Jeigu šį Annos Uddenberg manekeną-meną Berlyno bienalėje būčiau pamačiusi pirmą, veikiausiai būčiau sprukusi neatsigręždama: iki gyvo kaulo įgriso menininkų socialinė kritika, kai jie vis bando parodyti, kokie mes esame egoistai ir materialistai, kokie nejautrūs, per daug vartojantys ir pan. Tačiau nei A.Uddenberg, nei kiti 9-osios Berlyno bienalės kūrėjai žiūrovui to nebruka, nors iš konteksto neatsargiai ištraukti kūriniai ar frazės ir gali šį meno festivalį taip supaprastinti ir suprastinti.
„The Guardian“ meno kritikas Jasonas Farago Berlyno bienalę iškart po jos atidarymo birželį tiesiog sumalė į miltus, pavadindamas šį meno festivalį LOL (laughing out loud – juokiuosi garsiai) bienale. Tačiau mažiau pretenzingam meno žiūrovui, ypač jo neišlepintam lietuviui, Berlyno bienalė tikrai duoda peno ir akims, ir mintims (už dešimt eurų dienai).
Malonu, kad, pasakodami apie individą ir visuomenę, menininkai nesumenkina žmogaus, nebando parodyti jo „nuopolio“ technologijų amžiuje, o veikiau pasakoja, kaip pasikeitusi aplinka keičia gyvenimus, savivoką, savęs pažinimo būdus.
Mažiau pretenzingam meno žiūrovui, ypač jo neišlepintam lietuviui, Berlyno bienalė tikrai duoda peno ir akims, ir mintims (už dešimt eurų dienai).
Visą vasarą trukęs meno festivalis Berlyne jau netrukus atsisveikins – šis savaitgalis yra paskutinis. Devintoji Berlyno bienalė, pavadinta „Perrengta dabartis“, itin daug dėmesio skyrė skaitmeninėms technologijoms, e.gyvenimui, kalbėjo apie nesustabdomą skaitmenizacijos įtaką mąstymui ir jausmams.
„Tu egzistuoji, bet tau užpakalį vis tiek skauda ir jis trinasi“, – vienoje Berlyno bienalės erdvių parašė ją organizavusių ir kuravusių Niujorko menininkų grupė DIS. Nepasmerkė ir nenuteisė – tik sukūrė pasakojimą, kaip technologijos pakeitė žmogaus suvokimą apie save ir pasaulį, jo gyvenimą, kokią įtaką padarė jo jausmams.
Ar dar skiri, kas tikra, kas – ne?
Vienoje iš Berlyno bienalės erdvių, Berlyno Menų akademijos balkone, iš kurio atsiveria panorama į Brandenburgo vartus, driekiasi eilė – lankytojai nori išbandyti „Oculus rift“ virtualios realybės akinius.
Juos užsidėjęs pamatai, kad vis dar stovi tame pačiame balkone, žvelgi į tą pačią panoramą, tik eilė jau išnykusi, iš žemės į dangų staiga pradeda „lyti“ juodais žmonių siluetais, po akimirkos kitos iš po kojų dingsta balkonas, atsiranda vienas kitą ryjantys gyvūnai – dvigubai už tave didesnis šuo ryja liūtą.
Įspūdinga, bet akiniai dar nesuklaidina – supranti tai esant tik iliuzija dėl nepakankamai geros raiškos ir neypatingo garso takelio, pro kurį kartais prasiskverbia į tave spoksančių kitų lankytojų komentarai.
Vėliau grimzti į jūrą, kur šie gyvūnai pradeda pulsuoti. Įspūdinga, bet akiniai dar nesuklaidina – supranti tai esant tik iliuzija dėl nepakankamai geros raiškos ir neypatingo garso takelio, pro kurį kartais prasiskverbia į tave spoksančių kitų lankytojų komentarai.
Beje, balkone, kur leidžiama išbandyti „Oculus rift“, yra daug vienas kitą ryjančių gyvūnų skulptūrų – iguana ryja tinginį, avinas – ruonį, begemotas – mešką. Tai, jas kūrusio menininko Jono Rafmano teigimu, pasakoja apie būdą, kaip žmonės vartoja skaitmenines medijas.
Seksualūs manekekenai ir kaip niekad laimingi vokiečiai
Grįžkime prie „užpakalio asmenukės“. Jeigu ne autorės paaiškinimai, instinktyviai norėtųsi tokį jos kūrinį vertinti kaip socialinę kritiką – kelti klausimą apie narcisizmą, egoizmą ir t.t.
Tačiau panašių A.Uddenberg kūrinių Berlyno Menų akademijoje yra ne vienas – štai ketvirtame aukšte ant aukšto stalo guli manekenas, kurio kojos susisukusios it spiralė, kūnas nuo liemens nusviręs žemyn, žemę beveik siekia ilgi manekeno plaukai, o žemyn krentantis megztinis atidengia pusę moteriškos krūtinės.
Seksualumas yra viena A.Uddenberg ekspozicijos temų, tačiau autorė taip pat kalba apie kūno kultą, moteriškumą. O jei ir nekalba, tai kiekvienas juk laisvas kūrinį, prie kurio nepaaiškinta, kas tai yra, interpretuoti, kaip tik nori.
Štai Simonas Fujiwara „Laimingame muziejuje“ labai aiškiai pasako, kas ką reiškia. Pavyzdžiui, raudonai rusvas „miltų“ kalnas iš tiesų yra Angelos Merkel pudra, naudojama veido blizgesiui paslėpti.
Atskirai eksponuojamos Europos krepšinio čempionatui skirtos „Kinder“ šokoladų pakuotės su skirtingų rasių ir tautybių vaikų nuotraukomis. „...šią šokoladų seriją pasmerkė svarbiausia Vokietijos antiimigracijos grupė“, – skelbiama po kūriniu.
Ši išskirtinė kolekcija, parodos kuratorių teigimu, „reprezentuoja kaukę tautos, kuri, bent jau vertinant paviršutiniškai, dar niekada neatrodė tokia laiminga“.
Turiu, bet ne mano
Kūrinys atskleidžia neigiamą laisvės aspektą – esi laisvas tada, kai nebeturi, ką prarasti.
Vienoje ekspozicijos salių į sieną yra įmūrytas antkapio formos stiklas. Už jo – tuščia ertmė. „Everything will be taken away“ (Viskas bus atimta) – auksinėmis raidėmis parašyta ant stiklo.
Adrianas Piperis šiam konceptualiam kūriniui adaptavo eilutę iš Aleksandro Solženicyno kūrybos: „Kai iš žmogaus atimate viską, negalite jo valdyti. Jis ir vėl laisvas.“
Šis kūrinys atskleidžia neigiamą laisvės aspektą – esi laisvas tada, kai nebeturi, ką prarasti.
Apie turėjimą kalba ir kita tos pačios salės ekspozicija – menininko ayr instaliacijos. Jis kalba apie nuosavybę amžiuje, kai populiaru savo namus nuomoti per „Airbnb“ platformą, o savo automobiliu dalintis vežant „Uber“ klientus.
Apie turėjimą kalba ir kita tos pačios salės ekspozicija – menininko ayr instaliacijos. Jis kalba apie nuosavybę amžiuje, kai populiaru savo namus nuomoti per „Airbnb“ platformą, o savo automobiliu dalintis vežant „Uber“ klientus. Netrūksta skepsio tokio šiuolaikiško atvirumo ir dalijimosi visuomenei.
Menininko kūrinį sudaro didžiulė sienos imitacija su nišomis, kuriose pridėta pagalvių, nišos lyg ir skiriasi, tačiau sunku jas vieną nuo kitos atskirti, mat stilius labai panašus, kaip kad visiems apsistatant butus „Ikea“ baldais. Viena vertus, tai yra tavo namai ir tavo automobilis, kita vertus, jie turi būti patrauklūs ir jaukūs kitiems, labiau „sterilūs“.
Berlynas gražus ir be bienalės
Tinkamas laikas važiuoti į Berlyną yra vasara, kai ir vyksta bienalė. Jos aprašiau tik menkus trupinius, mat visų ekspozicijų nei per dieną apeisi, nei apmąstysi – reikia pačiam važiuoti ir tyrinėti. Pigu kaip bilietas į kiną, tik įspūdžių gerokai daugiau.
Tačiau ir be bienalės Berlynas turtingas meno renginių. Štai mūsų draugai vokiečiai bienalės net neišskyrė kaip įdomiausio kultūrinio renginio, bet vardijo kitus, tarkime, meno ir muzikos šou.
Tačiau ir be bienalės Berlynas turtingas meno renginių. Štai mūsų draugai vokiečiai bienalės net neišskyrė kaip įdomiausio kultūrinio renginio, bet vardijo kitus, tarkime, meno ir muzikos šou.
Šį savaitgalį Berlyne progą sužibėti turi ir lietuviai – atvažiuoja į Berlyno meno mugę „Positions Berlin“, kuri džiugins ne tik parodomis, bet ir kino seansais, įvairiais performansais.
Net ir atvykus tuo metu, kai nevyksta meno festivaliai, meno čia rasi daugiau, nei akis gali aprėpti – tiek Banksy stiliaus kritikos ant miesto mūrų, tiek įvairiausių individualių parodų galerijose, kurių apstu visame mieste.
