O.Ramašauskaitė dalinasi savo patirtimi, kaip naujokams pradėti investuoti į meno kūrinius, kiek pinigų reikia turėti kišenėje ir kokių žinių bei informacijos reikėtų sukaupti prieš pradedant šią veiklą. Daugiau sužinoti apie jos įspūdingą kelionę meno investicijų pasaulyje bus galima spalio pabaigoje vyksiančioje „Financial Freedom Forum“ konferencijoje.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera investavimo į meną srityje ir kaip nuo to laiko keitėsi jūsų patirtis?
– Nuo vaikystės, pamačiusi sceną viename filme, žinojau, kad dirbsiu meno kūrinių aukcionų namuose. Baigiau meno studijų bakalaurą, o magistrui pasirinkau UNESCO kultūros vadybą ir kultūros politiką su aiškia tema – aukcionais ir investicijomis į meną. Iškart pradėjau dirbti aukcionų namuose ir įsisukau į kolekcionavimo ir investavimo peripetijas tiek praktiškai, tiek akademiškai. Vėliau įsijungė ir šiuolaikinio meno pažintys bei žinios, plėtėsi pasaulinio lygio kolegų ratas.
Tapau Amedeo Modigliani fondo (Italija) ambasadore, šiemet esu išrinkta „Leading Female Figure in Art Wealth Management“ („Wealth and Finance International Fund Awards 2023“). Laikau, kad patirtis ir karjera vystėsi labai taisyklingai: tiesioginis išsilavinimas, skirtingų periodų meno išmanymas, be galo aktyvus keliavimas ir kontaktai su originalais bei ekspertais, pasaulinis kontekstas suformavo įžvalgų aštrumą, tendencijų pagavimą anksčiau laiko ir statistikos integravimą į sprendimus.
– Kaip pradedančiajam investuotojui pradėti investuoti į meno kūrinius? Kokią informaciją ir žinias jis turi turėti prieš pradėdamas?
– Nelabai įmanoma, kad pradedantysis, neturintis žinių, netikėtai įsigytų kokybišką kūrinį, nebent tam skirtų labai didelę sumą ir tiesiog pirktų rimto klasiko darbą. Tačiau net ir tada tai nebūtinai bus geras investicinis pasirinkimas, o labiau kolekcinis. Aš visada pabrėžiu, kad pradėti galima net ir nuo vieno tūkstančio eurų, tačiau tam reikia turėti žinių. Turi arba be galo giliai ir ilgai domėtis, arba remtis ekspertais. Žinios ilgainiui tikrai ateina, tačiau pradžioje labai lengva pasiklysti tarp gausių spekuliacijų ir „piarinių“ vardų.
Jei domina klasikinė dailė – saugiausias būdas būtų aukcionai ir pokalbiai su ten dirbančiais ekspertais, o jei traukia šiuolaikinis menas ir potencialiai gerokai didesnė investicinė grąža – reikia perprasti meno rinkos mechanizmą: solidžiausių galerijų, meno mugių sąrašus (tikrai ne Lietuvoje), kūrinių kainos kitimo priežastis, menininko reputacijos kelią.
Tuomet pasidaro gana nesunku prognozuoti, ką verta pirkti, o didysis įdomumas – perpratus sistemą pagauti talentus, kol jie dar nėra akivaizdūs ir nusipirkti jų darbus labai mažomis kainomis. Bet, jei nėra laiko ar intereso gilintis patiems, visada patarti gali meno rinkos ekspertai, bet ne galeristai.
– Į kokius pagrindinius dalykus reikia atsižvelgti renkantis meno kūrinius investicijoms?
– Grubiai, yra du keliai: vienas – pirkti kuo retesnius geriausio periodo klasikų kūrinius (to paties autoriaus skirtingų metų kūrinių kaina gali skirtis keliasdešimčia kartų). Tai bus saugi ir simbolinė investicija. Antras kelias – domėtis jaunų menininkų kūryba ir ambicija, kuomet kaina bus žema ir grąžos potencialas gerokai didesnis, kaip ir galimybė pralošti.
Visgi, labai noriu pabrėžti, kad menas niekada neturėtų būti vertinamas tik kaip investicija. Visų pirma – tai yra menas, kuris puošia erdvę, džiugina emocionaliai ar intelektualiai. Galima investicinė grąža tėra papildomas atributas ir tik ilgalaikėje perspektyvoje. Privalumas yra tai, kad tam nereikia didelių sumų, grąža gali būti didelė, o pats procesas tampa maloniu hobiu. Su žiniomis ir patirtimis pradedi vertinti kokybiškus dalykus, tad įdomu stebėti savo paties lavinimosi procesą per meno kūrinių kaitą.
Jei reikia tik investicinio kūrinio – tuomet tektų paskirti itin solidžią pinigų sumą ir pirkti pasaulinės žvaigždės (blue-chip) kūrinį. Lietuvoje tai mažai kam prieinama opcija.
– Ar galėtumėte pasidalinti savo patirtimi ir patarimais, kaip atpažinti potencialiai vertingus meno kūrinius rinkoje?
– Tai yra ganėtinai lengva, bet suprantama tik patyrusiųjų ratui. Nėra aiškių taisyklių pradedančiajam, pradžioje reikėtų nupasakoti meno ekosistemos mechanizmus, susivienodinti sąvokas ir sekti situaciją rinkoje. Be abejo, čia kalbu apie situacijas, kuomet siekiama sumokėti sąlyginai nedidelę sumą už potencialiai stipriai ir greitai pabrangstančius kūrinius.
Jei asmuo ar korporacija gali skirti labai didelę sumą – tada tereikėtų pirkti konkrečių autorių konkrečių periodų kūrinius, apsitarus, kokios kolekcijos vizijos norima, nes kartais pavieniai kūriniai verti mažiau nei jų buvimas kolekcijos dalimi. Bendras patarimas būtų sekti autorius, kurie dalyvauja pasaulinio lygio meno mugėse, laimi prestižinius apdovanojimus ir yra eksponuojami solidžiose erdvėse už Lietuvos ribų.
– Kokius privalumus ir iššūkius, palyginti su kitomis turto klasėmis, suteikia meno kūriniai kaip investicija?
– Pagrindinis iššūkis – meno kūrinių likvidumas, nebent turite pasaulinio lygio autorių darbus. Pliusų labai daug: visų pirma, tai apčiuopiama, akį džiuginanti investicija, kuri žavi estetiškai, rodo savininko išsilavinimo lygį, neretai – statusą. Antra, emocinis pasitenkinimas remiant kultūrą, jaunus autorius ar tiesiog pasineriant į pažinimo procesą.
Psichologinė vertė gali būti per meno kūrinių, kaip savo gyvenimo periodų artefaktų rinkimą arba menininkų, išdrįsusių rinktis širdies kelią – pašaukimą kurti, rėmimą, kurio dažnas kūrinių pirkėjas būna neišdrįsęs padaryti pats jaunystėje. Intelektualinė vertė kyla per žinių stimuliavimą, meno istorijos koreliacijų su progresu supratimą, kūrinių, kaip visuomenės veidrodžio, skaitymą.
Kitaip sakant – meno kūrinių kolekcionavimas yra malonus būdas leisti pinigus lavinantis, stimuliuojant emocijas ir protą, plečiant intelektualių pažinčių ratą. Galima investicinė grąža, visgi, čia turi likti tik antraeilis dalykas.
– Kokius mitus apie investavimą į meno kūrinius reikėtų išsklaidyti? Ar tikrai reikia daug pinigų, kad galėtumėte investuoti į meną?
– Užtenka vos tūkstančio eurų, norint nusipirkti kokybišką ir potencialiai pabrangstantį meno kūrinį. Meno pasaulyje yra gerai žinoma Vogelių šeimos istorija, kuomet eilinė pašto ir banko darbuotojų šeima pirko sau patinkančius amžininkų meno kūrinius ir patys sau netikėtai sukaupė pasaulinio lygio kolekciją.
O mitų labai daug ir aš labai noriu prisidėti prie jų išsklaidymo: menas nėra prabangos prekė, meno kolekcionavimas nėra tik aristokratų užsiėmimas, menas tikrai gali būti investicinė prekė, bet tai neturi būti pirminis kriterijus įsigyjant meno kūrinį. Kiekvienas vidutinių pajamų asmuo gali būti meno kolekcininku – viskas priklauso tik nuo požiūrio, kam norisi skirti laisvalaikį ir dalį laisvų pinigų. Kiekviena korporacija ar net vidutinis verslas gali sau leisti kūrinius biuro puošybai, kurie potencialiai gali atnešti nemenką grąžą.
– Kaip susijęs šiuolaikinis gyvenimo būdas ir investavimas į meną? Kaip investavimas į meną gali prisidėti prie asmeninės finansinės laisvės?
– Mano nuomone, šiuolaikinio gyvenimo pokyčiai yra labai palankūs meno kolekcionavimo ir investavimo prisijaukinimui: žmonės daugiau keliauja ir mato užsienio patirtis bei madas. Pradedama suprasti, kad išties išsilavinusio ir pasiekusio asmens statusą globaliai rodo ne rankinukų kiekis, o kokybės suvokimas ir gebėjimas palaikyti pokalbį meno temomis. Ateina poreikis emocinės vertės ir išskirtinių dalykų, pavyzdžiui, meno kūriniai perkami vaikams kaip būsimos kolekcijos startas sulaukus pilnametystės.
Nereikėtų tikėtis, kad meno pirkimas suteiks finansinę laisvę – tai turėtų būti tik antraeilė galimybė. Norint turėtų išties potencialią kolekciją – tam reikėtų paskirti daug laiko arba turėti nuolatinį ekspertą.
Menas visada bus labiau malonumas, turintis investicinės grąžos galimybę, bet ne finansinės laisvės priežastis. Aš viliuosi, kad Lietuvoje prigis išsilavinusios Vakarų Europos ir Amerikos tradicija, kuomet namuose ar biure turėti meno kūrinius yra taip pat elementaru kaip turėti stalą. O čia aš visada pridėsiu – kam pirkti eilinę dekoraciją, kai kokybiškas darbas gali demonstruoti savininko intelektą ar pasaulėžiūrą, kartu nešančią potencialią investicinę grąžą.
– Ar yra tam tikrų meno krypčių ar laikotarpių, kuriuos ypač verta stebėti investavimo požiūriu?
– Yra. Jei kalbame apie Lietuvą – senoji dailė, Stepono Batoro universiteto auklėtiniai, Kauno meno mokykla, litvakai. Lietuvos fotografijos mokykla būtų dėmesio vertas pasirinkimas, jei kažkas pasiryžtų supirkti daug kūrinių ir turėtų kantrybės ilgalaikei perspektyvai. Taip pat yra keletas jaunų menininkų, kurie, labai tikėtina, padarys tarptautinę karjerą ir jų kainos pakils itin reikšmingai.
– Ko galime tikėtis iš ateities meno rinkos ir kaip tai gali paveikti investicijas į meną?
– Lietuvoje didėja susidomėjimas meno kolekcionavimu ir investavimu į meną, net ir pavieniu meno kūriniu naujam būstui. Sutinku jaunų žmonių, kurie smalsiai domisi šia tema ir net pradeda pirmuosius žingsnius. Su paklausa aktyvėja meno kūrinių cirkuliacija, tvirčiau jaučiasi menininkai ir galerijos.
Ilgainiui klientai įgis daugiau žinių, taps reiklesniais ir natūraliai padidės spaudimas tiek menininkams, tiek galerijoms pereiti į kokybišką ir tarptautinį lygmenį – iš to išloš visi. Būtų tobula, jei pasijungtų atitinkama Kultūros ministerijos pozicija ir tai būtų palydėta Kultūros tarybos programų ir pertvarkos dailės akademijoje. Esu tikra, kad artimoje perspektyvoje daugiau lietuvių pateks į pasaulinę rinką – tai irgi išjudins susidomėjimą mūsų menu ir reikšmingai pakels bent jau naujųjų žvaigždžių kainas.
– Ar pasidalinsite spalio 26 d. vyksiančiame „Financial Freedom Forum“ renginyje konkrečia savo ar klientų sėkmingo investavimo į meno kūrinius patirtimi?
– Tikrai taip, turiu tiek asmeninę, tiek Lietuvos sėkmės istorijas minty. Tai nėra įspūdingos sumos, bet įrodymai, kad vidutinis žmogus gali uždirbti iš meno kūrinių sandorių. Aš nuoširdžiai noriu meno kolekcionavimą ir investavimą demistifikuoti, parodyti, kad tai nėra tik elito užsiėmimas.
Labai gerbiu rimtuosius kolekcininkus, tačiau naujų neatsiranda daug, o meno rinkai reikia judėjimo, tradicijos, normalizavimo – iš to atsiras reiklumas kokybei ir ambicijai. Tad noriu įkvėpti visus, besidominčius investavimu ar tiesiog mylinčius meną, pasvarstyti apie naują kūrinį ir pasvajoti apie tai, kad jie galimai prisideda prie naujojo „Pikaso“ gimimo.
