Ji teigė, kad su menininku susipažino 2017 metais. „Kai pradėjome kalbėti apie parodą, teko susipažinti ne tik kaip su kūrybos, kurią aš mėgstu, autoriumi, bet ir žmogumi.“
Pokalbių dirbtuvėje su juo užmiršti neįmanoma, 15min teigė pašnekovė. „Supratau, kad jis – be galo jautrus žmogus. Turbūt jame buvo kažkas, kas padėjo peršokti laikmetį. Jis kur kas pažangesnis nei kiti jo kartos menininkai, nes jam pavyko išgirsti tai, ką mąsto jaunesnis žmogus. Jis pagarbiai įsiklausydavo į mano mintis, stengdavosi suvokti, kas yra šiandieninis pasaulis, kokios jo idėjos. Jis labai daug skaitydavo, žiūrėdavo BBC.“
Anuomet apie pasaulio reiškinius menininkai galėjo žinoti labai ribotai, tačiau L.L.Katinas, J.Marcišauskytės-Jurašienės nuomone, buvo itin išsilavinęs, mokėjo anglų kalbą. Vrublevskių bibliotekoje originalo kalba skaitė naujausius žurnalus.
Jos požiūriu, tapytojas buvo dvilypis, turėjo architekto talentą, mąstė konstruktyviai.
Kaip teigė kuratorė, jo parodos likimas – fatališkas. „Vos atidarius parodą, po savaitės prasidėjo karantinas ir pats L.L.Katinas joje neapsilankė. Tą jis padarė paskutinįjį savaitgalį.“
Šią parodą menininkas įvertino kaip „juvelyrinę“, sakė ji. „Tai, kad ši paroda jam patiko ir buvo svarbi, man buvo gera girdėti. Ją rengiant, iš jo jaučiau šimtaprocentinį pasitikėjimą – nebuvo jokios kontrolės, jis nežinojo, kokius kūrinius atrinksiu. Jo nuomone, tai buvo mano darbas. Jis sakė, kad daryčiau taip, kaip aš įsivaizduoju. Savąjį darbą jis jau padarė.“
L.L.Katinui labai patiko juokauti. Jis mėgo kalambūrus, kalbėjo metaforomis. Šmaikščiai kalbėdamas apie parodą, jis kuratorei siūlė parodos erdvėje pastatyti ligoninę užsikrėtusiems koronavirusu. „Tai juodasis humoras, bet tai, ką matome šiandien, galėtų būti artima“, – sakė ji.
Dirbdama su menininku, kuratorė sakė supratusi, jog jis visada siekė prisiliesti prie pirmapradės vienovės: „Jam viskas, kas yra šiame pasaulyje, buvo vienas organizmas. Dievoieška jam buvo svarbi medžiaga. Todėl, ko gero, nuėjo į budizmą.“
„Jis visą gyvenimą taip ir liko šamanu šioje žemėje“, – apibendrino ji.
Kaip menininkas jautėsi karantino metu? J.Marcišauskytė-Jurašienė teigė dažnai su juo susiskambindavusi pirmojo karantino metu: „Per antrąjį nesikalbėjome nė kartelio. Visi jo artimi žmonės žino, kad būna dienų, kai jam neįmanoma prisiskambinti, todėl priimi tai kaip duotybę. Bet kai jam šauna į galvą, jis pats paskambina.“
„Tiesą sakant, prieš porą naktų mano namuose nukrito jo paveikslas. Sudužo stiklas. Tą naktį pagalvojau, kad kažkas nutiko. Vadinasi, tai buvo tiesa“, – sakė kuratorė.
Trumpa biografija
-
Tapytojas.
-
Gimė 1941 m. Radviliškyje.
-
1964 m. baigė architektūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute.
-
Nuo 1967 m. dalyvavo parodose.
-
Nuo 1990 m. dailininkų grupės „24“ narys.
-
Dėstė M.K.Čiurlionio meno mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje.
-
1999 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
-
Kūrinių yra Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.