Komisiją sudarė garsūs Lietuvos dizaineriai – ženklo „About“ dizainerė Elena Maigytė, mados dizainerės Sandra Straukaitė, Alevtina Ščepanova, Renata Maldutienė. Taip pat mados publicistas Arnoldas Remeika, kitos studijų krypties menininkė Deima Katinaitė ir komisijos pirmininkas prof. dr. Vytautas Kibildis.
Benitos Klimbytės MEMPHITA už meno ir spalvų sintezę bei stilistinius sprendimus, Rūtos Kvaščevičiūtės „Skreitas“ už kūrybinę brandą ir Emos Milašauskytės „Efukum“ už tvarias idėjas ir kūrybinę mintį komisijos balsu išrinktos geriausiomis šių metų kolekcijomis.
– Kokia pagrindinė jūsų kolekcijų idėja?
Benita: Tuo metu per mainų programą studijavau Milane ir atsitiktinai užsukau į parodą, kurioje mane sužavėjo „Memphis Group“ dizaino objektai. Taigi, 1981 m. Italijoje prasidėjo judėjimas, kurio pagrindinis tikslas – pasipriešinti 1970-ųjų minimalizmui. To meto menininkai naudojo ryškias spalvas, sintetines medžiagas ir jų mišinius, skirtingų dydžių formas.
Tais pačiais 2018 m. vykau į Venecijos architektūros bienalę, kurioje teko pamatyti originalių „Memphis Group“ darbų. Studijos svetur buvo sudėtingas laikotarpis, nes teko eiti į magistro pakopos paskaitas. Šis kasdienybės, egzaminų niūrumas privertė pasinerti į išraiškingą ir spalvotą estetiką.
Ema: Pirmiausia kėliau klausimą, kokiu būdu vartotojas galėtų būti įtrauktas į kūrybinį procesą. Pastebėjau, kad dauguma parduodamų drabužių turi aiškius dėvėjimo nurodymus: viena anga galvai, dvi rankoms. Dėl šios priežasties žmogus gali derinti tik vienus gaminius su kitais.
Bandydama išplėsti šią idėją nenorėjau diktuoti dėvėjimo taisyklių. Svarbiausia buvo kontaktas su vartotoju. Todėl visi mano kolekcijos gaminiai neturi jokių nurodymų. Tai reiškia, kad žmogus pats sprendžia, kaip apskritai tas drabužis atrodys, kur jis kiš rankas, kokias angas panaudos. Tai padaryta paprastais būdais – į petinius drabužius įdedant daugiau nei dvi rankoves arba sagomis pritvirtinant papildomų detalių. Taip buvo galima sukurti skirtingas formas.
Iš mano perspektyvos ši kolekcija galėtų tapti lėtos ir tvarios mados prekiniu ženklu. Šie drabužiai unikalūs tuo, kad tik atiduoti į kūrybiško dėvėtojo rankas jie atsiskleidžia.
Rūta: Mano kolekcijoje galima pamatyti keturių žemaičių šeimos moterų, priklausančių skirtingoms kartoms, portretus. Kiekviena iš jų – prosenelė, močiutė, mama ir teta – yra skirtingų charakterių, ir akivaizdu, kad jų stilius, elgesys, gyvenimo būdas – skirtingi.
Sujungusi jų visų identitetą sukūriau personažą, kuris atskleidžia mano, kaip kūrėjos, estetiką, vertybes, požiūrį į madą ir seksualumą.
Kolekcija parodo ir mano žemaitiškas šaknis. Ankstyvuosius vaikystės metus praleidau su prosenele ir net nemokėjau bendrinės lietuvių kalbos. Iš to atėjo ir pavadinimas „Skreitas“, reiškiantis vietą ant kelių prijuostėje arba sterblėje.
– Skaitant kolekcijų aprašymus matyti, kad visoms svarbi kokybė, tvarumas, ilgaamžiškumas.
Benita: Taip, tvarumas man itin svarbus. Kadangi kolekcijos konceptas paremtas spalvomis, rasti gerą audinį buvo labai sudėtinga. Juk ryškios medžiagos dažniausiai siejasi su sintetiniais audiniais. Pamačiau, kad beieškodama geros kokybės audinių prarandu daug laiko ir nebespėju atlikti darbo. Juk ne visada gali diktuoti drabužiui, koks bus audinys, kartais pati konstrukcija tą diktuoja.
Ema: Manau, kad tvarus ir ilgaamžiškas daiktas yra ateitis. Sunku kalbėti šia tema, nes aš šiomis idėjomis gyvenu jau ilgą laiką, ir tai yra savaime suprantama. Šiuo metu tikrai išgyvename tekstilės krizę, tad reikėtų pagalvoti, iš kur atsiranda audiniai.
– Ar kolekcijoje atsiskleidžia jūsų požiūris į seksualumą? Koks jis apskritai?
Ema: Mano darbas labiau susijęs su metodu ir konstravimo būdu. Apskritai, kurdama visą kolekciją, atsisakiau žmogaus figūros. Konstravau drabužius taip, kad kai kuriais atvejais prieštaravau to išraiškai. Tad mano darbe seksualumo visiškai nėra, čia drabužiai tėra vokai, apgaubiantys žmogaus kūną.
Šiuo metu tikrai išgyvename tekstilės krizę, tad reikėtų pagalvoti, iš kur atsiranda audiniai.
Benita: Man seksualumas visada asocijuojasi su asmenybe, vidiniu pasauliu, žaidimu, intelektu. Kuriant kolekciją svarbiausia buvo atskleisti personažą, todėl atsirinkti modelius buvo labai sunku. Norėjau, kad asmuo, nešiojantis mano drabužius, ant podiumo nebūtų vulgarus. Nors rūbuose yra daug blizgučio, jie atveria nuogas kojas, Italijos, seksualumo išraiška man nebuvo prioritetas.
Rūta: Aš seksualumą mačiau per normą, per kontrasto principą, nuo galvos iki kojų užsegtas sagutes, bet labai išryškintą moterišką siluetą. Pavyzdžiui, viename modelyje įsiuvau ryškią krūtinės formą, bet nuogo kūno nebuvo galima matyti apskritai.
Iš mano perspektyvos moteriškas seksualumas glaudžiai susijęs su religija, su privalomomis taisyklėmis, padorumu. Taip, kolekcijoje galima pamatyti etnoelementų, tvirtų šeimos ryšių reprezentaciją, „ką kaimynai pasakys“ dalyką. Bet kartu tai yra laisvo, pasirinkimo teisę turinčio individo išraiška. Juk žmogus pasirenka grįžti į pradžią, savo ištakas, ne vien kaip duoklę šeimai ar iš baimės pasirinkti alternatyvesnį kelią, bet iš paprasčiausio sąmoningumo.
– Prieš ką maištaujate? Kas jus erzina?
Rūta: Nemaištauju apskritai. Visas darbas yra apie susitaikymą ir priėmimą. Galėčiau pritempti, kad tai kažkoks didelis maištas, bet ištakos ne apie tai. Darbe stengiausi atskleisti ramybę, identiteto paieškas. Galbūt tai maištas prieš tą save, kokią norėjau matyti aš ir kiti.
O kas mane erzina? Galbūt tai, ką žmonės dabar vadina laisve. Ta laisvė, kurioje nėra taisyklių, nėra formų, siluetų, nieko nėra. Kaip ir minėjau, žmogus turi teisę pasirinkti net gyvenimą rėmuose.
Kas mane erzina? Galbūt tai, ką žmonės dabar vadina laisve.
Ema: Aš maištauju prieš nusistovėjusias dėvėjimo normas. Žengus kelis žingsnius atgal, galima atrasti naujų dėvėjimo būdų, tarkim, išvirkščiai užsivilkti džemperį. Tai padarius net vartojimo laikas ilgėja. Noriu, kad drabužiai būtų universalesni ir tvaresni.
Kitas – visai nepiktas – maištas yra atsigręžimas į japonų kultūrą. Tie patys dalykai Vakarų ir Rytų kultūrose turi visiškai skirtingą priėjimą. Man paprasčiausiai buvo įdomu pažvelgti į japonišką estetiką iš savos perspektyvos.
Benita: Pilka kasdienybė, kurioje kartais atsiduria žmonės, tapo mano pasipriešinimo objektu. Savo darbais noriu padrąsinti leisti sau atrodyti taip, kaip širdis geidžia, neslėpti savo tikrojo aš. Juk dažnai žmonės renkasi saugius variantus, o stilius dažnai sudaro pirmąjį įspūdį. Būna, kad viduje be proto mėgsti blizgučius, nori rengtis išraiškingai, tačiau esi varžomas įvairių aplinkos veiksnių.
Esu dirbusi drabužių parduotuvėse ir pastebėjau, kad, pasiūlius žmonėms ko nors netradiciško, jie ima kuklintis, nori ko nors atsargesnio. Tad labai norėčiau atsigręžti į žmones, kurie nesidomi mada. Juk gyvenantiems mados pasaulyje daug lengviau pasipuošti netradiciškai.
Esu dirbusi drabužių parduotuvėse ir pastebėjau, kad, pasiūlius žmonėms ko nors netradiciško, jie ima kuklintis, nori ko nors atsargesnio.
– Iš kokių medžiagų kūrėte savo kolekcijas?
Ema: Mano kolekcija buvo pagaminta iš jau turėtų medžiagų ir atraižų. Didelę dalį gavau iš fabriko „Vilkma“, padovanojusių man brokuotos gamybos atliekas. Iš viso to buvo padaryta mano kolekcija. Džiaugiausi, kad didelis fabrikas galėjo suteikti mažam kūrėjui audinių. Jiems tai buvo šiukšlės, o man – lobis.
Audinių sudėtis man nebuvo itin svarbi, daugiausia kreipiau dėmesį į išvaizdą, tekstūrą. Svarbiausia gamybos procese buvo išspręsti audinių panaudojimo problemą. Tai yra klausimas, kaip save realizuoti, jeigu neini į parduotuvę ir nesirenki visko, kas patinka?
Benita: Kalbant apie audinį, svarbiausia man yra prisilietimas. Iš tiesų, mano kūrybos kelias prasidėjo nuo skulptūrėlių lipdymo plastelinu, spalvoto popieriaus karpymo. Norėjau jausti, ką turiu rankose, ir suprasti, ką iš to padaryti. Medžiagas rinkausi iš anksto, kaupiau, ir tik vėliau jos tapo realiais drabužiais. Dažnai jos atsiranda tiesiog intuityviai.
Ekologija man taip pat labai svarbi, nes šioje industrijoje daug kas metama lauk. O mums visko reikia – liniuočių, popieriaus, pieštukų. Savo kolekcijoje stengiausi viską išnaudoti ir perdirbti, net rankinukai ir lankeliai yra dekoruoti likusiais skiautiniais. Iki pat šiol nieko neišmečiau ir galvoju toliau tęsti gamybą.
Rūta: Tvara ir ekologija man yra sunku ir sudėtinga. Nors ir sunkiai sekasi, save stipriai auklėju. Norėčiau, kad tai iki manęs ateitų labai organiškai, nes gerai pažįstu savo charakterį. Jeigu aplinka pernelyg spaus būti tvariam ir ekologiškam, eisiu į kitą pusę. Tad ir su šia kolekcija stengiausi nieko nepritempinėti, nedaryti nieko dirbtinai. Norėjau, kad kolekcija atskleistų tikrus dalykus ir nebūtų dar vienas darbas, išryškinantis socialinę problematiką.
Ten, kur galėjau nesirinkti medžiagų, aš nesirinkau. Panaudojau ir seną močiutės antklodę, anų laikų užuolaidas vietoje brangių nėrinių (kas užima be proto daug laiko pagaminti). Taigi, norėjau, kad procesas būtų lėtas, apgalvotas ir turėtų ilgalaikę vertę.
– Pirmasis dizaino kūrinys, kurį sukūrėte, buvo...?
Ema: Apskritai vaikystėje lankiau tikrai daug meno būrelių. Mėgau lipdyti, bet nemanau, kad tai buvo labai sąmoningi kūriniai. Pirmasis tikras dizaino objektas atsirado jau akademijoje.
Esu siuvusi ir drabužių sau, pavyzdžiui, sijoną. Deja, jis labai greitai suiro (juokiasi). Tik akademijoje supratau, kad prie siuvimo mašinos atsisėdau ne iš tos pusės.
Rūta: Eduardo Balsio menų gimnazijoje turėjome pamoką, kuri vadinosi „Erdvinė kompozicija“. Niekam nebuvo aiški pamokos reikšmė, bet visi žinojo, kad reikės iš bet ko padaryti bet ką. Pavyzdžiui, kažkada iš kartono dėžių teko padaryti šuniuką. Tai buvo dalykas apie nieką, bet artimas dizainui.
Na, o kai man buvo ketveri, siuvau lėlei suknelę. Močiutė turėjo labai gražias auksines užuolaidas, gautas kažkada sovietmečiu. Ten iškirpau didelę skylę ir padariau ryškią, blizgančią suknelę. Be abejo, gavau austi, tačiau auka dėl grožio buvo verta (juokiasi).
Benita: Mano pirmasis bandymas buvo Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Čia turėjome labai fainą keramikos mokytoją Valdą Aničą, kurio pamokos vyko penktadieniais. Viena užduotis buvo sukurti bet ką iš savo intuicijos. Pirmąjį pusmetį lipdžiau antiną-žąsį, o antrąjį nudažiau ją ryškiai mėlyna spalva ir nuglazūravau. Iš tiesų, ji atrodė visiškai fantastiškai (juokiasi).
Ko gero, iki šių dienų mane sekė ši meilė keramikai, ryškioms spalvoms, ir tai atsispindėjo kolekcijoje. Nesvarbu, kiek laiko praėjo, vis tiek lieki atviras ir ištikimas sau.
– Kokie kiti dizaineriai, menai jums svarbūs?
Rūta: Tirpstu nuo kiekvienos Alessandro Michele kolekcijos. Apskritai, vienas svarbiausių dalykų kitų autorių kūryboje yra konceptas. Mane domina paslėpti naratyvai, kur kiekvienas išsiuvinėjimas turi prasmę. Kalbant apie meną plačiąja prasme, esu siaubingai konservatyvi, nes mėgstu gerus istorinius filmus su dvaro kultūra ir intrigomis. Scena, kada džentelmenas paprašo madmuazelės paimti jos ranką – tai erotiškiausia scena (juokiasi).
Ši kolekcija atėjo iš to, kai ilgas valandas klausiau Jozefo Van Wissemo. Kad ir kokia ryški ir žaisminga atrodo kolekcija, kad ir kaip juokingai ir ironiškai skamba mano pasakojimas, vienatvė man buvo vienas kūrybinių leitmotyvų.
Dar mane įkvepia paauglystės meilė. Nors ir nekaip baigėsi, bet tam žmogui, kaip menininkui, ligi šiol jaučiu didelę pagarbą.
Benita: Daug kuo domiuosi, bet turiu vieną silpną vietą – tai yra Paolo Sorrentino filmai. Stebiu ir „Memphis Group“ sekėjus, man įdomūs ir šviestuvų, toršerų gamintojai. Nors ir banalu, bet tikrai žaviuosi Antoni Gaudí populiaria ir mažiau žinoma kūryba.
O mano pačios kolekcijoje svarbų vaidmenį atliko skirtingi meno kūriniai – nuo skulptūros iki tapybos. Pavyzdžiui, Serge'io Korbero filmas „Žmogus orkestras“, kuriame, ieškodama vizualizacijos, atradau stiprų nuotaikos, išgyvenimo dvelksmą. Man svarbus pasakojimas, išlaikantis vertybes, bet nepaleidžiantis ironiško tono, humoro. Žinoma, kad gyvenime nėra viskas tik rožėmis klota, tačiau norėčiau, kad viskas būtų geriau.
Ema: Šiuo klausimu esu eklektikė, nes skirtingais periodais man įdomūs vis kiti dizaineriai. Šiuo metu mane įkvepia komunikabilus, keliantis klausimus, ieškantis ryšio tarp kūnų ir drabužių japonų menas. Rytietiškos kultūros dizainerių sąmonėje įsirėžęs kimono vaizdinys, todėl didžioji dalis jų drabužių yra plokšti. Iš esmės, tokie daiktai įgauna formą tik apsivilkus juos ant kūno. Beje, japonų dizaine, kitaip negu vakarietiškame, jaučiu didelį emocinį intelektą.
