Milda Drazdauskaitė – mažai pristatyta ir tyrinėta Lietuvos fotografė, kūrusi kintančiomis istorinėmis aplinkybėmis, esanti sankirtoje tarp klasikinės humanistinės fotografijos ir „konceptualistų“. Šis liminalumas – autorės stiprybė ir kliuvinys.
Menininkė nuo 1978 m. pradėjo dalyvauti parodose ir dirbti Lietuvos fotomenininkų draugijoje, dalis jos darbų apkeliavo nemažai Europos galerijų, į jos rankas savo nuotraukų spaudą patikėjo net Antanas Sutkus.
-
Kritikos taikiklyje išliekantis Justinas Marcinkevičius: neherojinis poetas, ėjęs savo talento keliu
-
Prestižiniame Lokarno festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas L.Bareiša: „Norėjau sukurti nuolat mutuojantį filmą“
-
Akvilė Kavaliauskaitė. Intymus klausimas, į kurį vis dažniau atsakome: „Gėda pripažinti, bet...“
M.Drazdauskaitės pasirinkimas daryti „nuotraukas atminčiai“ liudija apie auto/ironišką ir konceptualų požiūrį į fotografiją – tai būdas įveikti modelių pasipriešinimą ir nesureikšminti fotografuojančio autorystės.
Mildos Drazdauskaitės kūryba, kaip ir jos amžininkų bei kolegų Algirdo Šeškaus, Alfonso Budvyčio, Vytauto Balčyčio, Gintaro Zinkevičiaus darbai – turėtų būti peržiūrėta šiuolaikinio meno ir fotografijos kontekste. Autorės darbams būdingas akivaizdus pozavimas, modelių gražesnio gyvenimo performansai, išryškinantys kasdienybės absurdą, disonansą tarp to, kokiais esama ir kokiais norima atrodyti.
Parodoje daugiausiai dėmesio skiriama mėgstamoms autorės personažėms – damoms ir bobulėms. Kitaip nei pirmą kartą pristatant parodą Vilniaus fotografijos galerijoje - trumpam atsigręžiama ir į visus kitus, pozuojančius šalia jų.
Greta moteriškų archetipų, atsitiktinių ir atsakingų pozuotojų, atgyja ir asmeninės Mildos „nuotraukos atminčiai“ - autobiografiniai asmeninio archyvo kadrai – sudėtingo ir išraiškingo socialinio ir istorinio laikotarpio liudininkai.
Paroda veiks iki spalio 25d.
