požiūriu, reikšminga aplinkybe tapo itin išsivysčiusi medijų meno edukacija, augantis skaitmeninis raštingumas:
„Menininkai, kurie pradėjo aktyviai veikti po 2000-ųjų, dažniausiai yra VDA fotografijos ir medijų meno katedros, KTU, Šiaulių universiteto audiovizualinio meno studentai. Jiems buvo prieinama kitokio lygio įranga. Ir jų medžiaga tam laikui buvo gana profesionali. Jie turėjo ne vien galimybę generuoti koncepcijas, bet ir jas įgyvendinti.“
„Jaunesniajai menininkų kartai buvo vienodai svarbios profesinė ir meninė veiklos. Daug iš jų dirba kaip videooperatoriai, montuotojai, interaktyvių dizaino sprendimų kūrėjai. Manau, kad šie dalykai neišvengiamai persipina. Darbas taikomojoje srityje jiems padeda kurti meną, vertinamą dėl raiškos“, – mąstė kuratorius.
Kaip lietuviška skaitmeninio meno kultūra atrodo tarptautiniame kontekste?
Medijų arba naujuoju medijų menas skaitmeniniame formate pasaulyje susiformavo politiškai angažuotas, komentavo J.Dobriakovas.
„Jis turėjo labai ryškių kairiosios politinės minties apraiškų, nes labiausiai pasauliniu mastu žinomi medijų meno kūrėjai, kuratoriai, renginių organizatoriai save suvokė kaip menininkus aktyvistus. Kaip ir minėjau, bendruomenių telkimas, įgalinimas turbūt jiems buvo svarbiausias tikslas, o technologijomis paremtas menas tebuvo priemonė jo siekti.
Politinio angažuotumo Lietuvoje buvo mažiau. Ypač tarp jaunesnės kartos menininkų. Vieni iš pradininkų – Gediminas ir Nomeda Urbonai bandė vykdyti aktyvistinius projektus, pavyzdžiui, įsteigė „Pro-testo laboratoriją“, skirta protestuoti prieš uždaryto „Lietuvos“ kino teatro erdvės komercializaciją. Bendruomenių mobilizacijų schemos, kurias jie pasitelkė, atėjo būtent iš bendradarbiavimo su tarptautiniais medijų meno tinklais.
Deja, jų pačių parodoje „Laikmenos. Lietuvos medijų meno retrospektyva“ nėra. Dėl pandemijos jie toli nuo savo archyvų. Be to, nebuvo fizinės galimybės pritaikyti medžiagą. Tačiau turime dokumentaciją iš organizuoto tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „RAM“ (angl. „Re-approaching New Media“, liet. „Permąstant naująsias medijas“). Jis vyko 2004 metais. Ko gero, tame renginyje pajutau skirtumą tarp Lietuvos ir užsienio“, – 15min pasakojo kuratorius.
Duomenų kapitalizmas – viena iš tarptautinės medijų meno bendruomenės kritikos objektų. „Šiandien tai pilnai išsivystę ir mes visi tame dalyvaujame. Lietuvoje šis klausimas tebuvo vystymosi stadijoje, užsienyje buvo imta klausti, kas vyksta su mūsų asmeniniais duomenimis, kuriuos patikime internetinėms platformoms? Šiandien turbūt visi puikiai žinome, kad turinio, už kurį nemokame, mainų objektu tampa mūsų duomenys.“
Apibendrindamas kuratorius teigė, kad užsienio menininkams rūpėjo, kodėl besivystant technologijoms įgalinami ne žmonės, o viskas koncentruojasi didelių rinkos žaidėjų rankose:
„Šiandien dar ryškiau matome, kad kelios stambios įmonės administruoja daugybę mūsų kasdien vartojamų informacinių paslaugų.“
Susipažinkite su menininkais
PB8 interpretavo save kaip menininką
PB8 slapyvardžiu pasivadinusio menininko projektas „PB8_001_V“ sumanytas kaip savotiškas „išsieksportavimas“.
Kaip teigė menininkas, šis darbas pradėtas kurti kaip bakalauras VDA. „Su dėstytoju Artūru Raila samprotavome, kaip jį reikėtų realizuoti. O pagrindinė idėja buvo pristatyti save kaip menininką. Galbūt skamba primityviai – baigi VDA tarsi stalius politechnikumą, kuris tiesiog pradeda dirbti pagal profesiją. Aš irgi panašiai norėjau prisistatyti kaip menininkas, o tą padariau pasakodamas apie savo draugus“, – sakė jis.
Norint suprasti „PB8_001_V“, būtina apie jį pasiskaityti, mat parodoje lankytojas mato jau dokumentuotą variantą.
„Norėjau sujungti Vilniaus miestą su jame gyvenančiais žmonėmis – šiuo atveju pažįstamais muzikantais, garso menininkais ir kitais. Jiems pateikiau užduotį – sukurti garso takelį Vilniui. Ir štai architektas Darius Čiūta sukomponavo valandos trukmės kūrinį. Buvo muzikantų, kurie tiesiog ką nors dedikavo, o vienas jų – nufotografavęs atvaizdą prie Katedros aikštės, transformavo ją į melodiją.“
Tiesa, savo vaidmenį „PB8_001_V“ menininkas supranta kaip kuratoriaus.
Jis sukūrė specialų Vilniaus troleibuso maršrutą. Anot jo, taip viešasis transportas tapo scena, kurioje buvo leidžiami archyve surinkti garsai.
Pats maršrutas suformuotas tarsi kilpa per miegamuosius, darbo rajonus ir gamtos erdves.
Instaliacijoje taip pat galima pamatyti 13 valandų medžiagą, kurioje garsus įrašę menininkai atsakinėja į tą patį klausimą. Filmuotą maršruto prasidedančio ir besibaigiančio Reformatų stotelėje medžiagą bei specialiai šiai parodai skirtą dedikaciją ir atsiprašymą buvusiems keleiviams – „jeigu kas nors buvo ne taip“.
Vytautas Žaltauskas – apie materialųjį ir nematerialųjį pasaulį
Apie savo kūrinį „Sukimasis“, sukurtą 1998 metais, papasakojo ir Vytautas Žaltauskas:
„Mane visą gyvenimą domino tai, kas yra apčiuopiama ir neapčiuopiama. Tai, kas efemeriška. Šiame darbe vaizduojamas mėnulis, kurį mes numanome esant, tačiau ne visada matome. O šis daiktas tarsi radaras, fiksuojantis objektą, kuris yra kažkur erdvėje. Toks ir yra paprastas šio kūrinio konceptas.“
Menininkas 15min teigė, kad visa tai kilo iš jo asmeninės patirties. Būdamas 16 metų, jis pirmąjį kartą susidūrė su transcendencijos baime.
Linos Albrikienės garso žaidimas su laiku
Lina Albrikienė taip pat aprodė savo garso instaliaciją „Prospektas: retrospekcija“.
Jis prasideda NDG esančiame lifte, kuriame pritaisytas siųstuvas ir kolonėlė. „Tai, ką jūs dabar girdite, yra 2006 metų įrašas iš grupinės parodos Prospekto galerijoje. Kadangi tai buvo įvietintas kūrinys, negalėjau jo eksponuoti salėje, todėl panaudojau garsą“, – pasakojo L.Albrikienė.
Lifte esantis garsas siunčiamas į salę, kurioje eksponuojama jo transliacija. Salėje taip pat stovi balso įrašytuvas, fiksuojantis atmosferą čia ir dabar, nusivedusi prie eksponato pasakojo menininkė.
L.Albrikienė sutiko su teiginiu, kad ji taip žaidžia su laiku. „Tai daugiasluoksnis kūrinys, o įrašą bus galima pasiklausyti po daugelio metų.“
Kaip teigė menininkė, šiai parodai kūrinį adaptavo taip, kad jis beveik tapo nauju.
Parodą galima pamatyti nuo balandžio 2 d. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje.