Būtent tikėjimas ir absoliutus pasinėrimas į mėgstamą veiklą ir atveda iki pergalių. Tą įrodo ir Tado pavyzdys – nuo 2015-ųjų laimę konkurse bandęs menininkas 2020 metais atsidūrė „Worl Press Photo“ laureatų sąraše. Jo Kuršių nerijos gyventojus iliustruojantys portretai iš serijos „Tarp dviejų krantų“ buvo pripažinti geriausiųjų trejetuke. Pernai į finalus pateko Beno Gerdžiūno multimedijos projektas „Ukraina: pilkoji zona“.
„Patekti į šią vietą fotografui – lyg gauti „Oskarą“. Tai ne tik aukštas įvertinimas, bet ir pripažinimas profesionalų pasaulyje“, – tuomet apie įvertinimą ne kartą yra sakęs T. Kazakevičius.
Ir nors šiemet į finalą jam patekti nepavyko, architekto išsislavinimą turintis fotografas, o ir grafikos dizaineris džiaugiasi „World Press Photo“ parodos sugrįžimu į Lietuvą.
„Atvežti šią parodą – ne taip paprasta, kaip gali atrodyti, tam reikia labai daug resursų. Galimybė eksponuoti „World Press Photo“ Vilniuje parodo šalies pasiryžimą dalyvauti aukščiausio lygio fotožuralistikoje, pristatyti aktualią dokumentiką. Smagu, kad galime edukuoti žmones, supažindinti juos su fotografija, o kartu ir įkvėpti, parodyti, kuo gyvena pasaulis“, – 15min sakė T. Kazakevičius.
Pasak jo, kasmet konkursas auga, keičiasi, kasmet įsitraukia vis daugiau dalyvių, kiekvienas jų įneša skirtingą požiūrį, ieško naujų kampų pažvelgti į fotodokumentiką. Šiais metais T. Kazakevičius konkursui pateikė nuotraukų seriją apie Sibiro tremties našlaičius, tačiau nors darbas pateko į pirmą atrankos etapą, tolimesnių nebepraėjo.
„Gaila, kad šiemet tarp laureatų neturime lietuvių. Tačiau tikiu, kad kitais metais finale vėl išvysime mūsų fotografų pavardes“, – šypsosi T. Kazakevičius.
– Tadai, konkurse dalyvaujate jau septintus metus iš eilės. Kokius pokyčius metams bėgant pastebite? Kaip paroda vystosi, keičiasi, jūsų, kaip fotografo, akimis? Kokios temos tampa aktualios?
– Temos tampa subtilesnės. Mano darbai taip pat nėra apie karą, marą, pandemiją ir panašius dalykus. Pasirinkau kurti apie Kuršių nerijos gyventojus. Ir nesu toks vienas – nemažai autorių atsigręžia vis į paprastesnes istorija, neliečia aktualijų, o tai ir yra viena iš konkurso aktualijų. Sudominti tuo, kas nėra pasauliniai įvykiai.
– Kaip manote, kodėl? Ilgą laiką panašiose parodose tarp įspūdingiausių kadrų būdavo vaizdai iš karštų taškų, aštrių situacijų, šokiruojančių įvykių. Gal žmonės pavargo nuo aštrių vaizdų ir drąsių temų?
– Taip, yra tas momentas. Tačiau norime to ar ne, žurnalistika neretai atspindi aktualijas, kurios yra ir skaudžios, ir nemalonios, ir provokuojančios, ir verčiančios susimąstyti. Todėl vėliau, kai pamatome lengvo siužeto darbus, norisi paklausti – kaip čia taip? Kodėl?
Taip, tokia dirgiklių kupina fotografija paveikesnė. Tačiau net jei nuskambės paviršutiniškai, į fotografiją norisi pažvelgti plačiau. Ne tik per žmones veikiančius dirgiklius – skausmą, kraują, kančią, purvą, skurdą ir pan. Galima kalbėti ir apie žmogaus gerovę, jo pasirinkimus – tai keičia parodos veidą, o ir yra įdomu. Nesakau, kad į viską reikia žvelgti pozityviai, tačiau tokia pozityvi žurnalistika labai svarbi.
Šiemet parodoje kai kurie fotografai naudoja papildoma priemones – pavyzdžiui, matome nuotrauką, kuri suklijuota auksinėmis gijomis tarsi japonų keramika. Tai turi ir filosofinę reikšmę vaizdui – svarbu ne tik tai, kas parodoma, bet ir kaip pateikiama.
– Gal pasirinkimas sąmoningai atsisakyti sukrečiančių vaizdų ir rinktis švelnesnes temas tampa tarsi aukštesne meno forma?
– Manau, kad taip. Gyvename pasaulyje, kuriame ieškome ramybės momentų, todėl tema, kuri suteikia vilties, kuri leidžia kasdienybėje įžvelgti grožį, kartais pradeda veikti kaip šoko faktorius.
– Suvokiant šį kontekstą – ar lengva atrinkti nuotraukas, kurios galėtų būti šio konkurso dalimi? Ruošiatės iš anksto numatydamas, kad tam tikri kadrai bus skirti „World Press Photo“, ar tą padarote vėliau?
– Labiau žinau iš anksto. Nesu fotožurnalistas, o ir fotografija yra viena iš mano daugelio veiklų. Tačiau kai ko nors imuosi, tą darau su dideliu noru, apgalvoju, ką noriu pasakyti. Čia juk kaip rašant knygą – pavyksta tiems, kurie tiki savimi, yra saviti.
Nors konkurse dalyvauju kasmet, mano noras nėra įpirštas. Ir kasmet dalyvaudamas žinau, kodėl tą darau ir kokią žinią nešu.
– Kaip, jūsų akimis, lietuvių fotožurnalistų darbai atrodo pasauliniame kontekste?
– Gal nesmagu pripažinti, tačiau Lietuvoje pasigendu fotografų įsitraukimo į jų pačių kuriamas istorijas. Jei imiesi kokios nors temos, privalai su ja artimai susigyventi, net šiek tiek savintis ją. Tuomet ta tema palaipsniui tampa ne tik darbo vaisiumi, bet pirmiausia tavo asmeniniu interesu ją parodyti, atskleisti – juk tai yra svarbiausia.
Esu įsitikinęs, kad kai absoliučiai tiki tuo, ką darai, kai degi noru, entuziazmu, tai nelieka nepastebėta. Nelieka nepastebėti taip kuriami darbai.
Pas mus – tiek žurnalistikoje, tiek fotografijoje – jaučiu skubėjimą. Kita vertus, lengva man apie tai šnekėti – juk pats nedirbu fotožurnalistu, mano gyvenimas susijęs su daugeliu kitų dalykų, veiklų. Ir galbūt tai man leidžia kitaip pasiilgti fotografijos, kuri pulsuoja aistra savaime taip sukurdama įdomią sinergiją, nes kurdamas negalvoju apie redakciją.
Kai fotografijų seriją „Tarp dviejų krantų“ išsiunčiau į vieną redakciją Vokietijoje, manęs paprašė pakeisti jos istoriją. To nepadariau. Jei būčiau ją pakeitęs prieš atiduodamas „World Press Photo“ – galbūt ji nebūtų buvusi tokia paveiki. Taip, gal publikaciją būčiau pardavęs redakcijai ir tuomet tai būtų buvusi maža asmeninė sėkmė, tačiau pati istorija būtų sukompromituota. Šiuo atveju turėjau prabangą išlikti ištikimas savo įsitikinimams, idėjoms, o tai vienas svarbiausių dalykų kiekvienam kūrėjui.
– Panašu, kad „World Press Photo“ tos vadinamosios žmogiškos istorijos tampa prioritetu. Tai gal net kiek stebina, turint omenyje, kad Lietuvos spaudos fotografijoje didžiausio dėmesio sulaukia su šių dienų aktualijomis, politiniais įvykiais susiję kadrai.
– Taip, ir tai – paviršutiniška. Mes lendame į politiką, į dienos aktualijos, kurios po kelerių metų tampa visiškai nebereikšmingos, ypač, jei pasikeičia politinės jėgos. Žinoma, žiūrint retrospektyviai, tai jau istorija, tačiau manau, kad pirmiausia nustebinti žmogų gali šnekėdamas tik neaktualiomis temomis. Pasirinkęs aktualijas kovoji su mase, kuri dirba ta pačia tema, ir pasakyti kažką naujo, įdomaus, originalaus tampa labai sunku.
Todėl visiems fotografams linkiu imtis bendražmogiškų temų, dirbti su paprastų žmonių istorijomis, kasdieniškais, gal kartais net iš pirmo žvilgsnio primityviais dalykais. Pavyzdžiui, Romualdo Požerskio nuotraukų serija „Mažasis Alfonsas“ pasakoja apie nedidelio ūgio žmogaus gyvenimą buityje, jo santykį su aplinka. Ši serija turėtų puikų potencialą suspindėti „World Press Photo“ tematikoje ir šokti į pirmus numerius.
– Tai vis dėlto ko reikia tai gerai šiuolaikinei spaudos fotografijai? Suprantama, kad vieno recepto nėra, tačiau kaip skambėtų jūsiškis? Kaip nustebinti?
– Formulė viena – degti tuo, ką pasakoji, ir tai parodyti. Viskas. Jokių kitų paslapčių nėra, nėra jokių kitų formatų.
Čia lyg „Eurovizija“. Jei bandome kartoti tai, kas suveikė pernai, jei bandome užbėgti už akių bandydami įtikti, paaiškėja, jog nepataikome. Taip ir su „World Press Photo“. Todėl ko pirmiausia trūksta kūrėjams – besąlyginio tikėjimo tuo, ką jie daro, – fotografui tai ypač svarbu. Nesitikėti būti geriausiu, o tiesiog tikėti savo idėja. Kai pats kuriu, tą darau 100 proc.
– Užsiminėte apie „Euroviziją“, kurios atrankoje neretai pasigendama žinomų ir vardą jau užsitarnavusių muzikantų. Kokia situacija su spaudos fotografais – ar jie aktyviai dalyvauja aplikuodami į „World Press Photo“ konkursą? Kiek maždaug lietuvių kasmet dalyvauja?
– Oi, daug, kasmet jų būna bent 20–30. Kiekvienas fotografas turi interesą, todėl nuo tada, kai atsirado galimybė dalyvauti, norinčių netrūksta.
Manau, kad daugelis bando – juk tai galimybė ir pasitikrinti. Kai pats pirmą kartą siunčiau savo darbus, tikrai negalvojau, kas iš to išeis. Bet turėjau idėją, kuria šventai tikėjau, norėjau ją parodyti visam pasauliui. Tai ir svarbiausia.
– Ką jums duoda kasmetinis dalyvavimas „World Press Photo“ konkurse? Ir ką duoda tapimas parodos laureatu?
– Išties, duoda labai daug. Pirmiausia, kaip kūrėjui – tai didelis draivas.
O tapimas laureatu atvėrė naujų galimybių. Negaliu sakyti, kad konkursas apvertė mano gyvenimą 180 laipsnių kampu, taip tikrai nenutiko. Tačiau tai suteikė didelio pasitikėjimo, tikėjimo savo jėgomis. O ir bazę kalbėtis su pasaulio fotografais, svarų kozirį dokumentikos, fotožurnalistikos pasaulyje.
Tarptautinėje rinkoje „World Press Photo“ reikšmė didžiulė, buvimas laureatu padeda kaip autoriui pasiekti įvairias pasaulio žiniasklaidos priemones. Netampi žvaigžde, tačiau tampi žmogumi, kuris yra ir savo temos ambasadorius, o redaktoriai tave įvardija kaip geriausią pasirinkimą tam tikrame regione.
Kita vertus, tam, kad apie tave sužinotų, tenka įdėti nemažai pastangų. Tikrai nebuvo tai, kad, tapęs laureatu, kitą rytą atsibudau ir visi tą jau žinojo. Turi daug dirbti, kad būtum pastebėtas. Ir tai, kas mane šiandien žino, yra mano paties, ir žmonių, kurie man padėjo, nuopelnas.
– Tadai, kuo šiuo metu gyvenate? Apie ką sukasi artimiausi darbai?
– Šiemet pabaigiau Sibiro tremties temą, paroda „Pernykštis sniegas“ buvo eksponuojama ir Lietuvos fotomeninkų sąjungos Vilniaus „Prospekto“ galerijoje. Šiai temai buvo sukurta ir atskira svetainė pernykstis-sniegas.lt, savo didelei nuostabai, supratau, kiek daug žmonių nežino apie tremtį.
Tęsiu fotografijų seriją apie Lietuvos industrijos darbuotojus – žmones, dirbančius Lietuvos fabrikuose ir gamyklose. Tai jau trečius metus mano vystoma tema, su kuria bandau patekti ir į „World Press Photo“.
Taip pat su kolega Arūnu Morozovu labai užsikabinome važinėti po bažnytkaimius ir kurti antropologinį žmogaus portretą. Tai tema, kuri aktuali ne šiomis dienomis, bet bus reikšminga ateityje. Labai džiaugiuosi, kad vis aiškiau suprantame, kas įgaus vertę po 20–30 metų – juk yra kaimų, kurie išnyks.
Tiesą sakant, esu išsiilgęs tikros fotografijos – tikro žmogaus, mažiau konstruktų, mažiau filosofinių priėjimų. Norisi fiksuoti žmogų, kuris yra čia ir dabar. Esu daręs seriją „Tai, ko nebebus“ ir tai man tapo lyg raktažodžiu, kuris aktualus ką bedaryčiau – juk visa fotografija yra apie tai.
Šią vasarą supratau, kad tai, ko nebebus, stipriai egzistuoja Sakartvele, jame buvau jau du kartus ir jaučiu, kad mezgasi ciklo pradžia. Tačiau turiu nusistatymą, kad geriausiai istorijas galime pasakoti apie savo regioną. Kita vertus, fotografas visada gali dalykus pamatyti savitu kampu. O tada ir pagalvoji, kad svarbiausia vis dėlto yra entuziazmas – atrasti viduje tai, kad uždega. O aš vis dar randu tai ir dėl to jaučiuosi laimingas.
Fotografijos parodą „World Press Photo“ iki lapkričio 20 d. galite pamatyti Vilniuje, „Kilo Health“ erdvėje, Aludarių g. 3. Bilietus įsigykite čia.
