Pradėjus kalbėti apie akivaizdžiai per metus išsikristalizavusią viešų miesto ir izoliuotų galerinių erdvių perskyra, 2017-ieji prasidėjo su paroda, kurios nebuvo nė vienoje iš šių erdvių. Tarptautinio Kauno kino festivalio inicijuota ir Valentino Klimašausko kuruota paroda „Portalai arba lokacijų paieška Kaune“ veikė internete, o tiksliau Spike Art Quarterly žurnalo internetinėje svetainėje. Online pasiekiama grupinė video meno darbų serija čia verta paminėti kaip nors ir ne nauja, bet svarbi ir reikalinga alternatyva įprastiems parodų žanrams ar eksponavimo strategijoms.
Negalima nepastebėti, kad fizinių parodų eksponavimo lygis bei dėmesys parodų architektūrai per metus taip pat akivaizdžiai paaugo. Ekspozicijų architektai žengia lygia greta su parodų kuratoriais, o kaip įsimintiniausius pavyzdžius verta paminėti iš armatūrinio tinklelio parodai „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“ Justino Dūdėno ir Jurgio Dagelio sukurtą rūką arba parodoje „Formuojant peizažą“ Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros užaugintą industrinį miesto planų ir žemėlapių mišką. Nepaprastai daug dėmesio šiemet skyrus Vilniui, paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ tampa kertine, kalbant apie kitus šia tema surengtus projektus, ir etalonine, galvojant apie visas šiemet organizuotas parodas.
Visos čia paminėtos ekspozicijos surengtos Nacionalinėje dailės galerijoje. Tai įrodo, kad net ir būdama Lietuvos dailės muziejaus padaliniu, kur dažniau rengiamos kūrybos retrospektyvos, pastaraisiais metais galerija tampa progresyviu šiuolaikinio meno projektus prodiusuojančiu centru. 2017-aisiais NDG gal ir nepralenkė fenomenalaus Šarūno Saukos parodos lankytojų skaičiaus, bet akivaizdu, kad į priekį žengė kiek kita prasme – ne tik vystydama ambicingus, kelis metus trunkančius mokslo ir meno projektus, bet ir atliepdama visuomenines bei pasaulio aktualijas. Tai iliustruoja pavasarį čia surengtos dvi moterų meno parodos. Benedettos Carpi de Resmini ir Laimos Kreivytės kuruota „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“ bei Ievos Burbaitės „Asmeniška. Lietuvos moterų dailė 1918-1940 m.“ Nacionalinis galerijos statusas susvarbino kalbėjimą šiomis temomis ir, tikėtina, legitimavo moterų kūrybą tiems, kurie jos dar nepripažino.
Žinoma, svarbiausia Lietuvai paroda šiemet buvo Žilvino Landzbergo instaliacija „R“ 57-ojoje Venecijos bienalėje. Palyginus su „Auksiniu liūtu“ įvertinto vokiečių menininkės Anne Imhof „Faustu“, archaišką sąmonę bei mito atšvaitus reflektuojantis Lietuvos paviljonas atrodė kaip nuoširdi „Kukučio baladė“. Šiuo palyginimu nesiekiant nei sumenkinti, nei padidinti nė vienos iš tautų ar valstybių kūrybos, norisi pabrėžti, kad galvojimas apie (tautinius, religinius, kalbinius) unikalumus ir universalumus taip pat tapo šių metų parodų leitmotyvu. Jį iliustruoti galėtų Šiuolaikinio meno centre metų pradžioje surengta Marios Lobodos paroda „Švytinti Švytinti Švytinti sutinku savo pralaimėjimą“. Idealiai suvaldytoje erdvėje menininkei pavyko sukurti įspūdingą religinio didingumo ir žmogiškosios galios trapumo atmosferą. Būtina paminėti ir rudenį vykusią Slavs and Tatars parodą „Iš lūpų į lūpas“. Ekspozicija, neabejotinai tapusi asmeniniu favoritu, parodė, ko lietuviškame ar Lietuvoje kuriamame mene stokojama – pirma, politinės kritikos lygmens, antra, drąsos kalbėti apie savo pačių (ne)autentiškumą, trečia, sveiko humoro jausmo.
Vis dėlto pavasarį kone visi šie dėmenys buvo įgyvendinti Žygimanto August(in)o parodoje „in.550“. Naudodamasis savo vardo ir pavardės panašumu į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Lenkijos karaliaus vardą, Žygimantas Augustinas spekuliuoja istoriniais faktais, asmenybėmis ir jų ryšiais. Šiandienos ir XVI amžiaus motyvų gretinimas, sukeitimas ar naujų įvedimas paverčia menininko kūrybą istorine satyra, skrupulingai ištapytu istoriniu šaržu, kuriuo dėl technikos tobulumo imi tikėti labiau, nei istorine tikrove.
Verta prisiminti ir pro daugelio akis greičiausiai prasprūdusią NDG balandį surengtą menininkų Mariaus Schaffterio ir Jérôme’o Stünzi kolektyvo „Old Masters“ performatyvią paskaitą „Constructionisme“. Tiesiogine to žodžio prasme dekonstruodami meninį ir mokslinį diskursus, menininkai demaskuoja dažnai absurdiškas pastangas užkoduoti ir atkoduoti meno kūrinio prasmes. Šaipymosi estetika paremtas pasirodymas be kita ko atskleidžia meistrišką autorių pasiruošimą ir kontekstų išmanymą, arba tobulai atidirbtus apgavystės mechanizmus. Renginys buvo šių metų balandžio 6-8 dienomis projektų erdvėje Autarkia vykusios meno ir muzikinės programos „Trys dienos/Trois Jours“ dalis. Čia norisi atkreipti dėmesį į tai, kad 2016-ųjų pabaigoje atsidariusi, per 2017-uosius Autarkia įsitvirtino kaip ryškus menininkų valdomų erdvių (artist-run space) nišos ledlaužis. Pavargusiems nuo institucinių galių varžytuvių tai tapo vieta familiariam ir neįpareigojančiam kultūrinių kontaktų mezgimui, taip pat erdves sau rado pretenzingi, kitur galimai nepritampantys meno vyksmai.
Tikriausiai kiekvienus metus galima būtų pavadinti vis kito šiuolaikinio meno atstovo metais. Tokia nuomonė dažniausiai susidaro dėl surengtų menininkų solo parodų ar aktyvaus dalyvavimo meno lauke, galų gale tai virsta nuojautomis, kas Lietuvai galėtų atstovauti kitoje Venecijos bienalėje.
2017-uosius, labai subjektyviu požiūriu, norėtųsi laikyti Roberto Narkaus metais. Menininko inicijuota ir jau minėta projektų erdvė Autarkia, ŠMC šiemet surengta personalinė paroda „Nešėjas“ ir šią vasarą ketvirtą kartą organizuota eksperimentinės inžinerijos stovykla „eeKūlgrinda“ įrašo Robertą Narkų į šių metų aktyviausiųjų gretas. Po savo parodą siūlęs vaikščioti su technologiniais šturvalais, Narkus kvietė joje ieškoti rūpių papildytos realybės vaizdų. Blefuodamas su nenugludintomis ateičių idėjomis ir verslo modeliais, menininkas atsveria priešingą – menus žaidžiančio verslo atvejį. Turiu omenyje „Tsekh“ galerijoje vasarą pristatytą Andriaus Šarapovo ir TELE2 projektą, kuris dėl mimetinės meno formos ne vieną tuo pat metu pagavo ir apgavo.
Apgavystės ir melo mechanizmai taikliai parodyti ir šiemet lapkritį surengtoje Tomo Martišauskio personalinėje parodoje „HABAS“. Be visų intelektualiai atskleistų iliuzinių provokacijų, ši paroda apskritai yra geras pretekstas pagalvoti apie melą kaip kasdienybės meną ir meną kaip nuolatinį menininkų melą. Visi šie žodiniai ir prasminiai kalambūrai primena dar vieną panašiai pavadintą ekspoziciją. VDA parodų salėse „Titanikas“ vasario pabaigoje vykusi „Padori paroda“ vienu metu buvo ir estetiškai „padori“, ir erzinančiai manieringa, bet gal būtent dėl to ir įsimintina. Kita vertus, žinant, kad parodą kuravo ir joje dalyvavo jauni tebestudijuojantys ar neseniai studijas Akademijoje baigę menininkai, jos konceptuali kokybė visa galva pralenkė daugelį kitų toje pačioje erdvėje eksponuotų parodų.
Metų pabaigoje surengta nemažai kokybiškų ir iš bendro konteksto labai išsiskiriančių parodų. Viena jų – pirmoji Linos Lapelytės solo paroda „Piruetas“. Tris sekmadienius „Rupert“ ekspozicijų erdvėje organizuoti menininkės performansai į vieną pasakojimą sujungė baleto, šokių ant stulpo ir muzikos elementus. Ši paroda dar kartą įrodė Linos Lapelytės meistrystę parodyti darnius visuomenės nedarnumus ir atidumą konceptualiems niuansams. Geistės Marijos Kinčinaitytės ir James Wilkie paroda „Akys jautriausios raudonai“ bei Adomo Danusevičiaus ir Tomo Daukšos paroda „Drink full and descend“ atmosferiškai žaidžia su žmogiškaisiais klausos, regos ir lytėjimo pojūčiais. Dėmesį į save šios parodos atkreipia dėl (ne)populiarių temų ir vizualinio paveikumo.
Be visų čia išvardytų parodų yra dar keletas, kurios šiais metais įsiminė dėl subtilaus ir nuoseklaus menininkų darbo su technikomis, žanrais ar temomis. Svajonės ir Pauliaus Stanikų paroda „pavasaris | le printemps“, Indrės Šerpytytės paroda „Patyrimo nebuvimas“, Mindaugo Lukošaičio paroda „Vaizduotė. Kompozicija. Sapnas“ ir Eglės Budvytytės performansas „Choreografija bėgančiam vyrui“. Tiesa, pastarasis šiemet pristatytas ne Lietuvoje, o specialiai kurtas Londone vykusiam Block Universe festivaliui.
Apibendrinant parodinius 2017 metus, peršasi, ko gero, kasmetinė ir tokia pati nuomonė – metai buvo tikrai geresni nei praėję. Istorinių posovietinių naratyvų narpliojimas ir nostalgija užleido vietą tapatybių krizėms ir nerimui dėl ateities. Imta aktyviau kalbėti apie lygiateisiškumą ir pausaulietiškumą. Rengiamų parodų tankiu skųstis tikrai nereikėtų.
Kitas klausimas, kaip jose naviguoti ir nepasiklysti bei kaip šią kokybiškų turinių gausybę įdarbinti pakeliant bendrą meninio išsilavinimo lygį? Tai - klausimai ateinantiems 101-iems valstybės metams, kai meno viešojoje erdvėje klausimai taps bent laikinai neaktualūs.
