Žaisminguose, spalvinguose, kruopščiai nutapytuose darbuose menininkė pasitelkia ir dar vieną netikėtą pjūvį – klaidą. Savo darbų pavadinimus patikėjusi „Google“ vertėjui, ji gavo netikėtų ir paradoksalių atsakymų, leidžiančių į jos darbus bei tūkstantmetį puoselėtus krikščioniškus ikonografijos simbolius pažvelgti visiškai nauju kampu. „Šitokiu būdu žiūrovas yra provokuojamas kritiškai reflektuoti teksto ir vaizdo sąveiką, o kartu drąsiai leistis į interpretacijų begalybę“, – teigia M.Radžiūnaitė.
– Šiai parodai parinkta išskirtinė vieta – Kazio Varnelio namai-muziejus, o jūsų darbai eksponuojami po vienu stogu ne tik su šio dailininko muziejinių eksponatų kolekcija, bet ir jo paties darbais. Kokias jums pačiai prasmes kuria šitoks sugretinimas?
– Tai kuria dialogą. Kaip K.Varnelio kolekcija yra savojo laikmečio ženklas, lygiai taip pat ir aš savo darbuose iš istorijos traukiu įvairius ženklus ir bandau juos aktualizuoti dabartyje. O pamirštus ženklus bei simbolius papildau naujomis prasmėmis ir žiūriu, kaip jie suskamba dabar.
Kalbant apie paties K.Varnelio darbus, tai jie man yra labai artimi, nors anksčiau jokių sąsajų tarp mūsų kūrybos neįžvelgiau. Tačiau aplankiusi jo didžiulę parodą, veikusią Nacionalinėje dailės galerijoje, vėliau užsukusi į šį muziejų, staiga pasijutau esanti ne viena. Man be galo imponuoja ornamentų dekoratyvumas, kuris naudojamas tikslingai, o ne šiaip „dėl grožio“. Aš noriu sureikšminti ornamentą, nes jis irgi gali turėti prasmę. Šia prasme tarp savo darbų ir K.Varnelio kūrybos randu bendrumų.
– Jūsų darbuose ryškus žaidimas Viduramžių estetika, elementais, motyvais. Stereotipiškai, matyt, dar iš sovietmečio, yra atėjęs įsivaizdavimas, kad Viduramžiai – tai tamsieji amžiai, kuriuose nebuvo nieko gero. Tuo tarpu jums tai tampa įkvėpimo šaltiniu. Ką čia sau atrandate?
– Man atrodo, kad Viduramžiai turi daug sąsajų su dabartimi ir jie yra be galo aktualūs. Žinoma, apie kiekvieną epochą galima būtų pasakyti tą patį. Tačiau šis laikas – ypatingai. Na, kad ir pandemija, pasaulio pabaigos nuotaikos peržengiant XXI a. slenkstį ar dabartinės nuotaikos dėl karo. Šie motyvai yra labai artimi ir Viduramžiams. Tad galima sakyti, kad laikas tartum atsikartoja. Tik žmonės – iš esmės yra tokie patys, pakitusios tėra detalės, formos, aplinka.
Viduramžiai truko tūkstantį metų, per tą laiką pilnai susiformavo krikščionybė, į kurią ir remiasi Vakarų civilizacija. Žinoma, dabar esame sekuliari visuomenė, tačiau nepaisant to tebesame jos ikonografijos lauke, o jos simboliai mus tebeveikia. Tarkime, obuolys – jis visada išliks uždrausto vaisiaus metafora ir simbolizuos išvarymą iš rojaus bei visas su tuo susijusias pasekmes.
– O galėtumėte tapyti atsiribojusi nuo Viduramžių estetikos?
– Žinoma, bet tai jau būtų kitas žmogus. Dabar man ši estetika yra svarbi, įdomi ir įkvepianti. Jaučiu, kad tai neatsiejama mano pačios dalis – na, bent kol kas.
Aišku, aš nesu apsėsta Viduramžių, domiuosi daugeliu dalykų. Tačiau mano branduolyje, tartum pamatas ir erdvė, šis laikotarpis yra labai svarbus. Ant to aš dėlioju savo kūrybos plytas.
– Įdomu tai, kad pati parodos erdvė yra sukurta lyg būtum patekęs į bažnyčią: yra prieangis, kolonos, paveikslai, centrinis altorius. Tik vietoj monstrancijos – tuščias jos dėklas.
– Man labai patiko parodos kuratorės Indrės Urbelytės idėja dėl šio monstrancijos dėklo. Tai yra muziejinis eksponatas – be monstrancijos. Niekam nežinoma nei šio objekto kilmė, nei laikotarpis, nei kas nutiko pačiai monstrancijai. Tas objektas tiesiog yra ir jis yra būtent toks. Štai forma, pagrindinio objekto nėra, todėl galima tą tuštumą užpildyti savo turiniu.
Tai labai siejasi su mano pačios kūrybine strategija. Aš taip pat bandau užpildyti spragas, į darbus įvedu klaidas arba klaidų ieškau istorijoje ir visa tai sudedu į savo paveikslus.
– Viduramžių religinė dailė buvo būdas neraštingiems žmonėms papasakoti tikrąją istoriją, kad jie vaizdą skaitytų kaip tekstą. Tuo tarpu jūs savo darbais einate gerokai kitu keliu ir plėtojate kūrybinės klaidos strategiją. Kas tai?
– Ši koncepcija atsirado studijų metu išgirdus istoriją apie Mozės ragus: versdamas Bibliją į lotynų kalbą šv.Jeronimas žodį „spindulingas“ išvertė klaidingai į „ragus“. Galiausiai ši klaida buvo apipinta teologinėmis prasmėmis siekiant tuos ragus pateisinti ir įvilkti į krikščionybės pasakojimą. Vadinasi, kūrybiškai žvelgiant į klaidą, galima ją išnaudoti ir tikslingai. Ir tai tikrai nebūtinai yra blogai.
– Klaida – tyčinė ar ne – šiandien yra itin aktuali dėl socialinių tinklų ir jais sklindančios netikros informacijos, netikrų paskyrų, netikrų naujienų. Tačiau visai tai tikrai daro realų poveikį žmonių gyvenimams ir vargu ar galėtume tai pavadinti gėriu.
– Piktybinė klaida ir dezinformacija turi visiškai kitus tikslus. Savo darbų atveju kalbu apie kūrybišką santykį su klaida, kaip galimybę į kūrinį pažvelgti netikėtu kampu. Pamatyti paradoksą ir patirti nuostabą. Tam, pavyzdžiui, išnaudoju savo darbų pavadinimus.
Sugalvojusi pavadinimą lietuvių kalba, aš pasitelkiu google vertėją, kuris jį išverčia į lotynų kalbą, o tuomet – atgal į lietuvių. Galutiniai netikslumai – tiesiog stebinantys. Įdomu tai, kad kai kurie pavadinimai tampa net priešingi pirminiams variantams. Pavyzdžiui, „Aš juk tik gyvūnas“ po google vertėjo darbo virsta „Aš nesu gyvūnas“, arba „Kuo susirgai, tuo ir gydykis“ – „Daryk tai, kas negerai“. Tai be galo įdomu. Klaidos suteikia visiškai naują prasmę. Tai puiki iliustracija to, kad interpretacijų skaičius yra neribotas. Ir jokia interpretacija nėra klaidinga.
– Jūsų darbuose gausu krikščioniškų ženklų ir simbolių. Iš kur tai ir ką jums jie šiandien kalba?
– Augau apsupta krikščioniškų ženklų: gyvenau Senamiestyje, o čia, kur pažvelgsi, visur kyšo bažnyčių bokštų, taip pat vaikystėje būdavau vedama į bažnyčią, vėliau mokiausi katalikiškoje mokykloje. Visa tai yra mano gyvenimo dalis – tame nėra jokio konflikto, jokios priešpriešos.
Savo darbuose bandau apmąstyti besikeičiantį mūsų santykį su religija ir tikėjimu. Akivaizdu, kad jis keičiasi, bet tikrai nėra nutrūkęs. Manau, kad mes vis dar esame religingi, tačiau mūsų religingumas yra kintantis. Man įdomu vizualine kalba nagrinėti šią kaitą, bandyti suprasti dabartinio laiko ženklus ir tikėjimo apraiškas.
Smalsu ir pafantazuoti, kaip galėtų atrodyti dabar susikūrusi religija, kokius vaizdinius ji naudotų, ką perimtų iš krikščionybės arba kaip jos simbolius transformuotų ir pritaikytų savo apeigoms. Arba kaip po tūkstančio metų žmonės žiūrėtų į šias visas religines apraiškas.
– Įspūdingas yra triptikas, esantis šios „bažnyčios“ centre – išvarymas iš rojaus, žemė ir pakvietimas į pragarą.
– Šis darbas – tai Renesanso laikotarpiu gan populiarių altorių, kurie buvo atveriami sekmadieniais, replika. Rojaus, žemės ir pragaro siužetai juose buvo gan paplitę. Tad ir aš bandžiau aktualizuoti šiuos siužetus dabartiniam laikui. Tarkime, esminis mano pragaro skirtumas nuo Boscho nutapyto pragaro tas, kad čia žmones kankina ne velniai, o kiti žmonės.
– Kai kas sako, kad mes jau ir taip gyvename lyg būtume pragare...
– Nežiūrėčiau taip pesimistiškai. Man atrodo, kad pesimizmas užveria galimybes ir mes patys tampame jo įkaitais. Iš to ir atsiranda klaidos, kurios veda prie blogų pasekmių. Reikia niekados nenuleisti rankų ir eiti į priekį, augti.
– Kaip palygintumėte savo ir Viduramžių dailininko laikysenas arba misijas? Ar jos labai skiriasi? Tarkime, Viduramžių menininkas savo darbais tarnavo didikams, Bažnyčiai ir bendruomenei.
– Kartais pasvajoju: įdomu, kaip būtų, jei būčiau Viduramžiais gyvenęs vienuolis, kuris dieną iš dienos dirbo savo skriptoriume perrašinėdamas knygas ir piešdamas joms iliustracijas. Tai tikrai įdomu.
Tačiau dabar taip neįmanoma, nes juk negali būti vien amatininku. Reikia atiduoti duoklę visuomenei. Bet visų pirma kūrinys turi būti geras, įdomus ir aktualus man pačiai – tik tada jį galiu parodyti ir kitiems vildamasi, kad tai turės poveikį.
– Kalbėjote apie klaidos koncepciją. O ar pati sau leidžiate daryti klaidas kūriniuose, nusižengti išmoktiems dailės principams?
– Žinoma. Ir tai darau sąmoningai. Tarkime, centriniame „altoriaus“ darbe yra ornamentų sukreivinimai, rankų pačiuožimų į šalį. Tai formalios klaidos, bet jas palieku, nes man jos nieko negadina.
Tas pats yra ir su teorinėmis klaidomis. Prisimenu kažkokią istoriją, ja sau pagrindžiu vieną ar kitą savo darbą taip, kad, rodos, viskas logiškai susieina, o prasmės – sutampa. Šitaip paveikslas ir jo istorija, rodos, tampa vientisu kūriniu.
O paskui, žiūrėk, atsiverčiu tą kadaise perskaitytą pasakojimą ir, pasirodo, atmintis mane apgavo, viskas ten surašyta kitaip, nei aš prisiminiau. Ir visa logika staiga griūva... Bet tai man irgi patinka. Gal skamba nerimtai, bet klaidoje slypi žaismė. Tai leidžia nežiūrėti į save pernelyg rimtai.