Tokia yra Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje statistika. Pasibaigus bienalei, kurioje buvo rodomas menininkių Linos Lapelytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Vaivos Grainytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, paviljono rezultatai buvo pristatyti ketvirtadienį Nacionalinėje dailės galerijoje vykusioje spaudos konferencijoje.
Paviljono biudžetas – 752 000 eurų
Lietuvos paviljono komisarė Rasa Antanavičiūtė teigė, jog prieš keliaujant į Veneciją buvo planuota operą-performansą rodyti tik šeštadieniais, o rugpjūtį, kai sumažėja lankytojų srautai, daryti pertrauką. Likusiu metu paviljone turėjo veikti kūrinio instaliacija, kuri ir dabar veikė tomis dienomis, kai nebūdavo gyvų pasirodymų.
„Ten nuvažiavus, pasižiūrėjus išlaidų, darbų, žmogiškųjų resursų mastą, man buvo aišku, kad jei gegužę pratempsim su tuo, ką turėjom, tai bus nuostabu“, – sakė R.Antanavičiūtė.
Tačiau netrukus „Lawrence“ fondas, siekdamas, kad su kūriniu galėtų susipažinti daugiau lankytojų, pasiūlė finansinę paramą – taip „Saulė ir jūra (Marina)“ buvo pradėta rodyti ir trečiadieniais.
Po „Auksinio liūto“ laimėjimo papildomą finansavimą skyrė Kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, kiti rėmėjai. Po pergalės Venecijoje itin suaktyvėjo ir tuo metu paskutines dienas skaičiavusi sutelktinio finansavimo kampanija. Vėliau „Lawrence“ fondas antrą kartą skyrė finansinę paramą. Vis tik R.Antanavičiūtė pabrėžia, kad pagrindiniais projekto finansavimo šaltiniais tapo Lietuvos paviljoną pristačiusios Lietuvos kultūros taryba ir Kultūros ministerija.
Iš viso Lietuvos paviljono biudžetas siekia 752 000 eurų.
Daugiausia atsiėjo pragyvenimo Venecijoje išlaidos (179 000 eurų), renginių, leidybos, reklamos, foto ir video dokumentavimo, atributikos gamybos išlaidos (129 000 eurų) bei atlygis dainininkams (122 000 eurų).
Netikėti orai ir paviljono iššūkiai
Pasak R.Antanavičiūtės, tik atvykus į Veneciją nedžiugino netikėtai šalti orai. Dieną temperatūrai pakylant vos iki 14 laipsnių, dainininkai turėjo 9 valandas dainuoti gulėdami ant šlapio smėlio.
Pasak libreto autorės Vaivos Grainytės, pirmąją dieną Lietuvos paviljone apsilankė tik 17 žmonių: „Kadangi buvo labai šalta, dainininkams pranešdavom, kad štai, ateina lankytojas, dainuokit, štai, dabar jis išėjo. Vos išėjus žiūrovui, dainininkai įsisukdavo į antklodes, gerdavo arbatą iš termosų. Viena iš atlikėjų buvo zumbos trenerė, tai visi šokdavo zumbą, darydavo aerobiką. Kitą dieną žiūrovų buvo jau 60, o trečią, ketvirtą dienomis nebesupratom kas darosi“, – sakė V.Grainytė.
Po pergalės Venecijoje, lankytojai, norintys patekti į Lietuvos paviljoną, eilėje praleisdavo po kelias valandas. Iš viso paviljoną aplankė daugiau nei 86 000 žiūrovų.
Vis tik, kaip pasakoja R.Antanavičiūtė, iššūkių netrūko ir tada, kai „Auksinis liūtas“ jau buvo lietuvių rankose.
„Tris mėnesius paviljonas buvo kaip laukinis, neprijaukintas žvėris – niekad nežinai, kaip jis pasielgs. Ir kiekvieną kartą lauki žinučių, bandai spręsti, ką daryti. Pvz., pasirodyme dalyvavo šunys. Vienas iš šuniukų buvo išvestas pavedžioti prie paviljono, pro šalį ėjo kariškis ir šuniukas įkando kareiviui į koją. Kariškiai išleido oficialų nurodymą, kad nuo šiol jokių šunų jų teritorijoje [paviljonas buvo įkurtas karinio jūrų laivyno teritorijoje – aut. past.] būti negali“, – pasakojo R.Antanavičiūtė.
Pasak paviljono komisarės, didžiausias profesinis iššūkis jai buvo suvaldyti tokį didelį kiekį prie projekto dirbusių žmonių.
Kūrinio interpretacijos
„Saulė ir jūra (Marina)” kalba apie klimato kaitą. Paklausta, kaip kūrinio prasmės buvo suprastos Venecijoje, V.Grainytė sakė: „Manau, kad kūrinys tikrai buvo perskaitytas ir suprastas – tą galėjome perskaityti iš recenzijų, kurių buvo tikrai nemažai, jos buvo gilios ir reflektuojančios.
Tai, kad kūrinys buvo rodomas būtent Venecijoje, jį tik pastiprino, atsirado papildomos konotacijos, tai ir sustiprino naratyvą, ir leido kitaip atsiskleisti vizualiam lygmeniui, nes Venecija kaip miestas yra utopinis antropoceniškas projektas. Venecija yra sukurta ant lagūnos. Čia pažabotos vandens stichijos, miestas sudurstytas iš šimto salų. Be abejo, istorija nuostabi, bet visi gyvena pavojaus nuotaikomis. Tuo pačiu Venecija yra nuolat apsėsta turistų srautų, matai nenormalaus dydžio kruizinius laivus, plaukiančius per įlankas… Tai labai rimuojasi su pačiu kūriniu, kalbančiu apie grėsmę. Manau, prie to prisidėjo ir unikali paviljono lokacija“, – sakė V.Grainytė.
Anot paviljono kuratorės Lucios Pietroiusti, meno profesionalai „Saulės ir jūros (Marinos)“ dėka nutolo nuo Venecijos bienalėje vyraujančios konkurencijos ir kartais kiek ciniško požiūrio – meno kūrinį jie ne tik analizavo, bet ir patyrė.
„Įsivaizduokite skubantį žmogų, kuris turi dvi dienas, kad apžiūrėtų 90 paviljonų. Ir jis, pirma, patenka į tą ilgą eilę. Tuomet įžengia į lig tol neregėtą erdvę – tylią, keistą. <...> Jau antrąją paviljono atidarymo dieną pastebėjau, kad meno profesionalai pradėjo jausti emocijas. Po to radosi vis daugiau detalių, artikuliuotų atsiliepimų“, – sakė L.Pietroiusti, kurios teigimu, šis kūrinys leidžia permąstyti, kas yra menas ir kaip menas gali prisidėti prie antropoceno diskurso, nenustodamas būti menu.
Pasaulinis turas
Opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“ sužavėjo ne tik tūkstančius lankytojų, bet ir svarbiausias meno pasaulio institucijas, kurios panoro kūrinį pristatyti ir savo šalyse – iš viso sulaukta 40 kvietimų.
Per artimiausius metus lietuvių menininkių kūrinį turėtų išvysti Norvegijos, Ispanijos, Šveicarijos, Islandijos, JAV, Rusijos, Australijos ir kitų šalių žiūrovai.
2020-ųjų metų rudenį kūrinį tikimasi parodyti ir Lietuvoje. Kur jis bus rodomas, kol kas nenuspręsta.
