Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Paroda „43H“ ir fiziška Dano Aleksos kultūra

Saulei tėškus karštį į miesto asfaltą, nesubrendusią žolę, gerokai pavėlavusius obelų žiedus, atšilo ir upės, kviesdamos atidaryti maudymosi sezoną. Net šaltasis Merkys tapo gerokai draugiškesnis, įbridus nepakirsdamas kojų geliančiu šalčiu. Trumpam panirus į jo gintarinės spalvos vandenį, pažvelgus į po žiemos naujai išsidėsčiusius sraunumo ruožus, atmintis grąžino Dano Aleksos performansą – plaukimą per Nerį („Iracionalus veiksmas“ 2013).
Dano Aleksos paroda„43H“
Dano Aleksos paroda„43H“ / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Be abejo, pastaroji – sekli, rami upė, leidžianti menininkui vystyti herojaus mitą. Jis, greta kitų kūrinių, video dokumentacijos pavidalu (ir ne tik) eksponuojamas parodoje „43H“, vykstančioje Jono Meko vizualiųjų menų centre. Kaip pasakoja autorius, idėja kilo galvojant apie Jurgio Kairio 1997-ųjų metų skrydį po Baltuoju tiltu, visus jo skrydžius, pavertusius lakūną tautos didvyriu.

Danas Aleksa sako: „Mąsčiau apie herojiškumą, kai žmogus vienu atveju yra liaupsinamas, o kitu, kaip, tarkim, menininkas, plaukiantis per upę, gali būti palaikytas psichikos ligoniu, o ne herojumi. Tada ir nusprendžiau perplaukti Nerį ties Baltuoju tiltu“. Tik atsitiktinių aplinkybių sutapimo dėka video baigiasi vaizdu, kai išlipęs į krantą, Danas Aleksa žingsniuoja Nacionalinės dailės galerijos link. Tačiau vaizdas dėsningas – kur link daugiau eiti Lietuvos menininkui? Greta eksponuojamas akvariumas, talpinantis lygiai tiek Neries upės vandens, kiek išstumia į vandenį paniręs autoriaus kūnas.

Būtent šis performansas tampa lyg centriniu parodos stulpu su nors ir nematomomis, bet aiškiai juntamomis rodyklėmis visai ne į įvairias, o tik į vieną pusę besirikiuojančiais skirtingais vardais. Nesvarbu, kad kūrinio aprašymas siūlo žiūrėti į Archimedą:

Skystyje panardintą kūną veikia aukštyn nukreipta jėga lygi kūno išstumto skysčio svoriui. Skystyje kūnas veikiamas dviejų jėgų – žemyn nukreipta sunkio jėga ir aukštyn nukreipta Archimedo jėga.

FA = ρSKVK g“.

Tik atsitiktinių aplinkybių sutapimo dėka video baigiasi vaizdu, kai išlipęs į krantą, Danas Aleksa žingsniuoja Nacionalinės dailės galerijos link. Tačiau vaizdas dėsningas – kur link daugiau eiti Lietuvos menininkui?

Šį graikų legendinį mokslininką-universalą greit užstoja vėliau gyvenusių herojų figūros, gal todėl, kad jie gražesni? Visų pirma ir plaukimas, ir pats romantinis herojaus-menininko mitas sietinas su lordo Bairono vardu. Štai jis 1810 m. gegužės 3 d. nuplaukė iš Europos į Aziją, įveikdamas Dardanelų sąsiaurį. Šis „performansas“ dažnai įvardinamas kaip plaukimo sporto pradžia. Tiesa, paroda atsidarė gegužės 4 d., nors galėjo tai įvykti ir 3 d., jei autorius būtų mąstęs apie garsųjį romantizmo poetą, tačiau sąsajas sudėliojo pats gyvenimas – Danas Aleksa parodą kabino, šlubuodamas, vaikščiodamas su lazda. Parodą, paremtą judėjimo, treniruoto kūno veikimo galiomis, muskulinistinę (muscle – raumuo), autoriui teko atidaryti lyg maištingajam gimimo traumos pažymėtam šlubam poetui – Baironui. Tiesa, Danas Aleksa ir susižalojo sportuodamas, atiduodamas auką slidinėjimo sporto dievams. Reikia pažymėti, kad kūriniai, eksponuojami parodoje, sukurti anksčiau, dar gerokai prieš nelemtąjį kojos lūžį, kai kurie net 2011 ar 2012 metais.

Antrasis tęstinis performansas („Pusiausvyra“, 2012) ar performansų serija, kurių dokumentacija (filmuota Evaldo Janso) ir objektai pristatomi parodoje – vaikščiojimas gimnastikos buomu įvairiose erdvėse.

„Žinoma, kiekviename sporte svarbi judesio harmonija, kuri kelia vidinį pasitenkinimą, bet užsiimant aktyviu sportu itin svarbi tampa ir išorinė pusė – kaip estetiškai tavo kūnas talpinasi/juda erdvėje“, – sako menininkas. Ir ši judesio plastikos manifestacija kreipia mintis dar vieno herojaus-menininko – Stasio Krasausko link. Visų pirma šis grafikas gimė su neįprastai dideliu plaučių tūriu, leidusiu jam tapti Lietuvos plaukimo čempionu ir rekordininku. Atletiškos išvaizdos vyras, vertęs tirpti merginų širdis, pats buvęs lyg sovietmečio pusdievis, žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir imperijos centre – Maskvoje, savo kūriniais taip pat aukštino kūno grožį, žmogaus galią. Tiesa, jam nepavyko išlaikyti balanso tarp sovietinės ideologijos reikalavimų ir modernistinių ieškojimų, pastarųjų nenaudai.

Didžiulė Dano Aleksos skulptūra, vingiuojanti per abi ekspozicines sales – gimnastikos buomas – taip pat yra taikoma pagal architektūros erdves, tapdama nebe tiesia linija, nors performanse ėjimas buomu tampa balansavimu, bandant eiti tiesia linija pirmyn. Tačiau einantįjį (kaip ir buomą-skulptūrą) bet kuriuo atveju stipriai veikia aplinka – erdvės dydžiai ar jos mažumas, prekybos centro, kuriame tai vyksta, šurmulys, gatvės praeiviai, žiūrovų reakcijos ir replikos, tai, kaip menininką, bandantį įkūnyti savo idėją, veikia įvairūs aplinkos veiksniai, tarp kurių – ir žiūrovų replikos, ekonominės sąlygos. Ypač iliustratyvus video fragmentas, kai Danas Aleksa eina susilenkęs, nes virš jo – žemos lubos. Plaukiant per Nerį, veikia srovė, nešanti tolyn ir neleidžianti plaukti tiesiai.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Dano Aleksos paroda„43H“
Luko Balandžio / 15min nuotr./Dano Aleksos paroda„43H“

„Visus šiuos kūrinius vienija kūno ir erdvės santykį nagrinėjantis naratyvas. Mechanikoje terminas trajektorija reiškia realaus objekto kelią erdvėje. Kai kūno poslinkiai per vienodus laiko tarpus yra vienodi – toks judėjimas vadinamas tolygiu tiesiaeigiu. Tokio judėjimo trajektorija yra tiesė. Realiomis sąlygomis kūnas yra veikiamas įvairių jėgų, todėl judėjimas tiesia trajektorija įmanomas tik teoriškai.“

Kūno, estetiškai judančio tiesiai į tikslą, svajonių šalies, skrydžio virš debesų grožis Dano Aleksos kūriniuose, nežiūrint veikiančių aplinkybių, o gal kaip tik kontraste su jomis, atrodo lyg senųjų švietimo epochos idealų įkūnijimas.

Paradoksalu, kad nors menininkas mėgsta ne tik slidinėjimą, bet ir tai, kas galėtų būti vienu šio laikmečio simbolių – riedlentę, parodoje vis tik vyrauja klasikinės, kaip plaukimas, ar net kiek praradusios populiarumą sporto šakos, kaip gimnastika (ėjimas buomu). Santykis su klasika čia labai tamprus – dar vienas kūrinys („Pjūviai“ 2011), laisvai kabantis erdvėje, yra ant organinių stiklų eilės juoda linija pažymėti menininko kūno išmatavimai. Sakyčiau, kad tai – tiesiog šiuolaikinė S. Krasausko grafikos versija.

Reikia priminti, kad universalusis sovietmečio herojus buvo ne tik žymus grafikas – jis turėjo ir puikų balsą, leidusį daryti dainininko karjerą. Nežinia, kodėl menininkas pasirinko Dailės institutą. Kalbant apie balsą, čia turėčiau paminėti dar vieną kūrinį, pradedantį D.Aleksos parodą, kuriame šis taip pat svarbus – susivėlęs lyg piktas trolis, menininkas skaito tekstą norvegų kalba. Ši „Norvegiška utopija“ (2014) – pasakojimas apie svajonių šalį, kurioje autorius net nesiruošia gyventi, kad išsaugotų nusivylimu nesuteptą svajonę.

Kūno, estetiškai judančio tiesiai į tikslą, svajonių šalies, skrydžio virš debesų („43H", 2017) grožis Dano Aleksos kūriniuose, nežiūrint veikiančių aplinkybių, o gal kaip tik kontraste su jomis, atrodo lyg senųjų švietimo epochos idealų įkūnijimas, kurių atspindžius dar randame kosmoso užkariavimo epochos tikėjime neišsenkama žmogaus galia, bet ko tikrai stinga šiuolaikiniame dekonstravimo, socialinio protesto, negalių ir ydų tyrimo laike.

Be abejo, tai – šiuolaikinis menas, su koncepcija ir tiksliu atlikimu, su video projekcijomis ir fizikos formulėmis vietoje jungiamųjų grandžių, tačiau po juo slypintis neomodernizmas negali nežavėti

Manau, absoliučiai dėsningas ir 2016 birželį, lygiai savaitę galerijoje Sodų 4 vykęs menininko projektas, kurio metu D.Aleksa ten gyveno ir generavo idėjas paminklams – kaip lietuviškais vardais pavadintus asteroidus galima būtų stebėti radarais pastatytais ant Tauro kalno (beje, mėgiama kalnų slidinėjimo entuziastų vieta). Dar siūlė nukreipti vieną iš asteroidų į Lukiškių aikštę ir taip pagaminti kraterį-paminklą vietoje dabar siūlomų realistinių paminklų versijų. Vis tas kosmoso užkariavimas... Ir kas tikrai keista – šioje parodoje nėra jokio postmodernistinio nusivylimo, jokio liūdesio.

Be abejo, tai – šiuolaikinis menas, su koncepcija ir tiksliu atlikimu, su video projekcijomis ir fizikos formulėmis vietoje jungiamųjų grandžių, tačiau po juo slypintis neomodernizmas negali nežavėti. Sakyčiau, kad ši paroda – viena iš nedaugelio savo pagrindu, savo esme – žiūrovui siunčiama žinute – yra išsiskirianti iš bendro srauto. Čia šiaip, lengva ranka pavadinau neomodernizmu, tačiau šiuose kūriniuose radau tai, ko pasiilgstu – tikėjimą žmogaus galia, kūno estetika, tolimos šalies utopija. Pagal visus dėsnius utopijos skirtos žlugti, tačiau D.Aleksa sugeba savo meno kūrinius apsaugoti nuo supermarketų keliamo triukšmo, srovių ir užterštumo, net per žemos lubos nėra kliūtis tiksliai eiti tiesia linija, neprarandant pusiausvyros.

Kaip lordui Baironui, kuriam jo negalia netrukdė tapti plaukiku, boksininku ir jojiku.

P.S. Norintys išgirsti apties autoriaus pasakojimus, gali atvykti į ekskursiją gegužės 25d. (ketvirtadienį) 17.00 val.

Paroda veiks iki birželio 3 d.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos