Autoriai kūriniais kalbasi apie kultūrą ir natūrą, realybę ir mistifikaciją, apie menininkus ir paveikslus, jų „tarpininkavimo“ būdus bendraujant su meno publika.
Kas daro A.Miežio tapybą efektinga, patrauklia ir nebijokime šio žodžio – populiaria? Žvelgdamas į drobes aiškiai matai spalvų, šešėlių ribas, geometrinių formų ir daiktų kontūrus. Išraiškingos idėjos paraleliai, skersai ir išilgai plakasi viename formate ir garantuoja netikėtus siužeto posūkius. Aštrios dailininko piešinių briaunos pabrėžia sukurtų vaizdų trapumą. Jie lyg šydas, plonytė drobė, užtraukta ant viską kuriančio „nieko” akių. Iš pažiūros paveikslai atrodo nerimti, persunkti „vaikiškos” stilistikos.
Gėlės, vandens lašai, egzotiškų kraštų gyvūnai ir mistinių personažų veidai atrodo it kaukės ar muliažai pagaminti iš tąsios medžiagos - skaidrių perregimų tonų, grafinio triukšmo ir vaiskių spalvų. Lyriškos vaizdo deformacijos ir minkšta tapybinė plastika, laužyta linijinė perspektyva ir projekcija į plokštumą, dekoratyvumas ir stilizacija, ironija ir švelnus groteskas. Taip paveiksluose iš vizualinio chaoso gimsta ketvirtoji dimensija – laikas.
Pasak menininko, „Mano širdyje gyvena vaikas, kuris moko matyti grožį ir stebuklus kasdienybėje, o manasis protas – atviras, bekraštis kosmosas, kur sklando idėjos ir mintys iki sugula ant drobės. Stengiuosi būti maksimaliai sąžiningas sau ir savo kūriniams, ir pokalbyje su žiūrovu“.
Naujų Igno Kazakevičiaus kūrinių ciklas pavadintas - „Čiabutis“. Ši žodžių samplaika gimė iš žodžių „Čia“ ir „Būtis“. Žodyje „Čiabutis“ kirčiuojamas vidurinis skiemuo. Kurdamas universalų „kažką“, menotyrininkas pakeitė ne tik žodžius, bet ir jų esmę. Patys žodžiai „Čia“ ir „Būtis“, sąvokos „Čia-Būtis“ ir „Tarsi – būtis“ atkeliavo iš vokiečių filosofo Martino Heidegerrio vertimų į lietuvių kalbą, taip pat iš filosofo Arvydo Šliogerio apmąstymų šia tema. „Čiabutis“ yra kasdienybės fenomenas didžiosios būties kontekste.
I.Kazakevičius trumpai apibendrina savo menotyrinį tapybos eksperimentą: „Suglaudinęs du ypatingų prasmių žodžius, pakeičiau tik kirtį, o materializavau būtį per tapybos aktą. Tam reikėjo: gramatinio triuko, fiziškai juntamos ir apčiuopiamos formos, ir nesibaigiančios atspalvių skalės. Visko pasaulyje - grožio, gėrio, geismo meilės ir neapykantos yra lygiai tiek, kiek delnas sugniaužia materijos savyje aistros ir mirties valandą. Būtent tuomet iš Čia-Būties gimsta Čiabutis.
„Čiabutis“ yra jaukus kibirkščiuojančių idėjų kokonas. Nėra nei vieno to paties atspalvio ir formos Čiabučio. Juk jis įkvėptas antikinių skulptūrų draperijų, šiuolaikinių mados dizainerių rūbų klosčių bei modernistinės tapybos estetikos. Kiekvienas „Čiabutis“ - dozė filosofinio gyvenimo stiliaus ir spalvingo dizaino“.
Andrius Miežis – dailininkas. 2002 m. menininkas gavo „Kreis Lippe“ stipendiją (Vokietija). Yra surengęs 21 personalinę parodą, sudalyvavęs 23 grupinėse parodose Lietuvoje, Latvijoje, Vokietijoje, JAV, Danijoje, Italijoje, Suomijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje. Autorius savo kūrinių kolekcijas yra pristatęs meno mugėse Lietuvoje, Honkonge, Milane. Be tapybos, A. Miežis daug laiko skiria skaitmeninei kūrybai – muzikai ir fotonuotraukų miksams. Nuo 2013 – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) narys.
Ignas Kazakevičius – menotyrininkas ir kuratorius, menininkas, ypač vertinantis netradicinius kūrybos ir kuravimo metodus, metaforą, pop-estetiką, remiksus. Nuo 2001 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nuo 2005 – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) narys.