– Žurnalo „Gatvės meno galerija“ naujo numerio tema – veidai, tad nuo to ir pradėkime pokalbį. Pagal ką renkatės veidus savo veikėjams? Ar stengiatės, kad piešinys ant pastato būtų kuo panašesnis į gyvą žmogų, kad jį būtų galima atpažinti, ar geriau kai piešinys turi jūsų vaizduotės dalelių daugiau nei realumo?
– Aš visą laiką stengiuosi maksimaliai atkartoti nuotraukos vaizdą, kurį perpiešiu, kad žiūrovas jį galėtų atpažinti, bet tai ne visada pavyksta. Būna laiko stoka, ar kitos aplinkybės daro tam įtaką. Dažniausiai būna laiko stoka. Dar yra kiekvieno dailininko rankos manieros momentas, nes vis tiek piešdamas nepadarai tokio fotorealistinio vaizdo, koks yra nuotraukoje. Pasilieka dailininko prisilietimas, atsiranda jo stilius.
– Veidas daug atskleidžia apie žmogų, bet ką pasako veidas ant pastato sienos? Kodėl žmonės ant pastatų nori matyti portretus?
– Aš pats retai piešiu portretus. Klaipėdoje esu nupiešęs dvi mergaites. Neseniai Kaune nupiešiau žydę su motina, kurios gyveno tarpukariu. Tai buvo darbas, atliktas „Kaunas 2022“ inicijuotam Istorijų festivaliui. Dar man teko piešti Kauno nacionalinio dramos teatro nusipelniusius veikėjus – tai irgi istorinis projektas. Mano kūryboje labai retai atsiranda portretai. Dažniausiai tai būna užsakomieji, paprašyti darbai arba skirti festivaliams. Pastarieji buvo projektai „Kaunas – Europos kultūros sostinė“.
– Kuo tapyti ant sienų yra įdomiau nei bet kur kitur? Kodėl menininkams neužtenka drobės ar popieriaus lapo, kodėl būtent siena yra įdomi medija perteikti vaizdinę mintį?
– Geras klausimas. Norėčiau tapyti ant porėmio, bet aš niekada nebuvau tapytoju. Pradėjau paišyti kaip grafitininkas, bet tai – labai senoje praeityje. Tos apimtys ir įdirbis nebuvo labai dideli, kad būčiau labai žinomas ir stiprus graffiti meistras, bet tas nežinomumo momentas ir kažkokių minčių, išgyvenimų ar kokio nors ego sukunkuliavimo viduje išraiška ant sienos man buvo labai priimtina. Kadangi tai dariau labai, labai senai, pradėjau dar tarybinės epochos pabaigoje, man tai buvo taip naujoviška, novatoriška. Tai buvo kažkas nežinomo. Tai mane paskatino toliau siekti aukštumų, kokio nors išskirtinumo ir saviraiškos unikalumo.
Turi piešti taip, kad žmonėms patiktų. Taip pat, kad pasiektum meistrystę, kokį nors lygį. Be to, įtikintum žiūrovą, praeivį gatvėje.
Piešimas ant sienos kartais paglosto ego, nes tavo darbus labai daug kas mato, daug kam įdomu, kas nors žavisi, aišku, daug kas kritikuoja ir pyksta, yra kam nepatinka, bet vis tiek daugumai žmonių tai visgi patinka. Visų pirma, turi piešti taip, kad žmonėms patiktų. Taip pat, kad pasiektum meistrystę, kokį nors lygį. Be to, įtikintum žiūrovą, praeivį gatvėje. Ne tik tą piktą bobutę, kuri neturi už ką nusipirkti bulvių ar morkų, bet ir intelektualą, ir turtingą, ir daug ko mačiusį žmogų. Tai įdomus iššūkis, todėl jis man toks patrauklus.
Kitą kartą tais meno darbais gali sugluminti, išprovokuoti, sugėdinti žmogų, gali pajudinti jo asmenines ydas. Yra galimybė įlįsti į žiūrovo galvą, užkalbinti jį, užkliudyti. Pavyzdžiui, reklama gatvėje – dėl jos niekas nepyksta, bet kai atsiranda piešinys, visi būna paliesti, sukrėsti, sujaudinti, sunervinti arba sužavėti. Mano manymu, tai ženkliai pranašiau nei tapyti paveikslus, kurie, dažniausiai, ir lieka akademinėje, galerinėje, kamerinėje aplinkoje arba net privačiame interjere ir dažnai nepasiekia žiūrovo gatvėje. Būtent tuo man patraukliau piešti ant sienos nei ant drobės.
Aišku, daugelis menininkų, kurie kuria didelio formato darbus, anksčiau ar vėliau nueina prie porėmių, nes atsiranda žinomumas, vertė, jų vertinimas, poreikis. Jie būna paklausūs ir žmonės nori jau ne tokio visuomeninio, o privataus piešinio. Tokia mano labai subjektyvi nuomonė.
– Kaip kyla idėjos naujiems darbams. Ateinate prie pastato, kur turėsite dirbti ir kas tada? Pirma sugalvojate piešinį ir bandote jį pritaikyti konkrečiai vietai, ar vieta, aplinka, erdvė diktuoja, koks vaizdinys pasirodys ant konkretaus pastato?
– Dažnai yra daug eskizų, kurie atgulė į stalčių ir liko niekur nepanaudoti. Kitą kartą būna, po kelių metų pasikeli eskizą, piešinį, projektą ir matai, kad jis idealiai tinka visiškai kitai vietai. Kitas momentas, kai būna visokie festivaliai ir kitokie renginiai, kur užduodamas tonas, tema. Čia prasideda kūrybinių laisvių varžymas, bet kadangi sudėtinga apskritai nuo nulio pradėti, tie suvaržymai palengvina patį procesą, nes žinai konkrečiai, ką tau reikia padaryti. Tuomet turi nuo ko atsispirti: žinai kokią nuotaiką reikia padaryti, koks ir apie ką turi būti kūrinys. O kada būna visiška laisvė, tenka pagalvoti, pritempinėti, pasigilinti, pafilosofuoti, pasižiūrėti kūrybiškai iš įvairių kampų, pasvarstyti visiškai netradicišką sprendimą. Būna įvairiai. Tai priklauso nuo to, kokia užduotis ir kokiame kontekste dirbi.
– Gal galite papasakoti apie naujausius savo darbus? Į ką fokusuojatės pastaruosiuose darbuose? Vienas jų, šiuo metu pats naujausias, penkiaaukštis Partizanų gatvėje, Kaune.
– Tai buvo tas eskizas, kuris atgulė į stalčių. Tai savivaldybės vykdomas projektas Kaune, kurį mes, menininkai, inicijavome su visa savivaldybės komanda. Yra toks projektas, kur menininkai susideda savo darbus ir interesantai, kurie nori, kad jų sienos būtų išpaišytos, kreipiasi. Nuo privatininkų iki visuomeninių, valstybinių įstaigų, organizacijų gali dalyvauti ir rinktis. Man paskambino vieno Partizanų gatvės namo pirmininkas, pasižiūrėjo mano darbus, ir sako, labai norėtų, kad padaryčiau eskizą, kurį savivaldybė galėtų svarstyti, kad skirtų finansavimą. Kadangi tai savivaldybės projektas, ji tarpininkauja ir finansuoja. Vieną mano tokį projektą patvirtino ir eskizas buvo būtent nepanaudotas kitame projekte. Tiesiog taip atsitiko, kad klientas nepriėmė, nepatiko nuotaika, nepataikiau, galbūt, kas nors netiko, o čia namo bendruomenė labai džiaugsmingai į jį pasižiūrėjo, nes eskizas toks vietoje, labai apie rajoną, apie gyvenimą, apie poilsį ir bendravimą, apie tai, kaip dar gyvenome be kaukių, nesuvaržyti – labai atspindi laikmetį ir aplinką. Mano manymu, visai kontekstualus darbas.
– Galbūt galėtumėte rekomenduoti savo mėgiamų menininkų skaitytojams? Įdomu, kuo jūs pats domitės, kokius menininkus sekate.
– Yra komanda „You Feel My Skill“, bet ji, man atrodo, išsikraustė iš Baltarusijos, mačiau po visą Rusiją paišo, paskui Sergey Rusak, trafaretinio meno atstovas, dar tas Hutka Smachna – „skanu ir greita“, kurį neseniai parėmiau įsigydamas jo kurtų marškinėlių, kiti – baltarusiai Key Detail. Aišku, yra daug labai gerų ukrainiečių menininkų.
Tai menininkai, kuriuos seku instagrame: Sainer Etam, Zoer, Bozaci, Axel Void, Rafael Gerlach, Octavi Arrizabalaga, Sebas Velasco, Dimitris Taxis, Tellas, Algeria del Prado, Peeta Ead, Mirko Reisser, Andrew Hem, menininką iš Briuselio Iota, Amsterdame gyvenantį Joram Roukes, Turine gyvenantį Vesod, Momo, menininkų duetą iš Olandijos Telmo Miel, Manolo Mesa, Dan Leo, Nean, Tomaz Major, NDZW, Felice Varini, Marat Morik, Šveicarijoje gyvenantį KKADE Schwarzmaler, Broken Fingaz, ispaną Alberto Montes, Leo Monzoy, Dear Lozada, Smithe, Anetta Lukjanova, vokietę Daniela Wagner, amerikietę Pat Perry. Čia tik keli iš tūkstančių, kuriuos seku.
– Žvelgiant iš menininko perspektyvos, kokia gatvės meno situacija dabar Lietuvoje? Ar Jūsų manymu, šios meno rūšies augimas panašesnis į trumpalaikę projektinę veiklą, ar erdvių ir populiarumo augimas turi potencialo išlikti ilgalaikėje perspektyvoje?
– Tas gatvės menas, koks jis buvo iš pat pradžių ir kokia buvo jo ideologija, socialinė žinutė, apsisuko 180 laipsnių kampu ir tai tapo visiška komercija. Tai nebe gatvės menas. Aš savęs net nevadinu gatvės menininku – esu užsakomasis dailininkas ir taip visur prisistatau, nes taip yra. Siūlyčiau visiems būti objektyviems. Aš tai vadinu didelio mastelio legalių užsakomųjų piešinių judėjimu, turiu omenyje festivalius. Tų piešinių mes nepadarysime be leidimų, be užsakytos technikos, be didelių investicijų. Tai galima padaryti tiktai su dideliais rėmėjais ir finansais. Taip, piešimas yra gatvėje, bet gatvės menas yra ir performansas, ir cirkas, ir teatras, ir muzika, ir kas beįvyktų su menais gatvėje. Aš suprantu, kad visi tai vadina gatvės menu, nes tai atėję iš termino street art, nuo tos tikrosios ideologijos, kuri reiškia maištą, pasipriešinimą.
Vieni toliau tokią veiklą vadina gatvės menu. Aš tai vadinu miuralizmu arba neofreska, arba komerciniais darbais. Jie ateityje turi perspektyvos. Manau, jie vis tik išsigrynins, išsirutulios, išsivystys ir sugrįš į savo pradinę paskirtį – tokią, kokia buvo freskų darbų, taikomosios dailės, tapybinių sienelių interjeruose. Tai bus integralus menas.
Jeigu žiūrėtume architektų, architektūros kritikų, menotyrininkų žvilgsniu, turime visišką invaziją į architektūrą, į urbanistiką. Yra pastatai, kuriems niekada nebuvo numatytas joks piešinys ir staiga tu ateini, nori čia nusipiešti, nusipaišai, o amžiną atilsį architektas grabe vartosi. Mano manymu, šis menas turėtų tarnauti, papildyti, vieta turi būti numatyta architekto. Aišku, tai labai lengva padaryti interjeruose, todėl piešimas ant sienų dažniausiai pasitarnauja kaip dekoratyvus menas interjerams patobulinti. Tokiu atveju, gatvės meno pradinės ideologijos nebėra, ji išgaravusi, ištirpusi visoje šitoje komercijoje.
Kitas momentas, grįžtant prie perspektyvos – tas menas tobulėja, jo kokybė auga, apimtys nemažėja, poreikis didėja, menininkai stiprėja, meninis braižas vystosi. Juk mūsų gatvės menininkų scena visiškai šviežia, mums yra trisdešimt metų. Čia viskas dar tik auga, dar verdame savo sultyse, bet, manau, kad po kurio laiko tikrai išsivystys tobulas, gražus, dekoratyvus, monumentalus žanras, kurį architektai, interjeristai tikrai samdys ir į jį atsirems kaip į pagrindinę lydinčią priemonę žmogaus gerovei didinti.
Šį ir kitus straipsnius apie gatvės meną galite skaityti žurnale „Gatvės
meno galerija“.
