Kaskart – trys pranešėjai, trys pranešimai ir ilgiausiai nusidriekusi eilė. Ir taip jau penkerius metus. Kodėl? Apie tai, kaip atsirado ir užaugo „Penketai“, kalbamės su viena iš renginio organizatorių Aiste Jakimavičiūte.
– Kaip ir kada gimė idėja sukurti „Penketus“?
– Idėja gimė dabartiniam Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektoriui Audriui Klimui – jis rengė pasikalbėjimus grafinio dizaino tema. Pavadinimas iš pradžių buvo 5/5/5/5, nes kas penktą penktadienį penki pranešėjai penktą valandą skaitė penkis pranešimus apie grafinį dizainą grafikos dizaineriams. Tačiau po kurio laiko iniciatyva nutrūko.
Tuomet atsirado studentų, norinčių pradėti 5/5/Junior – renginį, kuriame studentai rengia pranešimus studentams. Ši veikla taip pat ilgainiui pristigo entuziazmo ir organizatorės pasikvietė mane, tuo metu antrakursę grafikos dizainerę Vilniaus dailės akademijoje, atidavė man renginį, jo puslapį, visus prisijungimus ir leido su visu tuo daryti, ką noriu.
Tuo metu „Penketų“ puslapis turėjo gal 40 like’ų. Labai gerai atsimenu akimirką, kai galvojau, ką daryti toliau. Pasirinkau patį paprasčiausią įmanomą kelią – praėjau pro visas auditorijas, pro visus grafinio dizaino kursus, skanduodama, jog savo rankose turiu šitą konferenciją, ir klausdama, ar atsirastų norinčių prisijungti.
Taip susirinkome septyniese ir aptarėme, ko mums labiausiai trūksta mūsų srityje. Supratome, jog norime sukurti erdvę, kurioje būtų galima kalbėti apie vizualinę kultūrą. Po pirmojo mūsų organizuoto renginio, į antrąjį, kuris vyko didžiausioje VDA Titaniko auditorijoje, jau tilpo tik trečdalis norinčiųjų. Tada supratom, kad užčiuopėme aukso gyslą. Poreikis buvo daug didesnis, nei mes įsivaizdavom. Jau nuo trečio renginio persikraustėme į Nacionalinę dailės galeriją, kur mus priėmė išskėstom rankom.
Labai greitai nuo 100 dalyvių viskas išaugo iki 500–600 klausytojų. Likome prie „Penketų“ pavadinimo, nors renginio forma šiek tiek pakito – augam mes, auga formatas, auga pranešėjai, o kartu auga ir mūsų auditorija.
– Kaip užaugo „Penketų“ auditorija? Kas šiandien ateina į konferencijas?
– Mes norime kalbėti apie vizualinę kultūrą ta kalba, kurią suprastų ne tik vizualinės kultūros atstovai. Mūsų auditorija įvairuoja, priklauso ir nuo pačių pranešėjų. Bet tai daugiausia yra jauni žmonės, kurie ieško bendraminčių. Į „Penketus“ žmonės ateina ne tik paklausyti kitų, bet ir pabendrauti, todėl svarbūs ne tik pranešimai – lygiai taip pat svarbios ir kavos pertraukėlės.
Visi klausia, kada „Penketai“ bus mokami, nes didžioji dauguma sėkmingų renginių, konferencijų yra mokamos. Tačiau mes esame pasižadėję sau to nekeisti ir renginio niekada nedaryti mokamo. Suteikiame galimybę žmonėms mus paremti [nuoroda: https://www.patreon.com/penketai], aukotojui suteikiant garantiją patekti į konferenciją ir gauti sėdimą vietą, bet nežadame padaryti konferencijos uždaros.
– Kodėl atsigręžėte į vizualiąją kultūrą? Kodėl vizualiosios kultūros aptarimas šiandien Lietuvoje yra aktualus?
– Jei trumpai apžvelgtume konferencijų lauką Lietuvoje, pamatytume, kad beveik kiekviena sritis jau yra atstovaujama. Kinas turbūt pirmauja konferencijų ir festivalių kiekiu, mada turi „Mados infekciją“, internetas turi „LOGIN“, inovacijos turi savo renginius...
Tačiau nebuvo kalbančių apie vizualinę kultūrą kaip kultūros reiškinį, kaip komunikacijos priemonę. Turbūt tai yra viena priežasčių, kodėl „Penketai“ iki šiol yra aktualūs ir reikalingi. Į konferenciją atėję žmonės, net ir tie, kurie profesionaliai neužsiima vizualiąja kultūra, randa, ką iš jos išsinešti.
Kartu mes norime suteikti vietą ir progą pasisakyti. Aš kuruoju pranešėjus ir, iš dalies, esu atsakinga už turinį, todėl kartais man tenka dirbti psichologe: lietuviško kuklumo tikrai yra neproporcingai daug – žmonės dirba su didžiausiais užsienio klientais, tačiau vis tiek mano, kad jiems dar ne laikas pasakoti apie savo veiklą.
Kiekvienoje konferencijoje bandome prisikalbinti bent vieną debiutantą, kuris dar niekur nėra apie savo darbus kalbėjęs. „Penketų“ auditorija tikrai yra nepaprastai supratinga – čia pranešėjai išdrįsta pradėti kalbėti apie savo darbus.
– Jei yra tų, kurie kuklinasi, gal atsiranda ir tų, kurie patys siūlosi kalbėti „Penketuose“?
– Pasitaiko. Bet esame labai griežti reklamos klausimais – labai saugome savo auditoriją ir savo turinį nuo išorinių trukdžių.
– Kviečiate ne tik debiutantus, bet ir jau žinomus vizualiosios kultūros atstovus. Kaip juos atrenkate? Ką turi būti nuveikęs, kad galėtum kalbėti „Penketų“ auditorijai?
– Neturime kriterijų lentelės. Visi „Penketus“ organizuojantys nariai vienaip ar kitaip dirba vizualiosios kultūros pasaulyje. Nuolat domimės, stebime, kas vyksta šioje scenoje, ir labai smagu, kad žmonių, kurių kūryba tampa matoma, vis atsiranda – tuomet bandome juos prisikalbinti. Stengiamės, kad kiekviename renginyje būtų skirtingų vizualiosios kultūros atstovų, kurie papasakotų skirtingas istorijas.
Daug kas mano, jog nueiti į „Penketus“ reiškia pamatyti kokio nors kūrėjo darbus. Tačiau dažniausiai mūsų auditorija į konferencijas ateina jau paruošusi namų darbus – antrą kartą pamatyti internete ar kur kitur matytus pranešėjo kūrinius niekam neįdomu. Todėl „Penketai“ suteikia galimybę išgirsti istorijas, kuriose kiekvienas klausytojas gali pamatyti save. Manau, kad tai ir yra gero pranešimo bruožas.
– Iš to, ką pasakojate, susidaro įspūdis, jog „Penketai“ yra savotiška bendruomenė. Ar tai tiesa? Ar toks ir buvo jūsų tikslas?
– Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl mes nepersikeliame į internetą. Tačiau kad ir kaip džiaugiamės technologiniais laimėjimais ir socialine erdve, žmonės vis dėlto pasiilgsta susitikimų, pasikalbėjimų, galimybės gyvai matyti kitus žmones. Negali į internetinę erdvę perkelti tos atmosferos, to vibe’o, kai girdi istoriją, kai gali į ją reaguoti čia ir dabar. „Penketai“ suteikia galimybę būti dalimi to, kuo tu domiesi, ir matyti aplink save tuos, kuriems tai taip pat įdomu.
Labai smagu, kad pranešėjai vėliau į konferencijas ateina kaip klausytojai, atsiveda savo draugus. Per „Penketus“ žmonės randa darbus, turime ir atvejį, kai žmonės per konferenciją susiporavo. Čia vyksta gyvenimas, dalybos, kūrybiniai mainai. Tai, kad žmonės vietoje ankstyvos penktadienio pradžios ateina į konferenciją, man atrodo labai svarbu. Iki galo ir pati nesuprantu, kaip čia taip išėjo, bet labai faina.
– Kokios „Penketų“ patirtys jus pačią labiausiai nustebino?
– Labai sunkus klausimas. Galiu pasakyti, kad man sunku eiti į kokias konferencijas kaip dalyvė ir jausti malonumą – turiu profesinę ligą ir konferencijose nuolat galvoju apie šimtus kitų dalykų.
Galbūt man pačiai svarbu atrodo tai, kad kai buvau antrakursė, o tai buvo prieš penkerius metus, konferencija asocijavosi su kažkuo beprotiškai nuobodžiu, su renginiu, kurį turi atsėdėti ir kuriame geri šlykščią kavą. Per penkerius metus situacija pasikeitė į gerąją pusę ir jaučiu, kad „Penketai“ bent kuria nors dalimi prie to prisidėjo. Man tai yra labai įkvepianti patirtis.
Kartais mus kritikuodavo, sakydavo, jog „Penketai“ yra madingas reikalas, kad visi čia ateina tik tam, kad pasirodytų, jog atėjo. Manyje tai sukėlė didžiulį džiaugsmą – jei mums nors kiek pavyko paversti žinias mada, jaučiuosi beprotiškai laiminga. Nes jei žmonės ir ateina iš mados, jie vis tiek ką nors išgirsta, ką nors išsineša, išeina žinodami daugiau.
– Ar įmanoma Lietuvos vizualiojoje kultūroje įžvelgti kokias nors tendencijas?
– Matau vieną tendenciją – talentai, pastebėti užsienyje, lieka nepastebėti Lietuvoje. Ir dėl to labai liūdna. Matau, kiek daug talento „Penketų“ pranešėjai atiduoda užsieniui ir kaip jie yra vertinami – tiek apdovanojimais, tiek finansiškai – už Lietuvos ribų. Tikiuosi, kad tiek per „Penketus“, tiek kitomis iniciatyvomis labiau pastebėsime mūsų vizualiosios kultūros atstovų profesionalumą.
