Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro vyriausiojo istoriko Daliaus Žygelio, kurio rūpesčio, pastangų ir pažinties su J.Karlos šeima dėka šis archyvas ir atkeliavo į muziejų, tai unikali ir savo turtingumu pati išsamiausia vieno žmogaus darytų fotografijų kolekcija, kuri puikiai papildo laisvės kovų archyvą.
Daugiau nei dvidešimt penkerius metus dirbdamas su partizanų fotografijomis, D. Žygelis šį archyvą įvardija pačiu turtingiausiu ir daugiasluoksniškiausiu šiuo metu žinomu rinkiniu, kurį sudaro 16 fotografijų, 24 negatyvai, 9 stiklo negatyvai ir fotoaparatas, kuriuo J.Karla daugiau nei prieš septynis dešimtmečius ir padarė šias partizanų nuotraukas
Fotografijos – išsaugota atmintis
Kaip 15min pasakojo D. Žygelis, kasmet muziejaus archyvą pasiekia nauji laisvės kovų dokumentai, tarp kurių dalį sudaro ir fotografijos. Ši J. Karlos kolekcija – pirmoji šiemet, maža to, išskirtinė savo dydžiu.
„Paprastai per metus sulaukiame bent kelių žmonių, kurie muziejui atiduoda saugoti savo šeimos fotografijas su jose įamžintais laisvės kovų dalyviai. Kartais net ir viena originali fotografija yra aukso vertės, nes ji papildo istorikų žinias apie konkrečios apygardos ar būrio partizanus“, – teigė D.Žygelis.
Pasak jo, džiugu tai, kad iki šiol pasitaiko atveju, kai žmonės netyčia, pavyzdžiui, remontuodami seną pastatą, randa partizanų fotografijų ir jų nesunaikina, neišmeta, bet išsaugo, atneša muziejui, puikiai suvokdami, koks tai yra lobis Lietuvos laisvės kovų istorijai.
Vienas iš tokių pavyzdžių gali būti ir partizanų fotografo J.Karlos archyvas. Šios fotografijos datuojamos 1946–1949 metų laikotarpiui, o jose įamžinti Ignalinos krašte veikusios Vytauto apygardos, Lokio rinktinės, Erškėčio kuopos partizanai. Būtent šiose apylinkėse, Didžiasalio kaime ir gyveno J.Karla.
Artimųjų pasakojimais, jis turėjo labai geras rankas ir daug ką mokėjo pasidaryti pats. Fotografija susidomėjo gan anksti, o iškart po karo, pardavęs karvę, nusipirko fotoaparatą. Fotografuoti mokėsi savarankiškai, pirko medžiagas, o ko negalėjo nusipirkti, gaminosi pats.
Įdomus ir tas faktas, kad pokariu J.Karla tapo pirmuoju apylinkės pirmininku, tačiau tai jam tapo puikia priedanga palaikyti ryšius su partizanais ir net reguliariai juos fotografuoti. Maža to, laivės kovoms pasibaigus, artimųjų pasakojimu, miškuose jis žinojo esant sovietų saugumiečių neatrastą bunkerį, kuriame buvo saugoma partizanų amunicija ir pats J. Karla ten reguliariai eidavo valyti ginklų.
Pokariu J.Karla tapo pirmuoju apylinkės pirmininku, tačiau tai jam tapo puikia priedanga palaikyti ryšius su partizanais ir net reguliariai juos fotografuoti.
Pasak D.Žygelio, muziejui šias fotografijas padovanojusio V.Steponkaus dėka nuotraukos nedulka, nepelija ir nenyksta, bet yra tinkamai panaudojamos, tokiu būdu joms suteikiant naują gyvenimą
Ne viena J.Karlos fotografija jau yra publikuota D.Žygelio bei Rūtos Gabrielės Vėliūtės sudarytame albume „Lietuvos partizanai 1944–1986“ bei įvairiose publikacijose Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“.
D.Žygelio teigimu, netrukus turėtų pasirodyti ir žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės knyga „Fainiausia pasauly močiutė“, kurioje taip pat bus publikuotos kelios fotografo J.Karlos nuotraukos. „Jos močiutė Butrimaitė turėjo keturis brolius, kurie tapo partizanais ir priklausė Erškėčio kuopai, veikusiai Ignalinos krašto apylinkėse. Būtent šiuos kovotojus kaip tik ir fotografavo J.Karla. Jo nuotraukose yra atpažinti du Butrimaitės broliai“, – teigė D.Žygelis.
Pasak jo, šis konkretus pavyzdys parodo, kaip svarbu yra išsaugoti kiekvieną fotografiją, ją identifikuoti ir aprašyti, nes tokiu būdu ji pasitarnauja kaip tikras liudijimas, pasakojantis konkretaus žmogaus, jo šeimos, partizanų būrio, kaimo bei apylinkės ir kartu visos Lietuvos istoriją.
Ugnyje pražuvusios ir dar neatrastos nuotraukos
Fotografijas muziejui padovanojęs J.Karlos anūkas V.Steponkus teigė, kad vaikystėje pas senelius ant aukšto ne kartą yra radęs gausybę partizanų fotografijų, su jomis žaisdavo, tačiau apie tai, kokie žmonės jose užfiksuoti, nieko nežinojo.
„Pamenu, kartą, jau būdamas paauglys, su tomis nuotraukomis nuėjau pas močiutę, senelis jau buvo miręs, ir paklausiau, kas čia per nuotraukos. Tačiau pasakojimas baigėsi pečiuje – ji be žodžių visas fotografijas sudegino“, – pasakojo V.Steponkus.
Senelių namuose partizanų fotografijų buvo labai daug, tačiau daug jų sovietmečiu atsidūrė pečiuje, baiminantis galimų represijų.
Pasak pašnekovo, senelių namuose partizanų fotografijų buvo labai daug, tačiau daug jų sovietmečiu atsidūrė pečiuje, baiminantis galimų represijų.
Vis dėlto, ne visos nuotraukos buvo po akimis, todėl dalis jų išliko.
V.Steponkui pavyko išgelbėti tik mažą dalį partizanų fotografijų bei negatyvų, kuriuos nuslėpė nuo močiutės ir tokiu būdu išsaugojo. Nors šios fotografijos yra labai svarbi šeimos istorijos dalis ir su jomis atsisveikinti nėra lengva, tačiau J.Karlos anūkas teigė, kad jų vieta yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose, o jam pačiam visiškai užteks ir fotografijų kopijų.
Paklaustas, kiek pats žino apie savo senelio veiklą, V.Steponkus teigė, kad daugiausia žinių jam suteikė D.Žygelis, 2013 metų vasarą nufilmavęs jo močiutės prisiminimus apie pokarį bei suskaitmeninęs senelio fotografijas. Jam pačiam močiutė apie tai nieko nėra pasakojusi, o senelis, kai V.Steponkui parūpo Lietuvos istorija, jau buvo miręs.
Tačiau jis pažymėjo puoselėjantis viltį atrasti ir daugiau partizanų fotografijų, mat, artimųjų liudijimais, dalį savo archyvo J.Karla galėjo paslėpti.
„Dar sovietmečiu savo žmonai bei dukrai jis yra rodęs namo sieną, kurioje yra paslėpęs partizanų nuotraukų bei dokumentų. Iki šiol tos vietos nejudinome, mat nebuvo poreikio remontuoti namo. Tačiau netolimoje ateityje jau planuoju tuo užsiimti. Ir kas žino, gal mūsų laukia dar ne vienas svarbus atradimas“, – teigė fotografo J.Karlos anūkas.
Originalai – į saugyklą, kopijos – į darbą
Koks tolimesnis kelias laukia šių muziejui padovanotų fotografijų, apie tai 15min pasiteiravo Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyr. fondų saugotojos Nijolės Čekavičiūtės.
„Visų pirma, muziejininkai įvertins šių eksponatų būklę ir jei kas nors kels įtarimų, jie bus atiduoti restauratoriams į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Čia fotografijos yra sutvarkomos nuvalant nešvarumus, pelėsį ar kitus nepageidaujamus ir ilgainiui fotografijai galinčius pakenkti dalykus, o kartu ir maksimaliai išsaugant jų originalumą“, – pasakojo N.Čekavičiūtė.
Visi muziejaus popieriniai eksponatai – nuotraukos, dokumentai, spauda – yra saugomi pastovią temperatūrą bei drėgmę palaikančioje saugykloje.
Pasak jos, jei eksponatai yra tinkamos būklės, tuomet fotografijos bus dokumentuojamos, skenuojamos, kiekvienai jų suteikiamas atskiras numeris ir tokiu būdu skaitmeninės jų kopijos pateks į duomenų bazę. „Publikacijoms, istoriniams tyrimams bei kitam darbui yra naudojamos išimtinai nuotraukų bei kitų dokumentų kopijos, o originalai yra paliekami saugojimui“, – teigė N.Čekavičiūtė.
Visi muziejaus popieriniai eksponatai – nuotraukos, dokumentai, spauda – yra saugomi pastovią temperatūrą bei drėgmę palaikančioje saugykloje. Čia kiekvienas eksponatas yra priskiriamas tam tikram rinkiniui ir išrūšiuojamas pagal dydį. Maža to, kiekviena nuotrauka, kad nebluktų ir būtų apsaugota nuo tiesioginio sąlyčio su kitais eksponatais, yra dedama į specialų popierių bei atskirą voką, tuomet patenka į rinkinio dėžutę. O dėžutė – į spintą saugykloje.
„Reguliariai rinkinių saugotojai kiekvieną dokumentą peržiūri ir patikrina, siekdami įsitikinti, kad eksponatų būklė yra nepakitusi. Jei kartais nutinka taip, kad pastebimi tam tikri būklės pakitimai, eksponatas yra atiduodamas konservavimui“, – pasakojo N.Čekavičiūtė.
Saugumiečių išsaugoti laisvės kovų archyvai
Vyr. fondų saugotoja rodo šioje saugykloje saugomus unikalius partizanų albumus, kurie buvo surasti KGB rūmuose 1991-aisiais metais, po to, kai sovietų saugumiečiai apleido pastatą
„Tai šeši albumai, mokymo tikslais sudaryti pačių KGB darbuotojų. Vienas jų, pavyzdžiui, skirtas bunkeriams, kurie buvo rasti visoje Lietuvoje. Naudodami piešinius, schemas bei fotografijas saugumiečiai sistemino šią temą ir mokė pareigūnus atpažinti galimas bunkerių vietas. Tai unikalus albumas, liudijantis partizanų kovos istoriją, o kartu ir KGB darbo metodiką“, – pasakojo N.Čekavičiūtė.
Kiti albumai buvo skirti atskiroms partizanų apygardoms, kuriuose sovietų saugumiečių smulkiai sužymėti partizanų vadai bei jų fotografijos, identifikuoti būriai bei atskiri kovotojai. „Visa medžiaga, kuri rasta partizanų bei jų ryšininkų suėmimo, tardymo metu ar rasta žūties aplinkybėmis, buvo labai detaliai analizuojama ir paskui sudedama į visumą – tokius albumus“, – teigė D.Žygelis.
Tarp vienų reikšmingiausių partizaninio karo eksponatų – ir fotografijų albumas, kurį parengė Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanai ir vizitacijos metu padovanojo vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui. Šiame albume sudėtos vienos pirmųjų žinomos ir pačių partizanų aprašytos fotografijos apimančios 1945–1948 metų laikotarpį. Šia prasme, patys laisvės kovotojai dirbo kaip archyvarai, sistemindami ir detaliai fiksuodami įvairius savo kovos momentus: nuo priesaikos ir mokymų, kovos veiksmų ir kasdienybės, bunkerių įrengimų ir bendražygių laidotuvių.
Pašnekovai pripažino, kad nemaža dalis partizanų fotografijų bei kitų dokumentų nebūtų išlikę, jei jų nebūtų saugoję patys sovietų saugumiečiai.
Pašnekovai pripažino, kad nemaža dalis partizanų fotografijų bei kitų dokumentų nebūtų išlikę, jei jų nebūtų saugoję patys sovietų saugumiečiai.
„Išskirtines, mokymo metodikai ar net operatyviniam darbui reikalingas fotografijas jie perfotografuodavo ir naudodavo darbui, tuo tarpu originalus palikdavo bylose. Tokiu būdu nemaža dalis šių fotografijų, saugomų baudžiamosiose laivės kovotojų bei jų rėmėjų bylose Lietuvos ypatingajame valstybės archyve, ir pasiekė mūsų dienas“, – pasakojo D.Žygelis.
Įdomu ir tai, kad aštuntajame-devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ši medžiaga, kuri jau neturėjo jokios operatyvinės vertės, nebuvo sunaikinta. 1991-aisiais saugumiečiams traukiantis iš KGB rūmų, jie nematė reikalo naikinti šių istorinių dokumentų, didesnis jų rūpestis, pasak D.Žygelio, buvo Atgimimo laikotarpio operatyvinė medžiaga.
„Kai tik išvykus saugumiečiams atėjome į šiuos rūmus, radome labai didelę netvarką, todėl visą archyvą reikėjo surinkti iš pačių įvairiausių pakampių, stalčių, spintų ir dėžių. Didžioji dalis šioje Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus saugykloje esančių fotografijų ir dokumentų kaip tik ir rasta šiame pastate, o dalis – sunešta ir padovanota jas savo namuose išsaugojusių žmonių“, – pasakojo N.Čekavičiūtė.
Muziejaus fonduose saugoma apie 10 tūkstančių pokario laisvės kovas menančių fotografijų.
Šiuo metu muziejaus fonduose saugoma apie 10 tūkstančių pokario laisvės kovas menančių fotografijų. Tai antras pagal dydį dokumentų fondas po tremties ir lagerių tematikos. Trečiasis – sovietmečio rezistencijos fondas, apimantis laikotarpį tarp 1953 ir 1990 metų.
