Pirmiausiai, aišku, padaugėjo virtualių parodų turų – besidomintiems gana nesunkiai galima atrasti, kur paganyti akis ir virtualiai pakeliauti tiek Lietuvos, tiek pasaulio mastu. Interneto pagalba pasiekiami turai tiek po Nacionalinę dailės galeriją Vilniuje, Nacionalinį M. K. Čiurlionio dailės muziejų Kaune, tiek po Orsė muziejų Paryžiuje ar Valstybinį Nyderlandų muziejų Amsterdame. Ir tai tik lašas jūroje – jei tik netrūksta noro ir smalsumo, atrasti galima dar labai labai daug.
Kita alternatyva taip pat tapo reprodukcijų eksponavimas lauko erdvėse – MO muziejaus parodos „Kodėl taip sunku mylėti?“ kūriniai persikėlė į „JCDecaux Lietuva“ lauko reklamos stendus, Lietuvos fotomenininkų sąjungos bibliotekos / Vilniaus Prospekto galerijos vitrinoje pristatytas Ingos Dingos projektas „Sentimentų banga“, o nuo lapkričio 24 dienos Kauno fotografijos galerijos languose eksponuojamos fotomenininko Romo Juškelio (1946–2016) fotografijos iš serijos „Žmonės ir manekenai“. Lygiagrečiai taip pat prisimenamas ir publikai primenamas 2008 metais išleistas albumas „Kauno pasakojimai“, kuriame plačiai apžvelgiami ne tik pastarasis, bet ir kiti menininko sukurti fotografijų ciklai.
Romas Juškelis – tikras Kauno fotografas, nors jo darbuose apie miestą dažniau kalbama ne per žmonių, o per vietų, jose išsidėsčiusių objektų ir jų santykio prizmę. Rodos, pastarieji Juškelio formos paieškoms buvo itin palankūs, nes jie, kitaip nei žmonės, kur kas lengviau pasiduoda užmačiai ir leidžia sudėlioti gerai apgalvotą, preciziškai tikslią kompoziciją. Bene geriausiai tai atsiskleidžia menininko serijose „Formos“ (1979–2008) ir „Atspindžiai“ (1980–1985). Fotografijose, kuriuose dominuoja žmogus ar žmonės – daugiau emocinio ir kompozicinio chaoso (ciklai „Rezervistai (atsarginiai)“ (1983–1985), netgi grotesko ar nerimo („Partizanų palaikų perlaidojimas“ (1988), „Poetės Salomėjos Nėries palaikų perlaidojimas (1992). Tačiau reiktų atkreipti dėmesį, jog jau pats temų pasirinkimas diktuoja atitinkamą nuotaiką.
„Žmonės ir manekenai“ (1987–1992) – jungtis tarp sukontroliuoto objekto fiksavimo ir žmogaus įnešamo netikėtumo faktoriaus. O rezultatas – netikėtas ir keistas, iliuziškas ir ne visuomet sutelpantis į šios realybės ribas. Kauno fotografijos galerijos languose eksponuojami penki darbai iš pastarosios serijos. Kaip parodos aprašyme teigia Romo Juškelio fondo bendraįkūrėja paveldosaugininkė Eglė Knygauskaitė Liakienė, Laisvės alėja ir joje įsikūręs, savo laiku vienu iš miesto simbolių buvęs prekybos centras „Merkurijus (dar ir dabar šalimais esantis fontanas kauniečių kartais vadinamas „Merkurijaus“ fontanu) – Romo Juškelio dažnai lankytos vietos, kur susidomėjimą kėlė languose nuolat besikeičiantys manekenai ir juos stebintys praeiviai. Įžanginio „Kauno pasakojimų“ teksto „Kol pasaulis dega“ autorius menotyrininkas Tomas Pabedinskas atkreipia dėmesį į ciklo ryšius su siurrealizmu. Čia akivaizdžios ne vien ideologinės, bet ir tiesioginės vizualinės sąsajos – manekenus fotografavo ir Man Ray, šiandieną priskiriamas siurrealistų gretoms.
Pabedinskas rašo, jog „Žmonėse ir manekenuose“ „susisluoksniuoja ir susikeičia keletas tikrovės lygmenų: realių žmonių veido išraiškas ir pozas groteskiškai atkartojantys manekenai fotografijose matomi pro vitrinų stiklus, kuriuose atsispindi gatvės gyvenimas“. Nuostabu tai, jog eksponuojami galerijos languose darbai įgauna dar vieną, papildomą realybės sluoksnį – į manekenų ir praeivių atvaizdus dar įsimaišo ir esamuoju laiku juos stebinčių žiūrovų atspindžiai. Miestas, kaip veikėjas, irgi atspindi pats save, tik jau kitame laiko ir erdvės taške. Galiu tik spėti, bet galbūt tai viena iš priežasčių, paskatinusių kuratorius eksponavimą galerijos languose pradėti būtent nuo šio autoriaus.
Kiek gaila dėl to, jog siekiant pritaikyti fotografijas atitinkamiems išmatavimams pakito pats darbų formatas, taigi ir pirminė kompozicija. Centrinės figūros išliko, tačiau parodos sumanytojams teko atsisakyti dalies jas supančios aplinkos. Taip žiūrovui nebeliko galimybės iš tiesų panirti į paralelinį, siurrealų fotografijų pasaulį su visomis jo struktūros ypatybėmis: šešėliais, miesto fragmentais, ne mažiau svarbiais antraplaniais objektais. Be jų fotografijoms kyla grėsmė pernelyg priminti aplinkui išsibarsčiusių parduotuvių vitrinas. Kita vertus, atidesnis žiūrovas pastebės, jog langų nišose eksponuojamos ir neiškadruotos fotografijos, tad šansas geriau susipažinti su fotografijomis tikrai suteikiamas – dėl jo paprasčiausiai reikia labiau pasistengti.
Kitas dalykas – apšvietimas. Geltona šviesa – šilta ir jauki (tas jaukumas netgi savotiškai dera prie tvyrančios kalėdinės atmosferos), ji išskiria kūrinius iš dažnai pilko, lietuviškai žiemiško miesto kolorito. Tačiau dėl tokio sprendimo, kaip ir dėl kompozicinių modifikacijų, nukenčia patys Juškelio darbai. Juk juose spalvinė gama tokia svarbi – didelė dalis serijos kūrinių turi rausvą, kartais net į violetinį pereinantį toną. Jis keičia ne tik darbų estetinį poveikį, bet turi įtakos ir bendram, kartais labai sapniškos atmosferos pajautimui. Konceptualiai „Žmonėms ir manekenams“ tarsi neturiu ką prikišti, bet išpildant idėją ribotomis sąlygomis pasimetė dalis to, kas daro Juškelio fotografijas tokiomis išskirtinėmis.
Tačiau menininko kūrybos savitumas ir įvairiapusiškumas išsiskleidžia, sužaižaruoja visomis spalvomis albume „Kauno pasakojimai“. Jame žiūrovas-skaitytojas nuosekliai vedamas per Juškelio fotografinį pasaulį tiek vizualiniu, tiek kontekstiniu aspektu. Įžanginiame tekste Tomas Pabedinskas aiškiai įvardija menininko kūrybą veikusias išorines istorines, menines įtakas, taip pat kaip ir individualius sprendimus ir ieškojimus.
Suteikiama proga susidaryti įspūdį, kas lietuviškos fotografijos kontekste daro Juškelio darbus išskirtiniais, o tuomet belieka tik versti puslapius ir jungti įgytas žinias su matomu vaizdu bei, žinoma, daryti savas išvadas ir pastebėjimus. Pavyzdžiui, aš pastebėjau, kad vienas iš manekenų stebėtinai panašus į mano artimą draugę (dar vienas paralelinių realybių rendez-vous?), o pora fotografijų iš ciklo „Degantis pasaulis“ (1990–1995) kalba postimpresionistine kalba. Dar pasidariau išvadą, kad nesunkiai galima atrasti sąsajų tarp Juškelio kūrybos ir dabartinės situacijos – kažkiek grotesko, siurrealumo, tylaus sąstingio galima rasti ir vienur, ir kitur.
Svarstau, kiek žmonių tikslingai nueis pasižiūrėti Juškelio „Žmonių ir manekenų“ ir kiek netyčiomis sustos pasižiūrėti į kūrinius pakeliui į darbą, kalėdinės eglutės peržiūrą ar paprasčiausio betikslio pasivaikščiojimo po senamiestį metu. Kiek iš jų vėliau susidomės ir nusipirks albumą. Gal tuo karantinas ir žavus, kad nors labai riboja menininkų, kuratorių ir meno mylėtojų užmojus, bet kartu ir priverčia ieškoti kitokių kūrybinių ir ne kūrybinių sprendimų. Kol dalis meno tampa fiziškai neprieinama, ji tuo pat metu yra visiškai pasiekiama visiems, turintiems internetą. O kita meno dalis, kaip ir šiuo atveju – pasiekiama visiems, gyvenantiems kelių kilometrų spinduliu nuo konkretaus miesto taško.
