Oficialiai paroda spalio viduryje buvo uždaryta, tačiau, menininkės teigimu, susidomėję gali su ja susisiekti asmeniškai ir ji parodys savo darbus gyvai. Pašnekovė taip pat prasitarė, kad kai kuriuos jos darbus jau įsigijo įtakingos meno institucijos, tačiau neatskleidė kurios.
V.Zaman darbų autobiografiškumas diktuoja poreikį papasakoti asmenišką istoriją, tačiau pašnekovė nustatė ribas. Gerbiu tokią pašnekovo poziciją ir tikiu, kad šiame interviu išgvildenome užtektinai minčių, vertų tolesnės skaitytojo refleksijos.
– Prieš pradedant interviu prasitarėte tikinti, kad menui reikalingas griežtumas. Kodėl taip manote?
– Verčiau tai vadinti ne griežtumu, bet disciplina. Siuvinėjimas ant ištapytų lino drobių reikalauja susikaupimo ir atidumo stebint, kur įdurti adatą. Be to, sukurti 30 drobių, kuriose vaizduojami augalai, gyvūnai bei kitos architektūrinės detalės, reikalauja nemažai laiko. Kūryba be disciplinos man neveikia, nors vienu metu buvo populiaru dirbti tik dvi valandas. Šią idėją sugalvojo vienas šveicarų kuratorius Giannis Jetzeras, tikėjęs, kad dailininkui pernelyg daug dirbti yra netgi gėdinga.
– Manote, kad dirbti daugiau nei dvi valandas yra gėdinga?
– Ne, priešingai. Man kitaip neišeina. Turiu visa panirti, dingti iš pasaulio ir buities, dirbti dienomis ir naktimis. Man šis procesas yra tarsi transas. Vėliau, kai kūrinių serija baigta, jaučiuosi išsiilgusi žmonių ir imu ieškoti ryšio.
– Savo paveiksluose vaizduojate beždžionėlę tamsiame fone. Ką ji reiškia? Ar per tai sugrįžtate į namus?
– Apskritai stengiuosi neapsiriboti vien egocentrišku pasaulio suvokimu, nes gyvūnai yra žymiai daugiau, nei mes leidžiam jiems būti.
Manyčiau, kad kūrėjo ryšys su geografine ir psichologine erdve yra įdomi tema.
Atsakant į antrąjį klausimą, tikiu, kad menininkai į buvusius ir nebuvusius namus sugrįžta per kūrybą. Taip jie bando atrasti autentiško buvimo vietą. Manyčiau, kad kūrėjo ryšys su geografine ir psichologine erdve yra įdomi tema: vieni nekelia kojos iš savo mamos buto, kiti gyvena absoliučiai nomadiškai ir atgal nebesugrįžta. Iki šiol nesuprantu, kaip ir kodėl tai veikia. Spėju, kad mano atveju tai susiję su dukros Ūlos gimimu. Labai norėjau, kad ji patirtų tą užburiančią kaunietišką vaikystę, kad ir jos atmintyje užsikoduotų Ąžuolynas, Laisvės alėja, Botanikos sodas, Kauko laiptai, Panemunės šilas.
Mano pirmuosiuose prisiminimuose pasaulis atrodo kaip puošni, taktiliška, stebuklinga vieta. Spalvos ir garsai – nepaprastai ryškūs, nors jas išvysdavau žaisdama kažkur po krūmais kieme su vaikais. Augau Žaliakalnyje, kuriame su kiemo vaikais kurdavome teatrą, apimdami ištisus kiemus. Sudėtinga apibūdinti šias daugiasluoksnes, reikšmėmis sutirštintas patirtis. Tarsi juodai baltas pasaulis staiga įgytų spalvas.
– Nors jūsų tapybos centre yra gyvūnas, žmogui jame vis tiek yra vietos. Kiek?
– Mano paveikslas pasakoja apie tapybą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo abstrakti. Įsižiūrėjus atidžiau galima pamatyti, kaip siuvinėtos dėmės kvestionuoja tapybos tradiciją. Per šią raišką stengiuosi kalbėti apie žmogaus vidinį pasaulį, man rūpėjo parodyti, kad galima nesigėdyti vidinio minkštumo, dramų, silpnybių. Antai dažną moterį rašytoją ir tapytoją kaltina sentimentalumu, bet tikiu, kad šis juslumas ir jautrumas yra esmė. Juk kalbant apie klimato krizę kylą klausimas – kodėl žmonės jaučiasi šokiruoti pamatę verkiančią Gretą Thunberg? Esu įsitikinusi, kad šie laikai – tai emocinės krizės laikai, į kuriuos atsigręžti labai verta.
Galbūt reikėtų truputį susikuklinti?
Atsakant į klausimą, kokį šiame kontekste matau žmogų, tai labai suglumusį, esantį prie nebūties. Tamsiuose paveikslų fonuose it juodame beribiame nieke išnyra vaikiškos detalės. Toji kūryba yra labai žmogiška, o žvilgsnis į gyvūnus pažymi, kad nesame vienintelė gyvybės forma šioje Žemėje. Galbūt reikėtų truputį susikuklinti?
– Bet kas nutiko, kad po 20-ies metų pribrendo noras sudaryti personalinę parodą Kaune?
– Žiauriai užsinorėjau! Žinai, kai žmonės nešvenčia gimtadienių, o vėliau visus nori pasikviesti į didžiulį vakarėlį. Matyt, ja norėjau įprasminti praėjusio periodo pabaigą. Uždarymą. Pasiilgau savo žmonių, savo bendraminčių, pakeleivių. Be to, pirmąjį kartą iš tiesų įvertinau tai, ką sukūriau pati. Dirbau ilgai ir nebemanau, kad tai yra kažkas atsitiktinio, nereikšmingo arba šiaip lengva.
Galiausiai Kaunas yra mano vaikystės miestas. Atidaryti parodą Vilniuje ar dar kitoje vietoje (priklausomai nuo asmeninio ryšio) yra viena, o štai Kaunas mano kūrybai tinka tiek architektūriškai, tiek energetiškai. Jis visas tarsi muziejus.
– Esate sakiusi, kad gyvenote Dzūkijoje.
– Ne, ten praleisdavau tik vasaras. Tai būdavo miesto vaiko išvažiavimas į kaimą kaip į egzotišką ekspediciją.
– Galbūt iš ten jūsų siuvinėjimuose tokie raganiški motyvai?
– Galbūt iš to arba apskritai viso laikmečio, prieškarinio Kauno misterijos, sulankstytuose senelių audiniuose likusios istorijos. Ar žinote tą jausmą, kuomet viską, ką randi senelių daiktuose, gali tiesiog imti ir eksponuoti? Tai taip skirtinga nuo to, su kuo susiduriu šiandien. Ši praeitis yra tarsi fikcija, kurią iš kartos į kartą perduoda šeimos.
Šių erdvių tuštuma, kaip antai nupieštame fone kabanti žuvėdra, ir paradoksas, kad viską, ką apšvieti, tampa eksponatu, mane ypač domino.
Kaune taip pat susidūriau su muziejininkyste. Vaikystėje dažnai lankydavausi tai zoologijos sode, tai Tado Ivanausko, tai Čiurlionio meno muziejuose. Šių erdvių tuštuma, kaip antai nupieštame fone kabanti žuvėdra, ir paradoksas, kad viską, ką apšvieti, tampa eksponatu, mane ypač domino.
Nesuklysiu sakydama, kad Kaunas yra ekscentriškas pradedant tuo, kaip žmonės rengėsi, ką apie save galvojo, modernizmo architektūra, prarastosios laikinosios sostinės fikcija, kuri per pasakojimus sklandė ypač gajai.
„Antras gyvenimas“ yra mano prisiminimų muziejus. Ji iš tiesų yra autobiografinė paroda.
– Ar šio autobiografiškumo prireikė iš šeimos istorijos trūkumo ar pertekliaus?
– Manau, kad pertekliaus. Klausantis realybę mistifikuojančių pasakojimų gali kilti klausimai, kas yra tiesa, o kas ne. Todėl mano siuvinėjimuose esama ir nemažai kultūrinės kraujomaišos – visos beždžionėlės bei tropikinės spalvos yra labai nešiaurietiškos. Nors vienatvės ir vidinės gūdumos juose esama nemažai.
– O kokia yra jūsų šeima?
– Klampi, jau esu kažkam apibūdinusi. Kaip ir daugeliui, joje buvo visko, ir džiaugsmo, ir vienatvės, kartais trūko oro, norėjosi pabėgti, bet sugrįžus jau nebeišėjo įtilpti. Tikiu, kad ankstyvieji sugriuvimai yra gera priežastis kurti. Stengtis suprasti, kas vyksta.
Man jis – išminties ir vidinės elegancijos pavyzdys.
Visgi daug laiko praleisdavau su seneliu, kuris dargi yra buvęs kunigas (juokiasi). Vėliau jis tapo gamtininku ir žolininku. Man jis – išminties ir vidinės elegancijos pavyzdys. Taigi mes nuolat klajodavome miškuose – rodos, paklysdavome, rinkdami grybus ir vaistines žoles ir vėl išlįsdavome į civilizaciją. Manau, kad šis laikas stipriai suformavo mano vaizduotę ir artimumą gamtai, buvo savotiška namų mokykla, nes į darželį nėjau. Vakarais skaitydavau knygas, o dienomis klajojau ir stebėjau keistą ir bauginantį, bet magišką pasaulį aplink.
– O koks tai buvo miškas?
– Tas pats, į kurį šiandien veduosi savo dukrą. Panemunės šilas. Su seneliu dar vaikščiodavome prie Pažaislio vienuolyno, Ąžuolyne.
– O kada pradėjai kurti? Įstojus į Čiurlionio menų gimnaziją?
– Nežinau, ar tai buvo menas ar tik pratimai. Formaliose institucijose kūrybai nebūtinai duodamas laisvas kelias, nes yra dalykų, kuriuos būtina išmokti. Pavyzdžiui, eskizavimo meditatyvumas, gebėjimas įsižiūrėti į žmogaus veidą, daiktus.
Sistemos, hierarchinės struktūros, bausmės ir įvertinimai mane erzina.
Žinoma, kūrybai įgūdžiai labai reikalingi, tačiau jie gali pernelyg sukaustyti. Mokslai ten buvo susipažinimas su klasikiniu menu, nors mes net tokio muziejaus neturime. Galbūt būtų labiau vertėję mokytis drožti arba austi. Manau, kad dabar menų gimnazijoje laisviau.
– O patiko būti mokykloje?
– Ne, esu anarchistė! Sistemos, hierarchinės struktūros, bausmės ir įvertinimai mane erzina. Jeigu mokytojas pasako daryti vienaip, man visada kyla klausimas, kodėl. Gaila, kad tuo metu nebuvo Valdorfo mokyklų.
Maišto tikrai netrūko – klasėje ginčydavomės, mėtėmės dažais, vykdėme muzikos karus. Tapybos klases metu vykdavo intensyvūs debatai, kieno muzika geresnė (juokiasi).
Man tuo metu labai patiko elektroninė muzika, tarkime, „Depeche Mode“, o klasiokams – „Metallica“ ir kitos panašios grupės. Aš rengiausi „New Wave“ stiliumi – vilkėjau garintą sijoną bei pūčiausi plaukus, o jie nešiojo odines striukes su išpieštais ženklais. Bet čia ir yra kūrybiškos aplinkos privalumai. Mano klasė buvo puiki.
Visgi neatmetu ir to, kad tai, ko labai nekenti, dažniausiai slapčia myli. Iš esmės tai yra labai gera mokykla ir tikriausiai į ją norėčiau leisti ir savo dukrą.
– Galbūt kažkas iš klasės draugų tapo garsiais menininkais?
– Nedaug kas iš mūsų tęsė meninę veiklą, nors tikrai buvo nemažai perspektyvių tapytojų. Visgi galiu įvardinti dailininkę Martą Vosyliūtę, skulptorius Rūtą Glinskytę bei Nerijų Kavaliauską, Ritą Gelūnaitę, Matą Dūdą.
Lietuvių kalbos stygių gyvenant ne Lietuvoje labai jaučiau.
– O po mokyklos sekė akademija?
– Nors įstojau, nebesimokiau ten, nes gavau galimybę studijuoti Londono Goldsmito universitete. Kartais gailiuosi, nes norėčiau patirti, ką reiškia mokytis lietuvių kalba.
– Tiesa, juk norėjote studijuoti literatūrą Vilniaus universitete.
– Norėjau, nes anuomet rašiau poeziją, be to, tikiu, kad kalba yra svarbus tarpininkas tarp žmogaus ir pasaulio. Lietuvių kalbos stygių gyvenant ne Lietuvoje labai jaučiau. O studijuoti norėjau, nes mėgau skaityti kitų žmonių tekstus ir apie juos rašyti. Bet tai yra geras klausimas – kam išvis studijuoti? Tiesiog norisi būti akademinėje aplinkoje.
– Noras studijuoti literatūrą ateina dėl gerų knygų. O ką tuo metu mėgote skaityti?
– Rašytojo Rainerio M.Rilkės „Laiškus jaunam poetui“ skaičiau lyg jie būtų 10 Dievo įsakymų. Mėgau visą verkiančią lietuvišką poeziją – Henriką Radauską, Salomėją Nėrį ir kitą klasiką. Įvaldžiusi anglų kalbą įnikau į meno kritikos literatūrą ir filosofiją – nuo Theodoro Adorno, Waltero Benjamino, Gilles’o Deleuze‘o iki Julios Kristevos. Na, visas madingus tų laikų kairiosios krypties mąstytojus.
– Retokai žmonės savavališkai skaito lietuvišką klasiką.
– Bet ji yra svarbi. Neseniai įsigijau Kristijono Donelaičio „Metus“ ir su pasimėgavimu skaitau.
– Grįžkime prie Goldsmito laikų. Kaip atrodė pirmoji diena ten?
– Buvo šakės... Man Londonas yra toks architektūriniu požiūriu bjaurus miestas… Slegiantis ir purvinas. Jis šokiruojantis ir pilnas socialinių niežų tarp emigrantų ir anglų, turtingųjų ir skurdžiųjų, baltųjų ir ne baltųjų. Jis slegia dėl savo kultūrinės hegemonijos bei judėti trukdančio nevientisumo.
Dažnai įsivaizduojame, kad Londonas – tai pora nuostabių gatvių, tačiau realybė kur kas tamsesnė. Į paskaitas važiuodavau iš Čelsio pro Pekhamą, rajoną, kuriame, sakoma, paaugliai gali tave užbadyti peiliais... Londonas tikrai nėra Paryžius.
– Juolab tai buvo dešimtasis dešimtmetis, kuomet į Londoną suvažiavo emigrantai iš sugriuvusios Sovietų Sąjungos.
– Taip, dabar jis labai gentrifikuotas ir prabangus, palyginus su 2000-aisiais. Taip, dažnai girdėdavai, kad darbo reikalais persikėlę lietuviai nelegalai vieni kitus reketuoja. Bet apskritai Rytų Londonas, kuris tapo madingas meno pasaulyje, buvo arši vieta. Tam, kad niekas neliptų pro tvorą, ant jų buvo kabinami sudaužyti buteliai.
Kita vertus, iš šios istorijos dalies Jungtinė Karalystė pasisėmė nemažai kūrybiškumo vizualiuosiuose menuose bei muzikoje. Būtent iš čia kilo menininkų karta, vadinama „Young British Artists“ (trump. YBA, liet. „Jaunieji britų menininkai“), kuriai priklauso Tracey Emin, Damienas Hirstas, Sarah Lukas, Henny Saville bei kiti. Jie kėlė provokatyvius socialinius klausimus ir netikėtus vizualius sprendimus.
– Galėtumėte plačiau apibūdinti meno lauką, kuris supo?
– Jis buvo be galo įdomus! Tie patys YBA mokėsi laida iki manęs, todėl klausiausi tų pačių dėstytojų paskaitų. Vienas jų – žinomas populiariojo meno praktikas Michaelis Craigas-Martinas. Taigi YBA buvo ypač motyvuoti, save prodiusuojantys, go getters menininkai, nutarę, kad jiems reikia dėmesio. Jie savarankiškai suorganizavo parodą bei nupirko taksi, kuris atvežė meno kolekcininkus į jų renginį. Taip jie sukūrė fenomeną klasikinę tapybą ir skulptūrą kuriančioje Anglijoje.
Naiviai tikėjomės, kad meno žvaigždėmis tapsime vien todėl, kad mokomės šiame koledže.
Pamenu, meno lauke tvyrojo jausmas, kad apie tai, kas vyksta, privalu diskutuoti. Juk laužydami nusistovėjusias taisykles YBA per didžiąją žiniasklaidą įsijungė į diskursą, negana to, atvirkštinių tikslų siekianti kritika, kad čia ne menas, dar padidino jų kūrybos vertę. Ir visa tai vyko baisiuose Londono rajonuose, apleistose sporto salėse ir kitose netikėtose erdvėse.
– Buvote stebėtoja ar kopijuotoja? Kaip save matote atsispiriant į šį fenomeną?
– Stebėtoja, nes nelabai, ką ten pakopijuosi. Naiviai tikėjomės, kad meno žvaigždėmis tapsime vien todėl, kad mokomės šiame koledže. Nepaisant to, kad YBA iš dalies iškilo ir dėl didelio kolekcininko Charleso Saatchio indėlio. Jis apie juos kalbėjo viešai bei pirko jų meną.
– Kaip pačiai kilo mintis sukurti savo galeriją „Ibid Projects“?
– Nes užkniso, kad niekas į mus nekreipia dėmesio (juokiasi). Tuo metu buvo labai mažai tokių iniciatyvų, be to, mano kursiokai kūrė labai gerą meną, tačiau vietos rengti parodas nelabai buvo. Jau įsitvirtinusios galerijos nelabai norėjo rodyti jaunų žmonių, mano darbą priėmusi galerija buvo lėta ir senamadiška, o aš norėjau kažko aštresnio ir neburžuaziško. Jaunystė yra perdėtai energinga. Bręstant ėmiau vertinti lėtumą– štai mano paroda, vykusi Putvinskio g. 22, tai puikiai apibūdina.
– Kaip keitėsi jūsų geografija jau po Londono? Pastaraisiais metais gyvenote Los Andžele.
– Londone buvo smagu, bet tikrasis susidūrimas su meno rinka ir arčiausias meno žaidimo pajutimas buvo Niujorke. Tai labai greitai paaiškėjo, kai pradėjome dalyvauti tarptautiniuose meno projektuose. Atsimenu, kai pirmąjį kartą išlipau Niujorko oro uoste, man apsisuko galva. Nuo energijos, aukščio, žmonių, intensyvumo. Supratau, kad Londonas tebuvo įžanga. Po trejų metų persikėliau į Vieną, Austrijoje, kurioje nuo 2011 metų vadovavau meno mugei „VIENNAFAIR The New Contemporary“.
Tai yra nesuprantama, kas nėra patyręs, ką reiškia grynas oras. Draugai juokiasi, kad kita mano stotelė – Labanoro giria.
O tada persikrausčiau į mokslinę fantastiką primenantį Los Andželą, kuris ne tik metaforiškai, bet ir iš tiesų yra dykuma, kurioje žmonės sukūrė miestą, ir performavę upę mechaniškai atvedė vandenį. Dabar šios valstijos egzistencija kabo ant plauko. Jauti kaip per degančius miškus, benamystės ir emigracijos krizę trupa rojus. Man dar pavyko patirti Kaliforniją, kurioje lengva ir šilta gyventi, bet dabar klimato krizės mastas pasiekė visai kitą lygmenį.
– Kur gyvenote Los Andžele? Kokią kultūra patyrėte ten?
– Ten jau nėjau niekur, nes šis miestas man buvo tarsi studija, į kurią atvykau nujausdama, ką noriu sukurti. Apsigyvenau vakarų Los Andžele, prie vandenyno. Ten palyginus geresnė oro kokybe, turėjau daugiau erdvės ir sodą, kuriame puikiai džiūvo mano darbai. Naktimis išeidavau pasivaikščioti paplūdimiu. Gyventi tarp menininkų populiariuose miesto centro rajonuose tiesiog negalėjau. Aš tiesiog neprakvėpuoju pro downtown užterštumą. Tai yra nesuprantama, kas nėra patyręs, ką reiškia grynas oras. Draugai juokiasi, kad kita mano stotelė – Labanoro giria.
– Ir tada galėsite siuvinėti beždžionėles miške.
– Susidūrusi su klimato krize, nesibaigiančiais gaisrais Kalifornijoj, jaučiu apokaliptinį didmiesčių kritimą. Šiandien Lietuva yra lyg Šveicarija – mes sėdime prie gatvės, ramiai geriame kavą ir kalbamės. Visuomenė čia gyvena užtektinai panašiomis idėjomis. Nesvarbu, kad manome esą stipriai susipriešinę. Tai netiesa. Lietuva yra puiki šalis.
