Paroda, kuruojama Dainiaus Liškevičiaus ir Paulinos Pukytės, pristato šešias menines intervencijas, kurias palydi Gupės SOS (Dainiaus Liškevičiaus ir Mindaugo Mikeliūno) 1997 m. sukurta garso instaliacija.
P.Pukytė sako, jog ši paroda yra šiokia tokia provokacija, bandant kalbėti apie paminklą iš esmės – klausiant, ar paminklas gali virsti antipaminklu, ar įmanoma jam suteikti naujas prasmes ir ar šių prasmių suteikimas veiktų.
P.Pukytė: Vilniaus ir viešosios erdvės santykiai – kaip besiskiriančios poros
P.Cvirkos paminklą perinterpretuojantys projektai buvo sukurti pristatant 11-osios Kauno bienalės, kurios kuratorė buvo P.Pukytė, katalogą „Paminklo (ne)galimybė“. Pasak P.Pukytės, tąkart diskutuoti buvo kviečiami ir Vilniaus miesto savivaldybės atstovai, tačiau užmegzti pokalbį buvo sudėtinga.
„Iš savivaldybės pusės sulaukėme labai keistos reakcijos. Visų pirma, buvo pasakyta, kad jūs, menininkai, turite savo galerijas ir į viešąją erdvę nesikiškite“, – sakė P.Pukytė, pridurdama, jog toks santykis su meno lauku tapo vienu iš impulsų surengti šią parodą.
„Pokalbis su savivaldybe neįvyko, nes galiausiai buvome grąžinti į tą pačią diskusiją – ar P.Cvirka buvo rašytojas, ar kolaborantas. Jo vaidmenys yra neišskiriamai susiję. Jei jis būtų tik rašytojas ir nebūtų kolaborantas, jam paminklas nestovėtų. Jei būtų tik kolaborantas, bet ne rašytojas, irgi turbūt to paminklo nebūtų.
Suprantame, kad visuomenė pasidalinusi vos ne per pusę: vieni sako paminklą nuimti, kiti – palikti. Bet mes siūlome tą trečią kelią, meninių priemonių kelią, kurio dėka paminklas tuo pačiu metu ir yra, ir nėra. Kurio dėka paminklo pranešimas yra pritaikomas šiai dienai“, – teigė P.Pukytė.
Bandymų meninėmis priemonėmis perinterpretuoti skulptūras Vilniuje būta ir daugiau – čia galime prisiminti Žaliojo tilto skulptūrų atvejį. Vis tik šie siūlymai visad lieka uždarame meno lauke. Pasak P.Pukytės, miestas jų įsileisti nenori, o Vilniaus ir viešosios erdvės santykiai šiandien primena besiskiriančios poros situaciją – santykiai atšalę, bet įtempti.
„Šiuo metu menas iš viešosios erdvės yra kiek išstumtas, ypač palyginus su pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Galbūt tai yra ir mūsų švietimo sistemos problemos – menas yra laikomas kažkokiu atskiroje nišoje turinčiu būti dalyku, o ne procesų dalyviu“, – kalbėjo P.Pukytė.
P.Pukytei antrina ir kuratorius D.Liškevičius, teigdamas, jog šiandien sprendimus dėl viešosios erdvės sprendimų priima tik politikai.
„Man atrodo, trūksta gilesnės diskusijos ir apie tą patį P.Cvirkos paminklo atvejį. Reikia laiko, reikia viską apsvarstyti rimtai, o ne remiantis emocijomis. <…> Mūsų patriotizmas tapo labai feikinis. Buvę komjaunuoliai tampa didžiausiais patriotais ir tai yra pats didžiausias paradoksas. Iš šalies tai atrodo labai juokingai. Tačiau galbūt tam tikri sprendimai gali patenkinti abiejų pusių norą – ir paminklo buvimą, ir nebuvimą“, – kalbėjo D.Liškevičius.
P.Pukytė atkreipia dėmesį, jog kai kurie žmonės į menines intervencijas žiūri kaip į įžeidžiantį, panieką rodantį dalyką, tačiau ji su tokia pozicija yra linkusi nesutikti: „Taip, mes norėjome į tai pasižiūrėti žaismingai ir galbūt kai kurie projektai atrodo truputį drastiški. Bet kitaip neprasideda diskusija.“
P.Cvirka kaip druskos stulpas ir lazerinis persekiotojas?
Parodoje savo projektą „ABC / paminklo kinetinė transformacija“ pristato D.Liškevičius: „Mintis gimė greit – sugalvojau, kad paminklo vieta galėtų tapti tarsi muziejus ir saugykla. Paminklas gali nusileisti po žeme ir tapti saugomu, bet toje pačioje vietoje, be jokių pakeitimų, taip tarsi išsaugant mūsų atmintį. Esant poreikiui jis gali vėl iškilti visu savo pavidalu. Yra ir tarpinis variantas, kai paminklas gali būti be postamento“, – apie savo projektą kalbėjo D.Liškevičius.
Už paminklo iškilimą iš po žemės reiktų susimokėti: „Kai Romoje nueini į bažnyčią, tamsoje kabo, pavyzdžiui, Rafaelio paveikslai. Įmetus pinigų, užsidega šviesa, pasižiūri ir išeini. Čia principas panašus – veiktų automatas, kur įmetus pinigų paminklas gali iškilti iš savo saugyklos, su postamentu ar be jo.“
Vis tik autorius pabrėžia, jog jo projekte nėra jokios ironijos – tai bandymas išsaugoti paminklą ten, kur jis yra, be jokių skulptūros pakeitimų.
Projekto „Lazerinis persekiotojas“ autorius, menininkas Liudas Parulskis teigia, jog bandydamas perinterpretuoti P.Cvirkos paminklą meninėmis priemonėmis jis norėjo rasti tokią formą, kuri leistų nejausti sąžinės graužaties, jog skulptūra vis dar stovi.
„Tikrai nelabai mėgstu P.Cvirkos kaip politinio veikėjo. Tačiau nugriauti paminklą, mano manymu, taip pat nėra daug prasmės, nes paminklas turi meninę vertę, jis gerai įsipaišo į parką, kurio išplanavimas toks, jog nuėmus paminklą, parkas apskritai nebetektų prasmės. Todėl šiuo atveju ieškojau tokio sprendimo, kuris primintų žaidimą ir kartu primintų žmonėms, kas buvo tas Cvirka – pats paminklas smarkiai nekeičiamas, tačiau jam pridedama daugiau prasmių. Kitas variantas – paminklą palikti tokį, koks jis dabar yra, ir šalia pastatyti lentelę, kurioje būtų pristatomi P.Cvirkos poelgiai“, – sakė L.Parulskis.
Du projektus pristato ir P.Pukytė. Vienas jų – „Druskos stulpas“. Kaip teigia autorė, tai yra priminimas apie biblinę Loto ir jo žmonos istoriją. Kai Lotas su šeima bėgo iš Sodomos miesto, jiems buvo prisakyta neatsigręžti, tačiau jo žmona atsigręžė ir buvo paversta druskos stulpu.
„Ši istorija yra apie atmintį. Atsigręžimas yra atmintis. Paminklas galėtų būti apdengtas pusiau permatomu stiklo gaubtu. Taip iš vienos pusės jis būtų apsaugojamas, iš kitos pusės – išimamas iš kasdienybės“, – sakė P.Pukytė.
Kitas P.Pukytės projektas – „Balta drobulė“. „Paminklo uždengimas balta drobule būtų aliuzija į kitą rašytoją, buvusį priešingoje barikadų pusėje. Galbūt galima tokiu būdu rašytojus, atstovavusius skirtingoms ideologijoms, sujungti į vieną ir paversti šį paminklą skirtu jiems abiems?“, – sakė P.Pukytė.
Ekspozicijoje taip pat pristatomos Martos Vosyliūtės ir Dainiaus Dirgėlos meninės intervencijos.
Paroda „Paminklas ir cenzūra. Pašalinti ar palikti“ veiks iki gruodžio 31 d.
