Paroda „Pusiniai namai“ gimė menininkei bandant susipažinti su Kaunu. Studijuoti iš nedidelio Bedančių kaimo Raseinių rajone atvykusi I.Navickaitė-Drąsutė Kauno gatvėse ieškojo galimų siužetų ir istorijų būsimiems fotografijos ciklams.
Kalbėdama apie pačią idėją I.Navickaitė-Drąsutė sako, kad ši paroda visų pirma pasakoja apie vietos istoriją per daiktą – pusinius namus.
„Į Vilijampolę užsukau tiesiog vaikštinėdama, žvalgydamasi, susipažindama su aplinka. Tada pastebėjau keistą ir gana juokingą pastato formą. Nežinojau vietos istorijos, ir man tai buvo estetinis galvosūkis: namas specialiai tarsi padalintas pusiau. Tokių pusinių namų aš ėmiau ieškoti visame Kaune. Buvau ir Šančiuose, ir Žaliakalnyje.
Tik vėliau, pasikalbėjus su vietiniais gyventojais atsirado papildomas kontekstas, sužinojau apie Vilijampolėje buvusį getą.
Tad ši paroda ir pasakoja tarsi dvi puses: šmaikščią apie pusiau padalinus namus ir kitą – istorinę. Parodoje yra ir archyviniai dokumentai apie to meto žydus, gyvenusius pusiniuose namuose“, – 15min sakė autorė.
Menininkei teko laiką leisti ir archyvuose ieškant istorinių dokumentų. Pavyko rasti dokumentus, kurie paliudijo, jog pusiniai namai ir buvo pastatyti tokie, kokie yra – jų niekas nenugriovė, nepakeitė.
„Dirbti su istorine medžiaga daug kompetencijos neturiu, esu menininkė, todėl mano prisilietimas prie archyvo buvo labiau mėgėjiškas“, – teigė I.Navickaitė-Drąsutė.
Pasivaikščioti po Vilijampolę menininkė pakvietė ir tekstų autorę Juliją Račiūnaitę.
„Mes kartu keliavome kalbinti žmonių. Pakalbinome tris gyventojus. Nereikėjo belstis į duris, nes vietiniai šunys „pakviesdavo“ juos pačius išeiti.
Tie pokalbiai buvo labai buitiški. Tuo metu mes (pusinių namų) istoriją žinojome tarsi apgraibomis, todėl pirmasis mūsų klausimas buvo labai komiškas: ar jums netrūksta antros namo pusės ir kaip jūs jaučiatės gyvendami ir turėdami pusę svetainės, pusę vonios ir pusę virtuvės?“ – juokėsi parodos autorė.
Vis tik per paprastus pokalbius atsirado vaizdas ir jausmas. „Kur mums statyti, jei čia kaimyno tvora?“, „Aš vienas gyvenu, tai man užtenka“, „Juk čia anksčiau gyveno žydai“, – tokių atsakymų sulaukė gyventojus kalbinusios menininkės.
Keistas gyventojams pasirodė ir menininkių dėmesys jų namams.
„Visi masiškai juokėsi ir nesuprato, kodėl mes čia atėjome. Bet pokalbiai buvo labai draugiški ir žmonės buvo be galo malonūs. Antra vertus, jie yra pripratę prie dėmesio, nes čia atvažiuoja buvę gyventojai arba jų vaikai, giminaičiai pabūti prie namo, prisiminti“, – sakė I.Navickaitė-Drąsutė.
Nuo 2015 metų pabaigos pusinius namus fotografuojanti I.Navickaitė-Drąsutė sako, jog buvo įdomu stebėti ir aplinkos pokyčius: kas pasikeičia tvorą, stogą, iškerta krūmus ar kieme pasisodina naujus augalus.
Praėjusią savaitę Vilijampolės rajone surengta ir parodą lydinti ekskursija, kurios metu istorikas Deimantas Ramanauskas pasakojo ne tik apie pusinius namus, tačiau ir apie patį mikrorajoną.
Kauno fotografijos galerijoje vyko ir susitikimas su autore, kurio metu ji pristatė savo kūrybą. Menininkė yra sukūrusi tris autorines fotografijos knygas – „Bedančiai“, „Desentimental“ ir „Pusiniai namai“.
I.Navickaitės-Drąsutės paroda Kauno fotografijos galerijoje veiks iki vasario 9 dienos.
