Dirbo būrys profesionalų
„Mano dėka čia niekas neatsirado. Aš buvau tik paštininkas, tarpininkas tarp kūrėjų ir Liturgijos komisijos. Tai, kad pagaliau turime iliustracijas, tik šių žmonių, kurie sėdi šalia, nuopelnas“, – parodos atidarymo kalboje arkivyskupas Lionginas Virbalas šypsodamasis replikavo į muziejininkės Rūtos Giniūnaitės įvadinį žodį.
Tačiau, pašmaikštaujant, norisi pasakyti, kad kaip žodis, kuris buvo pas Dievą, tapo kūnu, taip ir mintis iliustruoti Mišiolą, šiandien jau tapusi regimybe, buvo pas arkivykupą L.Virbalą.
Į naujojo Lietuvoje leidžiamo Mišiolo apipavidalinimo aptarimus netrukus įsitraukė ne tik Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) Liturgijos komisija, bet ir Lietuvos grafikai Rolandas Rimkūnas ir Evaldas Mikalauskis, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojai Elona Marija Ložytė, Tomas Rastenis ir menotyrininkė Jurgita Kristina Pačkauskienė.
Liturgijos komisija po svarstymų nusprendė, kad būtų gražu turėti ne pasiskolintas, o Lietuvoje profesionaliai sukurtas iliustracijas. Taigi, naująjį, nepriklausomoje Lietuvoje leidžiamą Romos Mišiolą lietuvių kalba papuoš penkiolika juodai baltų R.Rimkūno iliustracijų.
Kurti Bažnyčiai – aukščiausias įvertinimas
,,Ne taip paprasta rasti dailininką, kuris sutiktų kurti iliustracijas tokiam ypatingam leidiniui, tarnausiančiam ilgus dešimtmečius ir skaitomam kasdien“, – sakė menotyrininkė J.K.Pačkauskienė, kurią pirmąją pasiekė vyskupo žinia apie iliustracijų poreikį.
Menotyrininkė kūrybinio darbo pasiūlė imtis kauniečiui grafikui E.Mikalauskiui, kuris, apsvarstęs pasiūlymą, estafetės lazdelę perdavė grafikui R.Rimkūnui.
R.Rimkūnas, pasakodamas apie iliustracijų gimimo procesą, dėkojo už patikėtą darbą, kuris pradžioje menininką išgąsdino. Tačiau, po metus trukusių kūrybinių paieškų, bendradarbiaujant su menotyrininkais ir grafiku E.Mikalauskiu, Šiluvos atlaidų piligrimai išvydo per metus laiko gimusią iliustracijų ekspoziciją.
„Man tai buvo didelis iššūkis, tačiau kūrybos procesas buvo be galo įdomus. Kurti Bažnyčiai – tai aukščiausias apdovanojimas ir didžiulis įvertinimas“, – sakė iliustracijų autorius.
Ryškūs Lietuvos bažnytinio meno ataudai
„Kūryba yra egoistinis užsiėmimas. Visą gyvenimą stengiausi nutolti nuo savo ego. Kuriant iliustracijas Mišiolui, man buvo svarbiausia, kad kuo mažiau būtų manęs kaip dailininko ir kuo daugiau žinios“, – pasakojo R.Rimkūnas.
Menininko atskaitos tašku tapo Lietuvos bažnytinis menas – nuo LDK iki lietuviakalbės valstietiškos Lietuvos.
Darbuose ataidi Vilniaus Aušros Vartų Marijos paveikslas, Stelmužės Šv.Kryžiaus bažnytėlės medžio stebuklai, Vilniaus barokas ir kitos, tradicinėje ikonografijoje atpažįstamos scenos ar šventieji.
Sakralinio meno srityje autorius nėra naujokas. „Esu sukūręs herbų vyskupams. Mano teta Danutė Rimkūnaitė – pusę Žemaitijos apipaišiusi“, – sakė R.Rimkūnas. Dėl pagalbos bažnyčiai D.Rimkūnaitė atsidūrė saugumo „globoje“. Ji sovietmečiu slapta naktimis tapė šventųjų paveikslus bažnytinėms vėliavoms, dekoracijas Velykoms, Kalėdoms. Apie šią slaptą jos ir kitų telšiškių veiklą mažai kas žinojo.
„Tai, galima sakyti, giminės tradicija“, – tęsė R.Rimkūnas.
Kūrybinis procesas buvo labai intensyvus. Autorius per aštuonis mėnesius dirbo po šešiolika valandų per parą, prie kai kurių iliustracijų praleido daugiau nei mėnesį laiko. Ypatingą santykį R.Rimkūnas užmezgė su „Sūnaus palaidūno sugrįžimo pas Gailestingąjį Tėvą“ iliustracija. „Permąsčiau visą savo gyvenimą. Tos patirtys man asmeniškai labai svarbios“, – atviravo kūrėjas.
Iliustracijose – Biblijos istorijų scenos
Devynios didžiosios (titulinės) iliustracijos atveria reikšmingiausias Mišiolo dalis, palydi svarbiausių liturginių laikotarpių ir švenčių tekstus: „Paskutinės vakarienės“ scena prieš titulinį lapą, „Nukryžiavimas“ – prieš Romos kanoną, „Apreiškimas Mergelei Marijai“ –Advento laikotarpiui, „Kristaus gimimas“ – šv.Kalėdų šventei, „Trys Išminčiai“ – Viešpaties apsireiškimui, „Sūnaus palaidūno sugrįžimas pas Gailestingąjį Tėvą“ – Gavėnios laikotarpiui, „Kristaus Prisikėlimas“ – šv.Velykų šventei, „Kristaus Dangun žengimas“ – Šeštinėms, „Šventosios Dvasios Atsiuntimas“ – Sekminėms.
Šešios mažesnės iliustracijos skirtos Šventųjų ir Dievo Motinos iškilmėms. Visų Šventųjų iškilmės iliustracijoje atpažinsime iš Lietuvos kilusius palaimintuosius Mykolą Giedraitį, Jurgį Matulaitį ir Teofilių Matulionį.
Iliustracijos, nors ir kurtos pasitelkiant XXI a. technologijas, turi klasikinį skambėjimą, nelaužomos ir ikonografijos tradicijos. Tačiau tuo pat metu, per mažas detales galima atpažinti akies nerėžiantį menininko autografą, tarsi tylų jo, kaip kūrėjo, emocinį prisilietimą prie biblijinių siužetų.
Iliustracijoms būdinga aštrus štrichas, kurio, pasak kūrėjo drožinėjant ranka nebūtų įmanoma išgauti. Aštri linija suteikia iliustracijoms skausmo ir šviesos.
Iniciatyva iš hierarchų – geras ženklas
Norsi pasidžiaugti ne tik sukurtomis iliustracijomis, bet pačiu įvykiu, kuris, viliuosi yra geras ir žadantis permainas bažnytiniame XXI a. mene ženklas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lietuvos bažnyčios „pasipuošė“ menkaverčiu menu, nemažai profesionalių menininkų iniciatyvų buvo atmesta pačių Bažnyčios hierarchų. Vienais atvejais dėl neišmanymo ir nesupratimo, baimės, kad šiuolaikinė meno kalba yra kėsinimasis į tradiciją, kitais – dėl finansinio motyvo.
Iki šiol profesionalūs meno kūriniai sunkiai tebesiskina kelią į Lietuvos bažnyčias. Ir, Lietuva čia nėra išimtis. Kičo ir menkaverčių kūrinių rasime ir Vakarų Europos bažnyčiose – pradedant pačių bažnyčių architektūra, baigiant sakraliu menu.
Knygoje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ F.Nyčė įžvalgiai svarstė, kad niekas nebesukurs tokių šedevrų kaip Rafaelio paveikslai, Mikelandželo freskos ar gotikinės katedros. Filosofo nuosprendis gal kiek ir per drąsus, tačiau F.Nietzsche atkreipė dėmesį į religinio meno problemą sekuliarioje modernybėje.
Šiuolaikinis menas privalo rasti kelią į bažnyčias. Tai ne tik būdas prakalbinti ir atliepti postmodernios visuomenės žmogų, bet ir vienintelis kelias apsisaugoti nuo gėdos, kai rytojaus kartos, žvelgdamos į fabrikines ikonas ir kičinius dirbinėlius, galės konstatuoti tik mūsų dvasios ir mąstymo skurdumą.
