D. Matulaitė (g. 1942) 1969 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dab. Vilniaus dailės akademija), dėstė Vilniaus dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje (nuo 1988 m. – profesorė). Ji – ryžtinga, valinga menininkė, nors ir byloja moters balsu, o jos kalba ir mintys išreikštos raštu – poetiškos ir inteligentiškos. Mintis kaip kalto kirtis akmenyje – valingas ir aptakus vienu metu, atpažįstamas. Kaip ir įstrigę atmintin jos kūrinių pavadinimai: „Atminties lieptas“ (1994), „Vėjų namas“ ir „Gėluva. Krikštamotės namai“ (abu – 1997), „Bokštas neišlikusių skliautų tapytojams“ (2001), „Baltų saulės ratas. Ugnies altorius“ (2012), „Balto debesies vaikas“ (2013–2014) ir kiti.
Lietuvoje jau nemažai moterų skulptorių, bet D. Matulaitės kartoje tai buvo retenybė. Juo svarbiau, kad skulptorė nesusikoncentravo į kamerines parodines skulptūras. Ir dar iš nepatvarių medžiagų ̶ molio ir gipso. Ji susitelkė į monumentinę skulptūrą, kalė akmenį ir medį, liejo bronzą. D. Matulaitė yra sėkmingai save realizavusių skulptorių gretose išskirtinis reiškinys – tiek skulptūrų viešosiose erdvėse, įvairiuose Lietuvos regionuose ir užsienyje tikrai nedaug kas turi. Menininkė sugebėjo kūrinius realizuoti medžiagoje ir atvesti juos iki pergalingos pabaigos, nors daugelio skulptūrų kelias užtrukdavo dešimtmečiais.
Autentiška pasaulėjauta ir meninė kalba susiformavo dėl įdomiai persiklojusių segmentų, nes skulptorė save laiko krikštyta pagone; žemaite, kuri vaikystę, jaunystę praleido Mažojoje Lietuvoje. Todėl Tėvynės tema D. Matulaitei susideda iš daugybės genčių, jų likimų, nors menininkės kūrybos perspektyvoje jos jungia skirtingus laiko, ne tik erdvės pjūvius. Naujausioje parodoje pristatomos skulptūros, piešiniai, kurti pirmaisiais ir pastaraisiais kūrybinio kelio metais (1972–2021).
