– Mano kartos žmonėms Jūsų vardas siejasi visų pirma su legendiniu albumu „Žiedai tarp žiedų“, pasirodžiusiu pieš 30 metų, o štai šiais laikais Jūs užbaigėte titanišką darbą – tritomį „Laisvės paženklinti“, kuriame pristatėte šimtus Lietuvos dailininkų, nuostabiai atskleidėte jų kūrybą. Ar sutiktumėte būti tapatinamas visų pirma su šiais dviem savo kūriniais?
– Paskutinį darbą labiau žino vėlesnioji karta. O „Žiedai tarp žiedų“ ir man pačiam buvo sensacija, nes dariau jį kaip eilinį darbelį, kurių kiekvienas dailininkas turi. Tuo metu buvau pamilęs fotografiją, kuri man buvo lyg papildomas kvėpavimas. Dirbau „Moksleivio“ žurnale, po to „Minties“ leidykloje – važinėjau po visą Lietuvą, fotografuodavau, dirbau žurnalistinį darbą, tekdavo ir parašyti po keletą eilučių. Nė neįsivaizdavau, kad taip giliai įeisiu į fotografiją.
R.Dichavičius: Važinėjau po visą Lietuvą, fotografuodavau, dirbau žurnalistinį darbą, tekdavo ir parašyti po keletą eilučių. Nė neįsivaizdavau, kad taip giliai įeisiu į fotografiją.
Važiuodamas daug ką matai, tada dar buvo stiprūs pokario aidai, senieji kaimai, jų architektūra, vežimai, ratai, kapinaitės, kitokie buvo žmonės. Aš turėjau įgimtą dailininko pastabumą ir kiekvieną daiktą apžiūrėdavau iš visų pusių. Atsimenu, nusipirkau motocikliuką – pagreitėjo judėjimas, gavau nedidelę nepriklausomybę, kur noriu važiuoju, kur noriu sustoju. Nors žinai, kad spąstai visur paspęsti, mažam plotelyje esi pats su savimi. Taip gimė keli ciklai – visų pirma etnografinis, kurį pamilau, nes pats buvau kaimo bernas.
Dailės akademijoje daug mokėmės piešti žmogaus figūrą. Pradėjome nuo gipso, o baigėm tapydami gyvą nuogą kūną. Dailininkams tai nebuvo kažkoks tabu. Mums dėstė Vladas Drėma – „Dingusio Vilniaus“ autorius. Duodavo kaulo modelį ir turėdavai jį „aprengti“ giluminiais raumenimis, išoriniais raumenimis, žinoti jų funkcijas. Drėma sakydavo: „Galėsite iš bėdos chirurgais būti“. Jis buvo universalus dailininkas, dėstė meno istoriją, šriftą, anatomiją – skirtingiausius dalykus. Jis be galo daug davė studentams. Atsirado jo studentų, kurie, pavyzdžiui, šrifto kultūrą pakėlė iki aukštumų. Juk tai atskiras menas, kai aukščiausia kultūra reiškiasi per raidę.
– Šventeiviškoje sovietų masinėje kultūroje nuogas kūnas juk buvo tabu. Taip, dailės studentams dėstydavo piešimą ir anatomiją, bet viešojoje erdvėje nuogybių beveik nebuvo?
– Taip, bet man studijos pasėjo tą grūdą ir jis išaugo. Aš pamažu piešiau, fotografavau, vartydavau čekišką žurnalą „Foto review“, kuris buvo pirmas langelis link Europos. Ta mano knyga gimė ne specialiai, o kai susikaupė daug medžiagos, atėjo diena, kai supratau, kad knyga gatava, reikia ją tik sudėlioti ir viskas. Juk pirmą ir paskutinį albumo kadrą skiria gal 25 metai. O susidėliojus visumai atrodo, kad tai vienos vasaros pasitaškymas pievose, prie jūros, kopose. Įdomus faktas – „Žieduose tarp žiedų“ yra ir mamos, ir dukters nuotraukos, abiem po septyniolika metų, abi susitiko viename atvarte. Su daugeliu tų nuotraukų modelių ir šiandien draugauju.
– O kaip Jūsų poetiška kūryba įveikė sovietų paranojišką nuogo kūno baimę?
– Visų pirma žmona sutvarkė mano archyvą, kuriame šimtai tūkstančių nuotraukų. Ten ir kaimai, ir istorija, ir akmenys, ir gamta, ir tos mergaitės. Sudėliojau, sumaketavau, pasidariau rankų darbo knygą, išguldžiau medžiagą į pusantro šimto puslapių. Parodžiau vienam kitam draugui, tuo ir baigėsi.
Tada dirbau leidykloje ir žinojau, kad cenzoriai tokios knygos iš tolo nepraleis. Jei kartais į „Nemuno“ žurnalą kokį mano paveiksliuką įdėdavo, tai pusei metų kildavo skandalas, kol viskas nurimdavo. Poetas Antanas Drilinga, dirbęs „Nemune“, buvo toks drąsuolis, kuris kažką iš mano kūrybos savo atsakomybe praleisdavo.
R.Dichavičius: Jei kartais į „Nemuno“ žurnalą kokį mano paveiksliuką įdėdavo, tai pusei metų kildavo skandalas, kol viskas nurimdavo.
Kartą Vilniuje pasirodė vienas lietuvis, Henrikas Visockis, kuris Maskvoje buvo tapęs eksperimentinės spaustuvės direktoriumi. Jis keliose leidyklose klausė, gal turite kažką įdomesnio, kokį paruoštą albumą? „Gavome labai gerą naują japonišką dvispalvę ofsetinę mašiną. Visi man pavydi, turiu parodyti, kad ne veltui ją gavau, turiu išleisti kažką ypatingo.“
Romualdas Ozolas tada dirbo leidykloje ir sako: „Taigi, Rimai, tavo knyga paruošta!“ Sakau: „Juk Maskvoje dar baisesnė cenzūra.“ Henrikas į tai: „Tai jau mano rūpestis.“ Šokau į taksi, atvežiau iš namų maketą, jis pavartė ir sako: „Čia jau kažkas įdomaus.“
Tada jau buvo perestroika, Gorbačiovo laikai ir jis „pramušė“ tą knygą. Ant titulinio lapo turiu septynis antspaudus „Leidžiu spausdinti“. Pirmasis buvo iš aukščiausios valdžios – SSKP CK. Pats M.Gorbačiovas pakomentavo: „Gražu, švaru, estetiška, kodėl gi ne? Dar Marksas sakė: „Kas žmogiška, mums ne svetima.“ Jis mostelėjo ranka ir po dviejų savaičių knyga gulėjo ant stalo.
Ji spėjo pasirodyti pirmoje tarptautinėje knygų mugėje Maskvoje. Tai buvo sensacija – tokio žanro knygos nė vienai šaliai nebuvo galima įvežti, jas iš karto atmesdavo. O tarybiniame paviljone, Lietuvos stende, yra tokia knyga. Tai buvo nesuprantama. Visi subėgo, atsimenu, buvo kinų, kurie sakė: „Jeigu jau jums galima, reiškia, ir mums galima. Norėtume nors vieno milijono šitos knygos tiražo – siauram specialistų ratui.“
– Tai dar vienas pasakojimas apie tai, kaip nužmoginanti sovietų sistema po truputį aižėjo, griuvo, kol sužlugo. Jūsų kūrinys neabejotinai prisidėjo prie to, kad žmonės išlaisvėtų, nebebijotų to, kad buvo draudžiama, visų tabu ir cenzorių.
– Nuogumas yra prigimtinis. Visi gimstame nuogi ir mirštame nuogi. Sovietai per sportą kultivavo kūno grožį, bet jiems pirmiausia turėjo būti meilė partijai. Partiją turėjai mylėti labiau nei savo mylimąją. Žmogaus emocijos buvo pajungtos į aiškią piramidę, kurios tikslas vienas – visas turėjai priklausyti partijai. Turėjai išduoti tėvą, jeigu reikės. Žmogaus vidinis mechanizmas buvo suluošintas, labai stipriai deformuotas. O tuo metu tas vidinis daigelis staigiai išsitiesė.
R.Dichavičius: Buvo pakartoti keturi knygos leidimai, paskui Maskva sau išsileido atskirą, nes visi jos norėjo. Nuo ryto iki vakaro tirpstančia ranka pasirašydavau autografus.
Eilė į tą parodą Maskvoje buvo nutįsusi per tris kvartalus. Per dieną praeidavo 20 000 žmonių. Sutikau žmonių, kurie atvyko iš Vladivostoko specialiai. Buvo žmonių iš Krymo, iš Šiaurės, karštomis vasaros dienomis žmonės kantriai stovėjo ir laukė. Buvo pakartoti keturi knygos leidimai, paskui Maskva sau išsileido atskirą, nes visi jos norėjo. Nuo ryto iki vakaro tirpstančia ranka pasirašydavau autografus.
– Tapote toks įžymus, kad kai M.Gorbačiovas lankėsi Lietuvoje, jis su žmona Raisa atvyko pas Jus į svečius.
– Mane perspėjo iš vakaro, kad bus svečių. Dar iš vakaro pastatė sargybą, ryte uždarė gatvę, suvažiavo keliasdešimt mašinų, bet tuo metu M.Gorbačiovą pakvietė į posėdžiaujantį parlamentą. Jis tik pasisveikino ir nuvažiavo, o Raisą paliko. Aš per naktį sugalvojau ir užrašiau jiems tokį aforizmą, norėjosi nebanaliai atsidėkoti už jo mostą, po kurio ta knyga pasirodė. „Per žiedus į grožį, per grožį į meilę, per meilę į tiesą, per tiesą į laisvę, per laisvę į kūrybą, per kūrybą į Dievą (kaip į vyriausią Kūrėją)“.
Žiedas – kaip maksimali grožio sąvoka, jeigu grožį matai, tai jį pamilsi, jeigu pamilsi, įsigilinsi į meilės objektą ir pažinsi jį gelmėje. Biblijoje pasakyta – jeigu pažinai tiesą, esi laisvas, tavęs niekas nevaržo. Jei esi laisvas, bandai savo vertybių skalę kurti pats. Kurdami pamėgdžiojame didžiausią Kūrėją – Dievą. Prie M.Gorbačiovo religija jau nebebuvo taip puolama. Išdrįsau šitą frazę jam užrašyti.
– Nėra labai daug žinių viešumoje apie Jūsų vaikystę, Jūsų tremtį. Jus ištrėmė kartu su tėvais?
– 1945 m., per pirmą pokario trėmimą, man tuo metu buvo aštuoneri. Buvau nuėjęs į pirmą klasę, deja, pasimokiau tik vieną dieną, tą pačią dieną, tiksliau tą pačią naktį mane areštavo. Į vagoną įsodino mane, tėtį, mamą ir aklą senelį. Iš visų keturių aš vienas per stebuklą grįžau.
Buvo toks žiaurus trėmimas, kurio metu iki tremties vietos privažiavo gal tik du trečdaliai žmonių. Žmonės skaičiuodavo: „Jau antras mėnuo, o mus vis dar veža.“ Vagone duodavo tik vandens ir to, ką jie vadino „duona“ – iš miltų, sumaišytų su pjuvenomis ar kažkuo. Žmonės valgydavo, viduriuodavo, vemdavo, krisdavo.
Atsimenu Mendelejevo stotį, nuo kurios mus vežė dar kelis šimtus kilometrų gilyn į taigą. Miško kirtimai, kelių nėra, tik traktorių vėžės. Privažiavom iki galutinio taško. Atvažiavome naktį, visi barakai užimti, žmonės juose miega keliais aukštais. Vieni ant grindų, kiti ant narų, treti ant viršutinių narų.
Žmonės nyko greitai, nes buvo išbadėję, bet visi – nepaisant savo ankstesnės veiklos – turėjo eiti ir kirsti medžius, įvykdyti normą. Jei neįvykdydavai normos, negaudavai duonos. Žmonės mirdavo miške. Ant žabų parveždavo kūnus.
Buvo ištremtų vaikų, naujagimių, senių, buvo išprotėjusi, viena gyvenanti mergaitė. Tai buvo siurrealistiniai vaizdai, tokio baisumo, kokio tyčia nesugalvosi, neateitų net prielaida tokiems dalykams, kokius matei tikrovėje. Kai atsirandi tokiose sąlygose, pasidarai nebe žmogus, o gyvulėlis su biologiniais poreikiais. Nematai jokios knygos, tik apšarmojusį langą. Mus išvežė rudenį, o atvežė jau žiemą – į speigą.
Kas stipresnis – atlaikė, o kas silpnesnis – mirė dar vagonuose ir liko kažkur išmesti. Mano mamą kažkur pakeliui išmetė. Nežinom kur. Aklas senelis atvežtas galėjo tik sėdėti. Mus lydėjo begalinis šaltis ir badas. Vaiko dienos norma buvo 200 gramų duonos, daugiau – nieko. Suaugusiam, kertančiam mišką – 600 gramų. Duodavo dar tokios buizos, vadinamos sriuba, iš kažkokių atliekų, supuvusių kopūstų, arklių kanopų ar dar kažko, kuri taip dvokė, kad negalėjai valgyti. Esi alkanas, bet prarijęs ją, atiduosi atgal.
Tėvukas mane išmokė, kad reikia įkvėpti oro, praryti šaukštą buizos, tada atsikvėpti, kad neužuostum, ką valgai. Kalorijų joje yra, bet dvokas kaip iš klozeto. Tėvas man sakė: „Rūpužoke, tu turi likti. Mes visi pasmerkti, o tu valgyk, nes ir tu nugaiši.“ Jis per prievartą liepė man valgyti tą buizą. Dėka jo aš su jumis dabar kalbu.
R.Dichavičius: Kas stipresnis – atlaikė, o kas silpnesnis – mirė dar vagonuose ir liko kažkur išmesti. Mano mamą kažkur pakeliui išmetė. Nežinom kur.
Kai visi mirė, patekau į vaikų namus. Jie buvo pilni „besprizornikų“ – tremtinių, kalinių, visų tautybių vaikų. Po kiek laiko parašiau į Lietuvą laišką tolimai tetai Elenai Karalaitienei. Paklausiau lagerio viršininko, – visi mirė, ar man būtina čia būti? Jeigu mane kas nors pasiimtų? Vaikų namai buvo perkrauti, ir jie pasakė, jeigu tave kas nors paims, keliauk iš čia.
Tolima nebejauna teta atvažiavo tūkstančius kilometrų per taigą, surado tuos vaikų namus ir parvežė mane ir dar du lietuvių vaikus. Man buvo apie dvylika. Ačiū jai, jeigu ne ji, būčiau ten vienaip ar kitaip sudūlėjęs.
– Kaip Jūs prisitaikėte Lietuvoje?
– Apsigyvenau pas savo brolį. Jis buvo vyriausias šeimoje, aš jauniausias. Jį išgelbėjo viena raidė. Aš esu Dichavičius, jis – Dikavičius, kažkas iš klausos taip užrašė. Lemiamu momentu, kai atėjo areštuoti, dėl tos raidės jį paliko tą dieną. Jis greitai išvažiavo į kitą rajoną, kad jo nerastų. Buvo geras specialistas, dirbo pieninėje.
Jaunimas nesupras, ką reiškė tada sočiai pavalgyti. Kai teta parvežė mane, žiūriu, guli pilnas duonos kepalas virtuvėje. Mintis buvo, per kiek minučių galėčiau jį suvalgyti. Žiūri kaip į burtą. Būdamas penkiolikos metų pirmą kartą pamačiau baltą popieriaus lapą. Jau po truputį paišydavau, ir pašto renginiui gavau padaryti plakatą. Bijojau prisiliesti prie to vatmano lapo, kad nesugadinčiau jo ar neįbrėžčiau. Rašydavome ant kažkokių brošiūrų.
– Kaip supratote, kad turite dailininko talentą?
– Jau paauglystėje. Turiu dar papasakoti, kad kai teta mane parvežė į Lietuvą, tuose vaikų namuose liko daug lietuviukų. Mano grupėje buvo toks Donatas Lapienis. Jo tėvas buvo Lietuvos lakūnas, o mama mokytoja, juos kartu areštavo, o paskui visus išskyrė. Donatas buvo gal metais už mane vyresnis, jam gerai sekėsi matematika, skaitymas. Jis buvo vunderkindas, vaikų namuose šachmatais jis žaisdavo sporto meistro lygiu. Susitikome su juo po daugelio metų.
Jis buvo tremtinys, bet kadangi labai gabus, jam padarė išimtį, leido baigti inžinerinius mokslus. Jį įdarbino gamykloje, kuri buvo karinės paskirties. Žmogumi jo ten nelaikė. Jis padarė daug išradimų, bet autorystę turėjo dalintis su direktoriumi ir kitais. Aš sutikau jį jau baigęs institutą. Jis turėjo terbelę, kurioje nešėsi šachmatus. Klausiau, kam tau šachmatai? Atsakė, kad dirba treneriu, kad nori išugdyti lietuvį pasaulio čempioną, įrodyti, kad lietuvių smegenys ne prastesnės nei rusų, žydų ar švedų. Ir jis tą padarė, jis paruošė Kamilę Baginskaitę, kuri laimėjo aukso medalį, o jis pats tapo šachmatų pasaulio čempionu susirašinėjant. Mano vaikystės draugas. „Aš jiems visiems įrodžiau – tiems svolačiams, kurie mus žemino, trypė, į mėšlą maišė“, – sakė Donatas.
– Jums, tremtiniui, turbūt buvo nelengva įstoti į Dailės institutą?
– Į Lietuvą aš grįžau kaip Dichovič Roman. Mokiausi rusų mokykloje, toks įstojau ir į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokyklą. Dailės instituto egzaminus aš išlaikiau, bet mandatinėje komisijoje manęs paklausė: „Ar jūsų šeimoje buvo ištremtų?“ Galvoju, jeigu grįžau, tai viskas tvarkoje, bet jeigu klausia, tai ne viskas tvarkoje. Atsakiau: „Ne, aš rusas“. Klausia, kodėl taip gerai lietuviškai kalbi? „Lietuvių labai daug šalia buvo“. Ir aš sutrikau, ir jie sutriko. Visi mano dokumentai buvo špargalkė iš vaikų namų. Taip ir įstojau. Paskui tik išsiėmiau normalų pasą. Teta Kelmėje surado popierius.
– Kas bebuvo likę Jūsų tėviškėje?
– Tėviškėje – išarti laukai, nelikę namų. Mūsų ūkis buvo nemažas, dėl jo ir išvažiavome į tremtį. Tėvas žemę arė, mama buvo kaimo felčerė, gydė ir žmones, ir arklius, ir aveles. Vieną kartą nuvykau į kaimą, sutikau žmogų, kuris sako: „Rimai, ariau maždaug toje vietoje, kur jūsų troba buvo. Grįžtu į kiemą su traktoriumi, žiūriu – vikšruose kažkoks geležiukas įsipynęs. Iškrapščiau, o ten – sulamdytas šaukštas su mamos inicialais.“
Išluptas iš traktoriaus vikšrų. To šaukšto neatiduočiau už deimantų krūvą. Jis simbolizuoja visą mūsų tautą, visą tą laiką, pokarį, karą ir viską. Tave įkišo į pragaro mašiną, susuko, sulamdė, sutrynė. Ir ištraukė iš traktoriaus vikšrų. Šaukštas pažaliavęs, parudavęs, apsitrynęs, subraižytas, bet inicialai įskaitomi. Tu ten buvai, tavo dalelė ten yra. Ir aš toj dalelėj esu.
– Laisvės, gyvybės jėga galų gale nugalėjo tą traiškančią mašiną. Jūsų tritomis „Laisvės paženklinti“ įkvėptas to, kad negalima užmiršti, jog reikia traukti iš žemės likusius vardus, prisiminti juos. Reikia prisiminti ir tą slibiną, nuo kurio pabėgome. Kas mus labiau pažymėjo – ar laisvė, ar tas slibinas, traiškęs žmones, jų likimus?
– Ilgas turėtų būti atsakymas. Apibendrindamas atsakyti galiu tik iš savo patirties. Aš atvažiavęs iš tremties nustebau, kad Lietuvoje kažkas lietuviškai kalba, galvojau, kad čia visiška Rusija. Kadangi mokykloje mokiausi tik vieną dieną, nieko nežinojau nei apie lietuvių poeziją, nei apie meną. Apie rusų istoriją ir meną jau ši tą žinojau. Teta man paskaitė eilėraščių, ir galvojau, o, Lietuvoje ir poetų yra buvę. Mano brolis gyveno Sintautuose, atvažiavę apžiūrėjome kapines, ir žiūriu – poetas Pranas Vaičaitis palaidotas. Nei žinojau, nei girdėjau, kad toks yra. Iškaltos kelios jo eilutės, po šiai dienai jas moku mintinai – „Vai lėkite dainos,/ iš vargo nupintos,/ iš kaimo į kaimą/ pas jaunus senus,/ paguoskite širdis/ nelaimės sutrintas,/ nušluostykit ašaras,/ kelkit jausmus“.
R.Dichavičius: Aš atvažiavęs iš tremties nustebau, kad Lietuvoje kažkas lietuviškai kalba, galvojau, kad čia visiška Rusija. Kadangi mokykloje mokiausi tik vieną dieną, nieko nežinojau nei apie lietuvių poeziją, nei apie meną.
Perskaičiau ir nustėrau. Man tai buvo kaip peilis, suvarytas į širdį. Lietuvių yra poetų! Kamuolys jausmų – ir gailestis, ir džiaugsmas. Nelaisvėje išmokau, kad kuo toliau, tuo matai didesnį absurdą aplinkui. Atsimenu, nuėjus į Dailininkų sąjungą, prie durų šratinuku parašyta – „Gerbiami kolegos, šiemet bus trys kelionės: viena į Romą, viena į Paryžių, viena į Graikiją“. Keliems šimtams dailininkų – trys kelionės. Pajunti narvą, užspaudimą.
Pagalvojau, susikursiu sau mažą oazę, paišysiu, turiu motociklą, turiu stalčių darbams, paskaitysiu eilėraščių, garsiai nekalbėsiu, su draugu kažką paatvirausiu, jei niekas šalia nestovės. Ir dėl išlikimo – jums reikia Lenino? Moku paišyti ir Leniną. Reikia dramblio – moku paišyti dramblį. Piešiančiam jokio skirtumo.
– Buvo tokių, kurie sakė: „Aš Lenino nepaišysiu.“
– Buvo. Bet kas iš to? Kitas nupaišė. Esu net laimėjęs Lenino plakatų konkursą. Leidykloje buvo konkursas, pažiūrėjau darbus – nieko ypatingo. Kilo mintis padaryti montažą, per naktį padariau, ryte atėjo komisija, laimėjau. O kas man? Gavau pinigų, užsidirbau motociklui. Už paprastą plakatą gaudavai 100 rublių, o už politinį – 400. O jeigu konkursą laimėjai – dar 600.
– Paradoksas – sovietai, viena vertus, meną gniaužė, cenzoriai jį varžė, bet, kita vertus, jie vertino jį, jiems reikėjo grožio, kuris skleistų jų ideologiją.
– Jie šiuo požiūriu buvo pranašesni už mūsų valdžią. Jiems menas rūpėjo, bet tik toks menas, kuris tarnauja jų ideologijai. Reikėjo Lenino, partijos, komunizmo, kolūkių žydėjimo, planų viršijimo diagramų. Jie labai tuo rūpinosi ir globojo tuos, kurie tai darė. O dabar, pavyzdžiui, aš išleidau tą tritomį, bet nesulaukiau nė vieno skambučio nė iš vieno ministro, nė iš vieno kabineto. Buvo Europos dienos, Knygų mugė „Lietuvos ženklai pasaulyje“, bet nė vienas neprisiminė tos knygos. Joje yra penki su puse tūkstančio ženklų. Reiškia, jiems nerūpi mūsų ženklai. Aš net tokį aforizmą sukūriau dirbdamas ties ta knyga: „Priešas ženklo bijo, labiau nei kalavijo.“
Aš surinkau iš visos Lietuvos, iš 250 autorių, paminklus, pinigus, vitražus, kapinių kryžius. Šitai mes pamirštame, ženklų niekam nereikia. Tai valstybinė distrofija. Visi mes stovime ant ženklų. Paraštėje parašiau: „Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei.“ O niekam jų nereikia.
– Nauja valdžia atėjo su šūkiais, kad kultūra jiems yra svarbiausias prioritetas, tikėkimės, kad jie tą įrodys ne tik žodžiais, bet ir darbais. Ačiū, kad Jūs primenate, jog menas taip pat yra valstybės pagrindas.
– Beje, šitas knygas padariau pardavęs savo žemę, už kurią Sibiro ragavau. Tai beveik dešimties metų darbas. Galėjau gal tris namus pasistatyti. Jose yra apimti visi žanrai – skulptūra, dizainas, vitražai, paminklai, teatro menas, viskas kas vizualu. Jų dėka stovi valstybė ir lietuviškas žodis. Bet kiekvienam reikia duoti to tikrumo paragauti.
Parengta pagal biografinio žinyno „Kas yra kas Lietuvoje“ laidą, transliuotą per „Žinių radiją“
