Tokių žmonių prieš 15 metų buvo daugybė, dabar sunkiau juos pastebėti, tačiau noras pasipuikuoti ir pasidžiaugti, kad esi geresnis, nei gali sau leisti, niekur nedingo. Treningai buvo pakeisti į Rytų Europoje populiarių prekės ženklų rūbus ir sporto klubo abonementą, gerą garso aparatūrą ir Jorkšyro terjerus nurungė nuolatiniai apsilankymai stilinguose klubuose ir kavinėse. Didžiuliai norai ir ribotos galimybės nepasikeitė, keitėsi tik išraiškos forma.
Tenkinant naujus poreikius, pridygo įvairiausių kavinių, restoranų, bodegų, vyninių, tratorijų, šokoladinių. Kiekviena vieta bandė atrasti savo nišą, pasiūlydama nematytą belgišką alų ar ispaniškas salotas iš lietuviškų agurkų ir pomidorų. Vėliau kiekviena picerija, salotinė ir kavinė pradėjo siūlyti mėsainius ir rūšinį alų. Besikeičiantys poreikiai ir rinkos eksperimentai vertė vienas vietas užsidaryti, kitas, tose pačiose vietose, atsidaryti ir bandyti viską iš naujo. Šiame procese pradėjo formuotis ir tipiniai kavinių interjerai. Šios vietos pasiūlė žmonėms podiumą, sceną susitikti ir pasirodyti, todėl jos pradėjo atrodyti atitinkamai – jeigu ėjimas į šias vietas pradėjo tapti statuso ženklu, interjerai automatiškai turėjo tai atspindėti.
Nesuklysiu pasakęs, kad kas antra per pastaruosius metus atsidariusi kavinė (restoranas, bodega, vyninė, tratorija, šokoladinė, brangios kavos baras...) atrodo identiškai. Baimė daryti ilgalaikes investicijas privertė daugelį apsistoti prie saugaus ir madingo braižo – jeigu nepavyks klubas, ten pat juk bus galima atidaryti piceriją, nepavyks kokteilių baras, galima bus atidaryti specializuotų patiekalų restoraną. Tačiau jeigu interjeras buvo kuriamas bet kam, būtent tokia atmosfera ir pasitiks lankytojus.
Svarbiausias tipinių madingų interjerų elementas – prabangos atmosfera. Bet prabanga kuriama ne per geras medžiagas, aukštą darbų kokybę, rankų darbo detales, gerą aptarnavimą. Tam nėra pinigų. Prabangos įvaizdis, kuriamas pigiomis priemonėmis per įmantrias lemputes, juodai dažytas sienas ir lubas, apšviestą apnuogintą plytų mūrą. Net kėdės daugelyje kavinių prieš porą metų buvo tos pačios – metalinės „Tolix“, o barai įrengiami pagal porą tų pačių šablonų: arba medžio masyvo baras su už jo apšviesta plytų mūro siena ir lentynomis, arba tiesiog juodos spalvos baras su juodai dažyto metalo lentynomis ir veidrodžiu.
Kavinės senamiesčiuose privalomai gramdo sienas tol, kol pasiekia raudonas plytas ir jas nuvalo taip, kad tampa sunku suprasti, ar mūras autentiškas, ar ką tik sumūryta imitacija. Jeigu kuriama mažiau kaprizinga, į šeimą orientuota kavinė, tuomet itin žemo meninio lygio piešiniai ant sienų tampa privalomu atributu. Piešinių temos labai paprastos – jeigu restoranas taikosi į specifinio regiono virtuvę, tuomet paišote kažką, kas tai primintų. Pavyzdžiui, picerijai užsipiešti Italijos žemėlapį ant sienos yra itin originalu. Jeigu tiekiate tiesiog bet ką – tuomet galite nusipiešti miesto, kuriame įsikūrėte peizažą. Bet net ir šie, prasto lygio kreivarankių piešiniai yra skirti kurti prabangą – žiūrėkite, mes investuojame į „meną“.
Atskirti tokias vietas (na, bent jau pačias blogiausias) galima iš tolo. Jeigu prie įėjimo stovi fakelai ar dujiniai šildytuvai su atvira liepsna, niekada neapsigausite – viduje bus daug bereikalingos pigios prabangos, o aukščiau nusakytą tipinį kavinės aprašymą papildys minkštasuoliai ir persistengimas su LED lemputėmis. Visa ši atmosfera kuriama vilioti teksto pradžioje aprašytą publiką, kuriai reikia scenos.
Jeigu apsilankysite geriausiai Lietuvoje vertinamuose restoranuose, išvysite visiškai priešingą vaizdą. Pamatysite, kad tikroji prabanga dažnai yra kuklumas ir natūralumas. Tas subtilus balansas tarp kuklaus paprastumo, bet ne prastumo rodo interjero dizainerio profesionalumą, rafinuotą lankytojų ir savininkų skonį. Net iškabos ir įėjimas į tokias vietas yra pabrėžtinai paprastos estetikos, o meno kūriniai viduje aukšto lygio.
Prabangi aplinka nebūtinai turi būti itin originali. Nei „Džiaugsmas“ Vilniuje, nei „Numan“ Kaune nepribloškia interjero inovacijomis, veikiau atvirkščiai – įspūdį daro pasiryžimas atsispirti nereikalingoms detalėms ir nereikalingai prabangai. „Džiaugsmas“ yra itin teatrališkas – atidaromos masyvios durys, įžengiama į pilką švelniai apšviestą aplinką, kurioje reikia susiorientuoti. Keletas skirtingų aukščių lygių kuria restorano scenografiją, o kiekvienoje erdvėje šešėliuose paskendę meno kūriniai pasitinka lankytojus. Nors tai teatrališka aplinka, ji nėra suvaržanti, apšvietimas ir erdvės atpalaiduoja. Kaip teatre spektaklio metu, taip ir čia vakarienės metu, daug asmenukių neprisidarysite.
„Numan“ yra visiškai kitoks. Interjeras neturi jokio teatrališkumo, nes visas spektaklis vyksta prie stalo. Čia nuolat kažkas dega, rūksta, virsta. Visa aplinka balta, stalai mediniai – viskas taip paprasta, kad atrodytų, jog čia gal net ir nebuvo interjero dizainerio, bet kuriamas rafinuotas įspūdis, juntama skandinaviška atmosfera.
Šios vietos iliustruoja po pudros sluoksniu nesislepiančią prabangą, be atviros ugnies fakelų, įmantrių lempučių, juodai dažytų plytų sienų.
Ne visi interjerai privalo siekti prabangos, veikiau atvirkščiai. Šiuo metu vyraujanti prabangos vaikymosi banga atrodo nuvalkiotai, o daugumoje interjerų dominuoja tos pačios raudonos plytos, juoda spalva, metalo detalės ir gelsvas apšvietimas. Ši diagnozė tinka ne tik restoranams ir barams, bet ir klubams. Daugelis įstaigų pigiai kurdamos prabangius interjerus galų gale atrodo taip pat kaip raumeningi vyrukai su aptemptais V formos kaklo iškirptės marškinėliais ir merginos su astronominio dydžio spalvotais nagais – visi vienodi ir be skonio. Todėl paprasti ir į prabangą nepretenduojantys interjerai atrodo kur kas patraukliau ir gaiviau.
Kuriant tokią aplinką galima vadovautis tais pačiais principais kaip ir kuriant aukšto lygio restoranus – svarbiausia būti ištikimam sau ir atsikratyti nereikalingų bei kaprizingų detalių. Geriausi paprasti interjerai kuriami galvojant apie turimos erdvės išgryninimą. Interjerai, kitaip nei architektūra, niekada nekuriami nuo nulio – jie visuomet kuriami jau egzistuojančioje erdvėje. Net ir naujas pastatas turi istoriją ir prasmę – visada galima nuo to atsispirti.
Briuselyje, Paryžiuje, Barselonoje yra daugybė senų pastatų, kurie prieš daugelį metų buvo statyti ir įrengti galvojant būtent apie restoranus ir barus. Tokiose erdvėse sukurti įstabų interjerą yra paprasta. Lietuvoje tokio paveldo beveik neturime, bet tai nėra priežastis vaikytis trumpalaikių madų. Madinguose Londono rajonuose yra daugybė gerų restoranų ir barų, kurie yra įsikūrę iš pažiūros apšiurusiuose pastatuose, o interjerai jau senai neremontuoti ir turi tik vieną kitą modernų akcentą. Mada tampa mados nesivaikymas. Dėmesys vietos autentikai dažnai sukuria daug didesnę pridėtinę vertę nei kas porą metų naujai perdažomos sienos. Todėl neturėtų stebinti, kad tokios vietos kaip „Marsas“ Vilniuje ar „Kultūra“ Kaune nors yra gana jaunos (joms nėra nė 10 metų) atrodo lyg gyvuotų amžius. Šios vietos minimaliai pakeitė iki tol buvusius interjerus, išlaikė istorinį interjero purvą, negramdė sienų ir nebandė atkurti pirminės interjero būklės.
Jeigu naujas baras ar klubas jums pabosta per pirmas dešimt minučių, bandykite paskaičiuoti, kiek standartinių klišių yra panaudota interjere – raudonos plytų sienos visur kur įmanoma, juodas baras, metalinės lentynos už jo, LED apšvietimas, įmantrių formų lemputės. Visos klišės? Tai turbūt lauke prie įėjimo vyko ir mini ugnies šou. Jeigu norite įsirengti barą ar restoraną ir interjero dizaineris jums būtent tai ir siūlo, pagalvokite dar kartą, ar tikrai norite įkurti dar vieną eilinę vietą. Prabangos kaprizai interjere yra pavojingai trumpalaikiai – kaip ir Jorkšyro terjerų bumas. Pigiai prabangūs interjerai sensta kaip ir prie klubo priparkuoti apynauji BMW. Po kelerių metų tai pradeda atrodyti šiek tiek liūdnai.
