Knyga – vieninteliu visiems lengvai prieinamu informacijos šaltiniu (beveik vieninteliu, nekalbant apie dar tendencingesnį kiną ir televiziją) paveikti ir formuoti nuolankiųjų ir klusniųjų gretas naudojosi daugiausiai totalitarinių režimų visuomenės formavimo praktikai.
Taigi, kokius žaidimus vaikų sąmonės ir pasąmonės laukuose žaidė įtakingieji geriausiai atskleidžia ne kas kita, o XX a. vaikų literatūros biblioteka... Paroda tik prabėgom užkabiname virsmą lietuviškoje vaikų literatūroje nuo religinės – tautinės link. Daugiau dėmesio skiriame oficialiajai švietimo politikai ideologiniu pagrindu per literatūrą vykdytai su Lietuvos vaikais 6–9 XX a. dešimtmečiais. Vaikais, kurių dauguma ir esame šiandienos veiklioji visuomenės dalis...
Vienas parodos akcentų – knygos vizualinė plotmė. Nes, ko neužgavo žodis, nemažiau paveikiu tapo vaizdinys. Galime stebėti, kaip net saldų nuo atsipūtusių angelėlių padebesiuose piešinėlį, palaipsniui ima keisti pareigingas žemdirbių moksleivis, bėgantis tautinės mokyklos link... Kaip į vaikų literatūrą ateina karas, kaip nerūpestingų šypsenų veidus perkreipia surakinti karių žandikauliai.... Kaip literatūrinių herojų pasaulį užkariauja vaisiai ir daržovės, dar grybai...
Piešinys paveikumu nenusileidęs žodžiui, žinoma, nelyginant kokio profesionalumo menininko sukurtas... Su XX a. 5-uoju dešimtmečiu didieji Lietuvos barzdočiai kunigaikščiai „išjojo“ iš sovietizuojamos Lietuvos vaikų ugdymo priemonių. Tiesa, išeivijoje jie vis dar bylojo apie didžią tautos istoriją A.Varno, V.K.Jonyno, A.Kašubos, kitų menininkų darbuose.
Bet vaikų literatūros turinys ir jo iliustracijos Lietuvoje susisuko į ciklišką su rugsėju atplazdantį krentantį klevo lapą, raudonąjį dėdę Spalį lapkritį, gerus anūkus – žiemos ledinukus, vieversėlius virš tarybinių laukų ir parduotas vasaras.... Jei ne Stasio Eidrigevičiaus išlankstyti laiptai balnan karžygiui drobine marška; milžiniška ašara varno aky; kraupus kaulelių takas į tolį juodą, ar mūsų mažąją visatą praryjanti grandiozinė žalioji jūrų pabaisa; kruvini raudonosios senės pėdsakai baltutėliam tuštutėliam lauke net spengiančioj tyloj; pilka pilka močiutėlė, kurios skara – begalybės voratinklis; žydrasis ašarų ežeras, ar keistuolis robotas su peteliške iš gėlių – būtumėm auginti kaip kanarėlės narvelyje, atsikartojančiu sezoniškumo ir pergalės paradų ritmu (kas ir nutiko su dauguma 5–7 XX a. dešimtmečio sovietų ugdytinių, tik pasiteiraukite ko iš vaikystės laikų, ims raportuoti šūkių ir lozungų ketureiliais....). Be alternatyvos, be įvairovės pajautimo, be polėkio skrydžiui...
