„Šioje portretų eroje, kur visi kasdien darosi „selfius“, pasirodė įdomu pasižiūrėti, kaip jauni menininkai atliepia šią temą“, – sako parodos kuratorė Francesca Ferrarini.
Su „Lewben Art Foundation“ tarptautine kolekcija dirbanti kuratorė teigia, jog parodos idėja kilo pastebėjus, jog fondo sukauptoje kolekcijoje netrūksta portretų.
„Po Antrojo pasaulinio karo meno pasaulyje ilgą laiką vyravo vienokia ar kitokia kryptis, tendencija, kuri neretai atspindėdavo tai, kas vyksta aplink. Dėl to atsirado ir geografiniai skirtumai – Vakarų ir Rytų menas ne visad tuo pačiu laiku suko ta pačia kryptimi. Šiandien vėl grįžtama prie figūratyvinės tapybos – palyginimui, dar prieš dešimtmetį galėjai maišyti visą pasaulį ir nepamatyti nei vieno naujo figūratyvinio paveikslo. O dabar, po ilgos pertraukos, per pastaruosius trejus ketverius metus menininkai vėl grįžo prie figūratyvinės dailės, tuo pačiu – prie portretų ir autoportretų“, – sako F.Ferrarini.
Parodoje eksponuojami užsienio menininkų Maxwell Alexandre, Tschabalala Self, Damir Očko, Nico Vascellari, Patrizio di Massimo, Paulo Nazareth, Neil Beloufa, Buhlebezwe Siwani, Simon Denny, Thomas Houseago darbai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos.
Anot F. Ferrarini, viliantis, jog žiūrovams tarptautiniame kontekste bus įdomu išvysti ir lietuvių kūrybą, į parodą įtraukti trys darbai iš MO kolekcijos, sukurti Eglės Budvytytės, Violetos Bubelytės ir Gintaro Znamierowski.
Vis tik parodoje, pavadintoje „Mūsų asmenukė“, tradicinių „Instagrame“ ar „Facebooke“ eksponuojamų „selfių“ neišvysime. Čia asmenukės samprata gerokai išplečiama.
„Parodos pavadinimas „Our Selfie“ yra savotiškas žodžių žaismas. Žodis „selfie“ [asmenukė] tarsi atsiduria žodyje „ourselves“ [mes]. Turint omenyje minėtus pokyčius meno pasaulyje, pamaniau, kad būtų per siaura žiūrėti į portretą tik kaip į žmogaus portretą, todėl parodoje taip pat pristatomi visuomenės ir aplinkos portretai. Daug parodoje pristatomų menininkų savo kūryboje kalba apie ryšį tarp individo ir jį supančios aplinkos – jie žvelgia į žmogų pasaulyje, nagrinėja, kaip aplinka gali daryti įtaką asmeniui.
Pavyzdžiui, brazilo Maxwello Alexandre'o portretas – jame galėtų būti ir pats autorius, nes jis užaugo faveloje, ji yra jo istorijos dalis, tačiau šiuo atveju autorius portretuoja ne save, bet tai, kas kasdien vyksta aplink jį.“
Kodėl parodos pavadinime pasirinkta vienaskaita ir vietoje „mūsų asmenukių“ kalbama apie „mūsų asmenukę“?
„Daugiskaitos naudojimas, mano galva, labiau nurodytų į suvokėją, o vienaskaita – mūsų asmenukė – siūlo susitelkti į menininką ir jo žvilgsnį į portretuojamąjį. Parodoje pristatomi menininkų darbai yra autoportretai arba portretai, per kuriuos galima išskaityti santykį tarp autoriaus ir to, kas tampa jo portreto subjektu ar objektu. Iš esmės, manau, kad dabar gyvename eroje, kurioje pirmu smuiku griežia menininkas. Ir tai yra vienaskaitos era, nes nebeturime autorius vienijančių judėjimų“, – teigia kuratorė.
Anot F.Ferrarini, visi parodoje pristatomi darbai kalba apie pokyčius – tai buvo vienas pagrindinių kriterijų, atrenkant darbus parodai.
„Žodis „pokytis“ gali reikšti ir pokyčius, kurie atsirado dėl išorinių aplinkybių, ir vidines transformacijas. Šiuo atveju, didžiausias dėmesys skiriamas socialiniams pokyčiams, reflektuojamiems kūriniuose. Arba norui pasikeisti, kaip kad Nico Vascellari projekte „Dream Merda“, kuriame teigiama, jog nors tamsiais laikais svajoti svarbu, reikia tai daryti atmerktomis akimis. Šiandien mes negalime užsimerkti, turime žinoti, kas vyksta aplink. Daug parodų visame pasaulyje nagrinėja visuomenės ir individo temą – tampa sunku apie bet ką kalbėti kaip apie atskirą salą, neaptariant to, kas yra greta“, – sako parodos kuratorė.
Paroda „Mūsų asmenukė“ MO muziejuje veiks iki lapkričio 17 d.
