Paroda veiks tik šį penktadienį, lapkričio 6 d., ir lauks lankytojų nuo 11 iki 22 val. Dėl šalyje paskelbto karantino, muziejus nuo lapkričio 7 d. nedirbs.
Irakietis-amerikietis menininkas Michaelis Rakowitzas užsimojo nudirbti titanišką darbą – išsaugoti nuo perkeltų kitur arba jau nebeegzistuojančių artefaktų neatsiejamus prisiminimus ir pasakojimus.
2007 m. Rakowitzas ėmėsi atkurti apie 8000 istorinių objektų, pagrobtų iš Irako nacionalinio muziejaus po 2003 m. amerikiečių invazijos. Tik šiai misijai pasirinko ne kalkakmenį ar bronzą – jis naudoja buities prekių pakuotes: skardines, spalvotas dėžutes ar kitus daiktus, įvežamus (neretai rizikuojant) iš Artimųjų Rytų. Į saldainių dėžutes, maisto skardines – tuos kasdieniškus daiktus jis sudeda Irako diasporą jungiančius pasakojimus.
Bet beprasmės destrukcijos bangos, pastaraisiais dešimtmečiais nusiaubusios buvusios Mesopotamijos šalis, nėra tik nacionalinės tragedijos.
Pasak Rakowitzo, „šie griuvėsiai yra visos žmonijos netektis“. Sąmoningai sunaikinus kultūrą – senovės statinius, skulptūras ir artefaktus – ISIS rankomis, Rakowitzas susidomėjo šių nušluotų nuo žemės paviršiaus objektų atkūrimu. Projektas pavadintas „Nematomo priešo būti neturėtų“, jo rezultatai – stulbinantys.
Tačiau jos neįstengė atsilaikyti prieš 2015 m. ISIS atsigabentus buldozerius ir sprogmenis.
Vienas dabartinių pavyzdžių – asirų mitinės dievybės Lamasu statula, 2019 m. pastatyta Londono Trafalgaro aikštėje (stovėjo iki 2020 m. liepos 30 d.). Tai Ketvirtosios kolonos meno viešose erdvėse projektas.
Ši paroda skirta Rakowitzo kūriniui „Šiauriniai Nimrudo rūmai, G salė“ (2018). Tai monumentalių senojo Nimrudo rūmų, esančių į pietus nuo Mosulo, sienas dengę bareljefai. Šios didingos asirų skulptūros atlaikė 612 m. pr. Kr. Babilonijos užkariavimą ir galingą Britų muziejaus invaziją po 2500 metų. Tačiau jos neįstengė atsilaikyti prieš 2015 m. ISIS atsigabentus buldozerius ir sprogmenis. Eksponuodamas savo kūrinius visame pasaulyje, Michaelis Rakowitzas prikelia šiuos bareljefus ir kitus istorinius objektus gyvenimui.
„Šiuo metu negaliu kurti nieko kito, – sako Rakowitzas, – nes tam, kas dingo, reikia kokio nors vaiduoklio.“
M.Rakowitzas gyvena ir dirba Čikagoje. Jis yra Northwesterno universiteto meno teorijos ir praktikos profesorius.
Michaelio Rakowitzo parodos ir projektai rodyti svarbiose meno organizacijose: „Creative Time“ Niujorke, „Tate Modern“ galerijoje Londone, Šiuolaikinio meno muziejuje Čikagoje, „Lombard Freid“ ir „Lombard“ galerijose Niujorke, šiuolaikinio meno organizacijoje SITE Santa Fė, JAV, „Barbara Wien“ galerijoje Berlyne, Rhonos Hoffman galerijoje Čikagoje, Malmės ir Tenstos kunsthalėse Švedijoje, „Kunstraum Innsbruck“ meno centre Austrijoje ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.
Jo darbai eksponuoti svarbiuose viso pasaulio meno muziejuose ir parodose, tarp kurių „Whitechapel“ galerija Londone, tarptautinė paroda „Dokumenta (13)“ Kaselyje, Vokietijoje, šiuolaikinio meno muziejus „MoMA P.S.1“ Niujorke, šiuolaikinio meno muziejus „Castello di Rivoli“ Turine, Italijoje, šiuolaikinio meno centras „Palais de Tokyo“ Paryžiuje, 16-oji Sidnėjaus bienalė, 10-oji ir 14-oji Stambulo bienalės, 8-oji Šardžos bienalė Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Tiranos bienalė.
M.Rakowitzui suteikti Dalaso Našerio skulptūros centro (2020), Herbo Alperto meno fondo (2018) ir Tiffany fondo (2012) apdovanojimai, kūrybinio kapitalo stipendija, Šardžos bienalės žiuri apdovanojimas (2008), Niujorko meno fondo stipendija architektūrai ir aplinkos struktūroms (2006), Šiuolaikinio meno Denos fondo apdovanojimas (2003) ir „UNESCO Design 21“ pagrindinis prizas (2002).