Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Parodos 2018-aisiais: naujos idėjos anapus didžiųjų naujienų

2018-ųjų parodoms bei šiuolaikinio meno procesams įtakos darė ir pasauliniai judėjimai, ir istorinės šalies sukaktys, ir nauji kultūros lauko žaidėjai. Tad nenuostabu, kad pastarieji, atsiriekę didžiausią žiniasklaidos, meno specialistų ir auditorijos dėmesio dalį, galimai privertė pro akis praleisti nemažai gerų parodų. Štai kodėl šioje metų parodų apžvalgoje – tie galeriniai įvykiai, kuriuos nepelnytai užgožė geriau žinomi vardai ar garsiau skelbiami pavadinimai. Juos galima drąsiai vadinti naujų idėjų ar raiškų ambasadoriais, o jei ne, tai tiesiog įtikinusiomis parodomis.
Videoinstaliacija „Smaragdas“
Videoinstaliacija „Smaragdas“ / Všį „Meno avilys“ nuotr.

1. Tomo Daukšos paroda „No limit“ projektų erdvėje „Sodų 4“. Pačioje vasaros pradžioje maža Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos galerija virto nežemiškų būtybių ganykla. Transformavęs daugiau nei keturiasdešimt elektroninių vaikiškų žaislų, menininkas juos pavertė chaotiškai po patalpą judančiais, šviečiančiais ir garsus skleidžiančiais padarais. Iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškai atrodanti instaliacija kalba labai rimtomis temomis. Vilniaus dailės akademijos meno doktorantas ironiškai ir taikliai kritikuoja nuolatiniu judėjimu ir produktyvumu pagrįstą visuomenę (o ypač meno lauką), kelia gyvūno, žmogaus ir mašinos santykių klausimus, sprendžia dilemas tarp gyvo ir negyvo. Spalvotų, ryškių, vienas per kitą lipančių kakofoniškų žaislų ekspozicija galėtų būti puikia visų 2018-ųjų alegorija.

2. Apichatpongo Weerasethakulo videoinstaliacijų paroda „Švytintys šešėliai“. Šiuolaikinio meno centre du mėnesius trukusią tailandiečių menininko ekspoziciją reikšmingu meno įvykiu Lietuvoje reikėtų laikyti dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Pirmiausia dėl to, jog tokio kalibro menininko apsilankymas šalyje įrodo pasitikėjimą kultūros lauko profesionalais ir institucijomis (tai pirmoji režisieriaus solo paroda Baltijos šalyse). Antra, tai puikus pavyzdys, kokį rezultatą gali sukurti dviejų – kino ir šiuolaikinio meno – disciplinų sinergija. Sapniški ir magiški, su didele atida išeksponuoti A.Weerasethakulo darbai leido įsitikinti, kad kartais vaizdai gali veikti kaip kompresas ant karščiuojančios šalies istorinės ir politinės kaktos. Tiesa, svarbus sutapimas, jog paraleliai Nacionalinėje dailės galerijoje veikusi Deimanto Narkevičiaus paroda „Dėmės ir įbrėžimai“ suteikė progą palyginti tarptautinį ir vietinį kontekstus, įšaldytus panašioje raiškoje.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Videoinstaliacijų paroda „Švytintys šešėliai“
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Videoinstaliacijų paroda „Švytintys šešėliai“

3. Paroda „Tamsos širdis“ Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. VDA Nidos meno kolonijos organizuotoje ir Iano Damerellio kuruotoje grupinėje parodoje grakščiai atgijo piešinys. Dažnai laikoma kūrybine treniruote ar formaliu pratimu, ši raiška ekspozicijoje parodoma kaip autonomiška ir savipakankama. Parodą iš visų galerinių metų įvykių norisi išskirti ne tik dėl ypatingai estetiškos visumos, bet ir dėl ekspozicinės erdvės kuriamų kontekstų ir paradoksų. Karštą vasaros dieną vėsioje bažnyčioje gali patikėti, kad anglis ir pieštuko grafitas šioje šviesoje spingsi kur kas labiau, o melancholiją galima prisijaukinti.

4. Simono Dybbroe Møllerio paroda „Viduramžiai“. Ši Šiuolaikinio meno centre eksponuota aktyviai kuriančio danų menininko paroda pirmiausia suveikė kaip savalaikis žvilgsnis į vyriškumo archetipus. Lietuvoje šiai temai skiriama nepalyginamai mažiau dėmesio, nei moteriškumo apmąstymams, tad gal todėl paroda atrodo kaip drąsus ir ironiškas vandens sudrumstimas. Estetiškai vientisa paroda kalba apie tai, kokie nerangūs esame savo susikurtose sistemose ir abejoja šių laikų progresyvumu. Galbūt kamuojami prietarų, prievartos, netolerancijos, paviršutiniško dalykų išmanymo ir visuotinės taršos būtent šiuos amžius turėtume vadinti viduramžiais?

L.Skeisgielos nuotr./Simon Dybbroe M¢ller paroda „Viduramžiai“
L.Skeisgielos nuotr./Simon Dybbroe M¢ller paroda „Viduramžiai“

5. Vytauto Viržbicko paroda „Mirtinose mintyse“. Ši galerijoje „Vartai“ eksponuota paroda įsiminė kaip labai savito kūrybinio metodo rezultatas, kai skrupulingą darbą su medžiagomis papildo poetiška prieiga. V.Viržbicko skulptūrinės instaliacijos geba režisuoti jausmų scenarijus ir prikelti daiktus antriems gyvenimams.

6. Projektų erdvėje „Editorial“ organizuotos solo parodos. Ievos Rojūtės „MOTHER & TONGUE“ ir Rūtenės Merk „Spirits Within“. Šios dvi jaunų menininkių ekspozicijos demonstruoja, kaip atidžiai reaguojant į kasdienybę galima transformuoti pačią tapybą. Simboliška ir tai, kad abi kūrėjas įkvepia kalba – fragmentiškas šiuolaikinio bendravimo folkloras ir kompiuterinių žaidimų grafikos žodynas. Rūtenė Merk, tapydama skaitmeninių bruožų turinčius personažus ir daiktus, suklaidina žiūrovus ir priverčia teptukų potėpių ieškoti žvelgiant į drobę iš labai arti. Ironiškų Ievos Rojūtės freskų aktualumą įrodo tai, kad šiemet menininkė dalyvavo ir keliose didelėse parodose – 13-oje Baltijos trienalėje bei lietuvių ir lenkų kūrėjų parodoje „Laukiant kito atėjimo“ ŠMC ir Ujazdowski pilies Šiuolaikinio meno centre Varšuvoje. Iš visų per metus surengtų tapybos parodų, šie du solo pasirodymai išsiskyrė labai savita ir originalia prieiga bei jautrumu globalioms tendencijoms.

„Editorial“ nuotr./Paroda „Mother & Tongue“
„Editorial“ nuotr./Paroda „Mother & Tongue“

7. Beatričės Mockevičiūtės paroda „Asukas“ Kompozitorių namuose. Įvietintas menininkės kūrinys tapo grakščiu pavyzdžiu, kaip tam tikroje erdvėje apgyvendinti ne tik materialius darbus, bet ir mitus. Sukurdama pasakojimą apie mitinį Asuką (suomių k. – gyventojas), B. Mockevičiūtė jo kvietė ieškoti 7-ojo dešimtmečio architektūroje. Stebina ir tai, kaip su plienu dirbanti kūrėja sugeba šią medžiaga paversti lengva ir kone sruvenančia ar plevenančia, sugebančia suvaidinti net jos sugautus beorius atspindžius.

8. Valdo Ozarinsko retrospektyva „Architektas be architektūros?“ ŠMC. Iš šiemet surengtų retrospektyvų Valdo Ozarinsko parodą, ko gero, galima laikyti paveikiausia, mat ji veikia visai kitu režimu. Tokiu, kai mus nuo menininko jau skiria distancija, bet jo kūryba yra kaip niekada arti šiandienos. Puikiai sukuruota ir instaliuota paroda atskleidžia ne tik į rėmus netilpusį V. Ozarinsko architektūrinį mąstymą, bet ir jo santykį su institucija. Ši į kitus metus persiritanti ekspozicija taip pat tampa finaliniu 2018-ųjų akordu kitoms stiprioms šiemet surengtoms architektūros ir architektūrai skirtoms parodoms. Tarp jų - „Optimizmo architektūra“ (keliaujantis ekspozicinis stendas), „Architektūrinė simbiozė. Tarp žmogaus ir gamtos“ (POST galerija), Audriaus Novicko „Drumsti skaidrumai“ (Galerija „Kairė–dešinė“), „Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Architekto archyvas“ („Pienocentro“ rūmai), „Keičiant mąstyseną. Jano Gehlo gyvenimas ir veikla“ (NDG). Atrodo, kad po šių metų architektūra mūsų sąmonėje galutinai turėjo įsitvirtinti kaip pilnateisė meninė kategorija, ne tik utilitariai pritaikoma disciplina.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./ŠMC vyksta paroda „Architektas be architektūros?“
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./ŠMC vyksta paroda „Architektas be architektūros?“

9. Julijono Urbono paroda „Planeta iš žmonių“. Neseniai galerijoje „Vartai“ atidaryta menininko, dizainerio, tyrėjo ir inžinieriaus Julijono Urbono paroda į šią apžvalgą patenka neatsitiktinai. Tai neabejotinai tirščiausiai naujas ateities idėjas ir raiškas apmąstantis projektas, kurio realaus įgyvendinimo greičiausiai jau nebepatikrinsime. Menininkas pristato jau kurį laiką plėtotos kosminės Lietuvos idėjos įgyvendinimo modelį. Visa ekspozicija yra lyg vaizduotės kambariai, kuriuose menininkas ir technologijos įsivaizdina jūsų kūnus skraidžiojančius kosmose ir besijungiančius į alternatyvią mūsų šalies planetą. Nelyg kosminėje stotyje esate nuskenuojamas ir paverčiamas 3D atvaizdu ekrane, kad išvydę save kitoje ekspozicijos salėje įsitikintumėte, jog tai nėra tik kūrybinė spekuliacija, kad ir menas gali, o ir turi paskatinti produktyvius judesius kitose srityse – pavyzdžiui, paversti Lietuvą kosmine valstybe.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs