„Įvairūs tyrimai rodo, kad mąstymas vyksta ne tik žmogaus galvoje, bet ir stubure, raumenyse ir kitur“, – teigė vienas iš renginio organizatorių Vytautas Michelkevičius. Kartu su profesionalių kuratorių komanda Vitalijumi Červiakovu, Danute Gambickaite ir Lina Michelkeviče jie sukūrė specialią programą, nagrinėjančią vaikščiojimo fenomeną.
Šį reiškinį pranešėjai pristatys iš netikėčiausių kampų. Apie grikių judėjimo trajektoriją mąstys lyg tai būtų kultūrinė metafora. Apsimes gatvių remonto darbuotoju ir pasislėps autoparko vilkiko priekaboje. Kvies net į keturias valandas trunkantį ėjimą iš Panerių memorialo.
Apie tai su kuratoriais organizatorių pranešime spaudai ir kalbamės.
– Vaikščiojimas yra daugelio kanoninių mąstytojų, kaip antai Alberto Einsteino, Virginijos Woolf bei Charles'io Baudelaire‘o kasdienis ritualas, meninė praktika. Kuo jums, kaip kuratoriams, buvo svarbu mąstyti apie šią temą?
D. Gambickaitė: Į vieną iš savo ankstesnių darbų beveik visada eidavau pėsčiomis. Būtent tuo metu įdomiausios idėjos į galvą ir šaudavo. Fiziologinis ėjimo veiksmas, žmogaus kūnui natūralus greitis matyt tikrai kažką suteikia kūnui ir protui, atpalaiduoja. Man ypač patikdavo eiti „įkalintai“ tarp pradžios ir pabaigos koordinačių. Tuomet neturi galvoti, kur eini ir kur nueisi, įvykdavo visiškas atsipalaidavimas.
V. Michelkevičius: Deja, vis dar ne tik mūsų kultūros, bet ir meno praktikose kūnas nuo proto yra atskiriamas. Vaikščiojimas yra vienas iš pamatinių žmogaus gebėjimų ir veiklų. Be jos jis tiesiog nebūtų žmogumi.
Mūsų tikslas buvo vėl sujungti kūno ir proto sritis, nes vaikščiojimas yra viena paprasčiausių ir svarbiausių bei visiems aktualių priemonių. Įvairūs tyrimai rodo, kad mąstymas vyksta ne tik žmogaus galvoje, bet ir stubure, raumenyse ir kitur. Pavyzdžiui, jei esate jau buvęs kažkokiame mieste ir vėl einate ta pačia gatve, tai priėję tam tikrą kampą pradedate lyg ir jausti, kad už posūkio bus, pvz., parkas, į kurį jūs buvote užsukęs anksčiau. Taip veikia atmintis ir informacija įsirašo ne tik į jūsų smegenis, bet ir į jūsų raumenų poziciją tam tikru metu, tam tikroje vietoje.
Taigi mums svarbu buvo „reabilituoti“ vaikščiojimą ne tik kaip veiksmą meninėje praktikoje, bet ir kaip tyrimo instrumentą. Tuo pačiu norėjome parodyti kaip galime išsivaduoti iš vizualumo dominavimo mene ir sutelkti dėmesį į kitus žmogiškuosius potyrius kaip judėjimą ar klausą, nes programoje bus nemažai ir su garsu susijusių kūrinių.
– Simpoziume dalyvauja per 30 vaikščiojimą tiriančių menininkų. Su kokiais netikėčiausiais, keisčiausiausiais prieigos būdais teko susidurti? Kas nustebino labiausiai?
V. Michelkevičius: Labiausiai nustebino tai, kad pasaulyje yra tiek daug vaikščiojimą kaip praktiką naudojančių menininkų ir tyrėjų. Į atvirą kvietimą sulaukėme virš 100 pasiūlymų, iš kurių dėl vietos ir laiko ribojimo turėjome atrinkti tik trečdalį. Taip pat nustebino ir tai, kad žmonės yra pasiryžę atvykti net iš Kanados ir kitų tolimų kraštų ir susieti savo praktikas su konkrečiais objektais Vilniuje, pvz., Sporto rūmais ar Panerių memorialu.
L. Michelkevičė: Nežinau, ar čia galima kalbėti apie keistus prieigos būdus, bet iš tikrųjų kartais stebina, iš kokių skirtingų kampų ir meno bei tyrimų sričių galima kalbėti apie vaikščiojimą. Galbūt skelbdami atvirą kvietimą įsivaizdavome sulauksią daugiausia performatyvaus ar šiuolaikinio meno atstovų paraiškų. Tačiau, pvz., kūrybinio rašymo tyrėja ir praktikė Elina Mikkilä siūlo „lingvistinio įžvalgumo“ dirbtuves kaip metodą per kalbą ir pasakojimą pažinti ir atrasti savo aplinką, o einantieji iš Panerių į Vilnių kartu su Ivanu Pope‘u pakeliui skaitys ištraukas iš Holokausto dienoraštininkų Kazimierzo Sakowitziaus ir Rachel Margolis liudijimų.
Elena Biserna savo dirbtuvėse vaikščiojimui analizuoti pasitelks ilgą sąrašą įvairių autorių (tarp jų – ne vieno Fluxus menininko) muzikinių partitūrų ir garso kūrimo instrukcijų. Nustebino Meihuizi (Anita) She, kuri vaikščiojimo temą interpretuos ne iš žmogaus, bet iš grūdinės kultūros – grikių – perspektyvos ir kalbės, kaip valstybių sienų nestabdoma grikių judėjimo trajektorija gali būti kultūrine metafora kalbant apie jos gimtosios – kinų Yi – diasporos Australijoje dabartinę ir ateities tapatybę.
Kipro Dubausko filme pamatysime jo performatyvią intervenciją į pačią banaliausią kasdienybę – apsimetęs gatvių remonto darbuotoju, jis pasislėpė vienoje miestui priklausančio statybinio autoparko vilkiko priekaboje, o išaušus naujai darbo dienai leidosi į kelionę, kurios galutinis taškas jam buvo nežinomas.
Nors vaikščiojimą esame linkę sieti su kažkuo pozityviu, sveiku ir propaguojamu dalyku (dažnas naudojamės žingsnių skaičiavimo programėlėmis ar išmaniaisiais laikrodžiais, kai kurie dalyvauja įvairiuose ėjimo iššūkiuose ar maratonuose, beje, neretai susietuose su komercija ir vartojimo skatinimu), reikia nepamiršti, kad ėjimas gali sietis ir su prievarta, diskriminacija, nelygybe.
Minėtas bent keturias valandas truksiantis ėjimas iš Panerių primins apie mirties maršus iš koncentracijos stovyklų, baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Matthew Beaumont’as kalbės apie ėjimą ir rasinę nelygybę. O migracijos krizės, kurios pastaraisiais metais palietė ir mūsų regioną, kuo aiškiausiai beda pirštu į ėjimą kaip prievartą ir išgyvenimo impulsą (apie tai kalbės ir Hemenas Heidari, analizuodamas kurdiško gyvenimo reprezentacijas kine). Taigi, nors simpoziumas daugiau atskleis pozityviąją ėjimo pusę, aptarsime ir šiuos, visiškai kitokius ėjimo aspektus.
– Kokią politinę reikšmę turi vaikščiojimas? Ar tai, kaip išplanuoti miestai, jūsų požiūriu, leidžia palaikyti šį mūsų psichikos sveikatai ir kūrybiškumui būtiną veiksmą?
D. Gambickaitė: Šiais laikais vaikščiojimas tapo toks šiek tiek suplanuotas ir surežisuotas. Ką turiu omenyje? Ogi tai, kad žmonės mieste pradėjo vis daugiau naudotis automobiliais, viešuoju transportu, paspirtukais ir t t. Jais važiuoja į darbą, iš darbo bei tvarkyti reikalų. Pasivaikščiojimams žmonės renkasi parkus, užmiestį, pasivaikščiojimo takus.
Tokio tipo vaikščiojimas man gana neįdomus. Jame mažai netikėtumų. Nors pati nesu iš Vilniaus ir nepamenu, bet teko girdėti, kad per bromus ir kiemelius senamiestį galėdavai išvaikščioti skersai ir išilgai, o štai dabar tą padaryti sudėtinga, nes bromai užrakinti. Manau, kalbant apie Vilnių tikrai turime kur padirbėti, kad jis taptų patogus vaikščioti, o tam Vilnius turi labai daug potencialo.
V. Červiakovas: Padidėjęs susidomėjimas vaikščiojimu pandemijos laikais rodo, kad daugeliui tai tapo ypač svarbiu veiksmu, padedančiu emocinei būsenai. Mano pastebėjimu, padaugėjo maršrutų ypač parkuose, miškuose, miesto periferijoje. Tiesa, pačiame mieste jaučiamas susvetimėjimas, miesto centruose mažiau kreipiama dėmesio į pėsčiuosius, bet galbūt tai susiję su gana nejautriais, į greitesnį pelną orientuotais miesto planavimo sprendimais.
V. Michelkevičius: Svarbu atkreipti dėmesį, kad vaikščiojimas taip pat suteikia galimybę patirti miestą ir suvokti aplinką adekvačiu greičiu, nes tiek su automobiliais, tiek su dviračiais pralėkdamas prarandi galimybę užuosti, išgirsti ir pamatyti dalykus. O politika dažnai slypi ir detalėse. Mane visuomet žavi natūralių miesto kvapų ar garsų žemėlapiai.
L. Michelkevičė: Miesto išplanavimas ir urbanistiniai sprendimai turi didelę, gal net esminę reikšmę tam, kaip ir kur mes einame, kokius maršrutus renkamės, ir ar apskritai einame – tuo vaikščiojimas mieste ir skiriasi nuo vaikščiojimo gamtoje ar kaimo vietovėse. Be abejo, esama judėjimo praktikų, kurių motyvacinis pagrindas yra kliūtys (kaip parkūras), tačiau dauguma žmonių rinksis judėti natūraliai (ar kalbame apie ėjimą pėsčiomis, ar apie judėjimo negalią turinčių žmonių judėjimą vežimėliu) tada, kai yra patogu ir malonu tai daryti.
Be to, reikia turėti omenyje, kad miesto gyventojai nėra vienalytė masė, jų vaikščiojimo poreikiai gali būti skirtingi – ne tik dėl asmeninių įpročių, bet ir dėl socialinės sanklodos. Todėl, pavyzdžiui, pastaruoju metu jau imama kalbėti apie tai, kad didžioji dalis mūsų miestų yra suplanuoti ir suprojektuoti vyrų ir pagal vyrišką mastelį (iki XX a. vidurio architektūra ir urbanistika buvo beveik išimtinai, o iki XX a. pabaigos – daugiausia vyrų profesija) ir nėra pakankamai patogūs ar saugūs moterims. Menkai apšviestos šalutinės gatvės ar požeminės perėjos gali nekelti jokių emocijų vyrams, tačiau demotyvuos moteris – apie šiuos ir kitus aspektus rekomenduočiau paklausyti urbanistės Justinos Muliuolytės ir architektės Evelinos Vasiliauskaitės laidoje „Žmogus ir miestas“. O simpoziume savo performansais, ėjimais ir pristatymais apie tai kalbės kelios dalyvės – tai Lucile Bouvard, Candice Salyers, Marina Menéndez-Pidal.
– Kiekvienas miestas formuoja skirtingas vaikščiojimo patirtis. Ką tyrėjai sako apie Vilnių?
L. Michelkevičė: Vilnius yra gana mažas miestas lyginant su kitais Europos, ar juolab pasaulio didmiesčiais, todėl jo vaikštomumas, be abejo, yra didelis – per trumpą laiką galima pasiekti daug reikalingų vietų – sveikatos, kultūros, švietimo įstaigas, parduotuves ir pan. Vis dėlto vaikštomumą lemia ne tik miesto dydis. Gyvenant miegamuosiuose rajonuose miestas gali netikėtai „išaugti“, kadangi Vilniuje vis dar tebėra labai aiškus miesto centras, kuriame yra koncentruotos laisvalaikio ir kultūros paslaugos.
Be to, net ir trumpas atstumas gali pasirodyti neįveikiamas pėsčiomis, jeigu juo nėra malonu, patogu ar saugu eiti. Pavyzdžiui, kai prieš penkerius metus buvo paskelbta apie Reformatų skvero (dabar – sodo) rekonstrukciją, parkas viešojoje retorikoje dažnai buvo nuvertinamas kaip „praeinamas“, tranzitinis, toks, kuriame gyventojai neužsibūna (pirmajame projekte, siekiant suvaldyti šį tranzitiškumą, netgi siūlyta parką aptverti ir rakinti naktimis). Tačiau daug rekonstrukcijos kritikų tvirtino, kad tai yra viena iš svarbiausių šio parko funkcijų – galimybė eiti per jį leidžia bent kiek išvengti taršios ir triukšmingos Pylimo gatvės. Kaip tik neseniai feisbuke miesto antropologė Jekaterina Lavrinec rašė, kad nors vaikštomumas yra istoriškai susiklosčiusi Vilniaus charakteristika, tačiau dėl didėjančio užstatymo ir kitų urbanistinių sprendimų jungtys tarp centro ir senų priemiesčių daug kur tapo nemaloniais, monotoniškais, triukšmingais koridoriais, kurie demotyvuoja net prisiekusius pėsčiuosius.
Man atrodo, Jekaterinos akcentuotas maršruto įdomumas yra be galo svarbus ir mažai aptariamas vaikštomumo aspektas: daug kalbama (nebūtinai daroma) apie tai, kad miestas turi būti žalesnis, pritaikytas judėjimo ar kitą negalią turintiems žmonėms, dviratininkams, apie mašinų srauto miesto centre mažinimą – tačiau ar dažnai išgirsite miesto planuotojus kalbant apie tai, kad turime judėjimą po miestą išlaikyti įdomų? O įdomus jis būna tada, kai judėdami pėsčiomis turime galimybę rinktis skirtingus maršrutus, eiti per įvairų peizažą, kirsti kiemus, o ne vien žingsniuoti palei gatvę. Gerai suplanuotas miestas yra toks, kuriame motorinio transporto, dviratininkų ir pėsčiųjų maršrutai nesutampa.
V. Červiakovas: Dauguma tyrėjų apmąsto ėjimo praktikas iš savo perspektyvos, savo lokacijoje. Daugelis menininkų ir tyrėjų simpoziume dalyvauja su įvairiomis temomis, kurios nebūtinai yra apie Vilnių, kai kurie pranešimai bus net ne apie šį amžių ar šį žemyną. Didesni renginiai su kuriais aš pats esu susijęs ir kuriuose kalbėta apie Vilniaus miesto psichogeografiją buvo 2017 metais NDG kuruota paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“. O šiame simpoziume norėjosi apžvelgti platesnį kontekstą – kitų šalių ir miestų, lokacijų situacijas, metodus, pakviesti tyrėjus ir menininkus iš viso pasaulio. Subūrus visus į vieną renginį besidomintys šiomis temomis gali per kelias dienas atrasti naujus autorius.
Žinoma, jau kiekvieno pranešimo metu gali atsirasti įvairūs palyginimai ir klausimai apie skirtumus ir panašumus su Vilniumi bei visa Lietuva. Įdomu, kad kai kurie dalyviai nustebino ir tikslingu susidomėjimu mūsų istorija, pvz., I. Pope’as darys patį ilgiausią simpoziumo ėjimą per Panerių mišką pradedant nuo Panerių memorialo ir aplankant su Holokausto istorija susijusias vietas – iš viso beveik 18 km, o Paul Landon organizuos ėjimą į ir aplink Vilniaus sporto rūmus.
– Kokie renginiai simpoziumo metu bus esminiai?
V. Michelkevičius: Manyčiau, kad į visą simpoziumą reikėtų žiūrėti kaip į vientisą trijų parų renginį – meno kūrinį, kuriame svečias galės susidėlioti savo esminius taškus ir patirtis. Svarbu suvokti, kad tai ne spektaklis ir ne performansas, o asmeninio įsitraukimo reikalaujanti veikla. Patartume įsigilinti į programą ir pagal galimybes sudalyvauti ne tik paskaitose, bet ir ėjimuose, kur vietų skaičius ribotas ir reikalinga registracija. Visų dalyvių indėlių detalūs aprašymai yra skelbiami renginio puslapyje.
V. Červiakovas: Nenorėčiau kažkurio pranešimo, ėjimo ar dirbtuvių išskirti kaip esminių – kiekvienas kažkuo įdomus ir kelia klausimų. Galima nebent kalbėti apie asmenišką santykį su vienu ar kitu pranešėju ar kaip jis atsirado šio simpoziumo dalyvių sąraše. Kai kurie pasaulyje žinomi šių temų tyrėjai jau daugiau nei dešimtmetį mane inspiravo, palaikė, o studijų metu Vilniaus dailės akademijoje savo tekstais gal net savotiškai nuramindavo. Tai Francesco Careri, Karen O’Rourke, M. Beaumontas.
Jų tekstai ir mintys dažnai tapdavo argumentu diskusijose apie ėjimo praktiką šiuolaikiniame mene ir edukacijoje. Svajodamas apie simpoziumą pabandžiau parašyti visiems tiems žmonėms ir pakviesti juos į Vilnių, supažindinti su jais platesnę vietinę auditoriją bei užmegzti kontaktą būsimiems bendradarbiavimams.
Laimei, nuėjus 500 km Italijoje pas F. Careri simpoziume sutiko dalyvauti beveik visi pakviesti tyrėjai, menininkai ir rašytojai. O suteikę šansą sudalyvauti ir per atvirą kvietimą galiausiai gavome virš 130 kokybiškų ir įdomių paraiškų. Norėjosi ne vienam iš jų suteikti galimybę sudalyvauti, palikti vietos eksperimentavimams ir debiutams, todėl simpoziumas vyks net 3 dienas.
L. Michelkevičė: Aš irgi manau, kad atsakyti, kurios simpoziumo dalys buvo (mums) įdomiausios galėsime nebent po jo. Kol kas galima išskirti tik temų ir problemų grupes, kurios susieja skirtingus pristatymus, ir kurios gali būti įdomios vienai ar kitai auditorijos daliai. Be jau minėtų moters ir miesto santykio bei istorinių temų, galima pastebėti, kad ne vienas dalyvis kalbės apie postpandeminę būklę (Panayotis Panopoulos, kolektyvas General Assn.), neaugimo (angl. degrowth) ekonomiką ir pauzę (Claire Gauzente, Nienke Scholts), laiko ir atstumo santykį (Karen O‘Rourke) bei tai, kaip ėjimas keičia erdvę aplink mus (Clementine Butler-Gallie, Elena Peytchinska, Hillside Proects, Charlie Fox). Bus pranešimų ir dirbtuvių, kuriose nagrinės ėjimo reprezentacijas ir reikšmę įvairiose meno srityse – kine (Hemen Heidari), šiuolaikiniame mene (T. Hugh Crawford), muzikoje ir garso mene (Elena Biserna). Psichologės Ingos Truskauskaitės dirbtuvėse bus skirtos psichinės sveikatos ir judėjimo santykiui. Ir tai tik dalis simpoziumo temų.
– Ar jūs asmeniškai taikote vaikščiojimo praktiką ir ką iš to išmokstate, pastebite?
V. Červiakovas: Vaikščiojimą kaip priemonę miestui pažinti naudoju gana seniai, nuo jaunystės. Kartais atrodo kad kasdienybėje net gana radikaliai pasirenku ėjimą: iki šiol nevairuoju, gana retai naudojuosi viešuoju transportu ar dviračiu. Tai tapo savotiška kasdienybe ir įpročiu ne tik gimtajam mieste, bet ir keliaujant, būnant meninėse rezidencijose užsienyje, apsilankant kituose miestuose. Stengiuosi visur kur įmanoma ir kai tik įmanoma pažinti miestą per ėjimą – taip galima labiau perprasti pačias vietas, jų draugiškumą, saugumą, pamatyti tikroviškesnį miesto gyvenimą, atmosferą, atrasti tam naujus žvilgsnio kampus. Pagal vaikščiojimo patogumą ir priėjimą galima spręsti ir ar tas miestas skirtas žmonėms, tam tikri atradimai ir pastebėjimai beeinant gali įkvėpti ir naujiems meno kūriniams, idėjomis.
Ėjimą kaip meninę praktiką ir erdvę kūriniams naudoju jau antrą dešimtmetį, 2022 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijau meno daktaro laipsnį apgynęs meno projektą ir disertaciją tema „Ėjimas kaip pretekstas ir erdvė šiuolaikybėje“, dabar vykdau podoktorantūros tyrimą VDA Dailėtyros institute, dalyvauju vietinėse ir tarptautinėse menininkų rezidencijose, simpoziumuose ir parodose, šiemet pradėjau dėstyti kursą apie ėjimo praktikas VDA studentams, taip pat įkūriau bendraminčių „Pravaikštų klubą“. Taip vaikščiojimo praktika sujungiau kasdieninį, akademinį ir meninį kelią.
V. Michelkevičius: Žinoma, kasdien vaikštau į darbą ir kitas veiklas savo kojomis ir vis išbandau naujus maršrutus, net jei jie ir užtrunka ilgiau. Eidamas į darbą, kartais sudėlioju naujo teksto apmatus, ar sugalvoju sprendimą problemoms, o grįždamas stengiuosi užsiimti tokia lyg ir „ėjimo meditacija“, geriu kvapus ir garsus, žmonių nuotaikas bei kitas patirtis. Dažnai mėgstu kirsti kiaurai Vilniaus kiemus ir praėjimus, tik gaila, kad jų vis mažiau atvirų lieka. Tad galvoje turiu tankų žemėlapį. Dažnai jei pagalvoju apie kažkokį maršrutą, man patinka vaizduotėje juo „praskristi“ ir patirti virtualiai. Tai suteikia lengvą kūnišką ir protišką malonumą.
