Projekto autorė: parkas taps patrauklesnis platesniam miestiečių ratui
Pristatydama projektą, jo autorė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė teigė, jog šiandien Reformatų parkas yra veikiau tranzitinė teritorija, nes ji neturi pakankamai infrastruktūros, nėra saugi vėlyvu paros metu, stokoja zonos vaikams, todėl prašyte prašosi sutvarkymo.
Dabartinis teritorijos išplanavimas sukurtas XX a. 9 dešimtmetyje, jo autoriai – G.Baravykas, G.Ramunis, K.Pempė, tačiau, kaip teigė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė, rekonstrukcijos metu nukentėjo parko reljefas, kurį naujuoju projektu siekiama atkurti.
„Kai reljefas buvo suniokotas 9 deš., nukentėjo senosios reformatų kapinės. Yra ir žmonių, kurie matė, kaip iš teritorijos vežami kapinėse palaidotų žmonių kaulai. <...> Šioje vietoje buvo iškasta apkasams imituoti suprojektuota laiptuotų struktūrų kompozicija“, – sakė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė, pridūrusi, jog šiandien, kai nebeeksponuojamas paminklas „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“, laiptuotos struktūros, atlikusios postamento funkciją, nebeturi vertės.
„Seni takai kerta kapinių teritoriją. Atkūrus reljefą, kas yra viena pagrindinių projekto idėjų – išlyginti žemės paviršių, nuardant betonines konstrukcijas – takas atitraukiamas nuo reformatų kapinių teritorijos. Tai lėmė tranzitinio tako naikinimą. <...> Teritorija taps patraukli ir mamoms su vežimėliais, ir žmonėms su negalia. Padarome vieną lygį, sumažiname pakopų. Parkas pasidaro priimtinesnis visiems žmonėms“, – teigė projekto autorė, pridūrusi, jog bus mažinamas kietosios dangos plotas, todėl parkas turėtų tapti žalesnis.
Anot jos, parko teritorija bus skaidoma į tris zonas, kurių projektavimas, išplanavimas ir pagrindiniai erdviniai sprendiniai yra grindžiami istorine medžiaga.
Centrinė zona turėtų būti skirta reformatų palikimui. Čia žadama nugriauti priešais sinodo pastatą buvusią tvorą, pažymėti buvusios koplytėlės vietą, eksponuoti senosios kapinių tvoros likučius, taip pat – įrengti informacinę sistemą, kuri supažindintų, kokias transformacijas patyrė Reformatų sodas. „Buvusių kapinių teritoriją tvarkysime minimaliais kraštovaizdiniais principais. Sprendinius ne kartą derinome su reformatų bendruomene“, – sakė J.S.Večerskytė-Šimeliūnė.
Kitoje zonoje (arčiau Basanavičiaus g.), kurioje istoriškai buvo daržai, siūloma palikti jau susiformavusį želdyną ir jį papildyti: „Paliekama pieva bendruomenės, miestiečių renginiams. Žinome, kad yra poreikis kameriniams koncertams, piknikams.“
Trečioji zona – rekreacinės paskirties. Čia atsiras vieta dviem vaikų žaidimų aikštelėms, pritaikytoms skirtingoms amžiaus grupėms, sezoninei lauko kavinei, vandens takui su baseinais ir kt.
Teritorijoje bus tvarkomi ir želdiniai. Pasak projekto autorės, akivaizdu, jog medžiai parke susodinti pernelyg tankiai: „Žvelgiant į dronu padarytas nuotraukas, parkas atrodo kaip tankus miškas.“
Kaip teigiama Vilniaus m. savivaldybės išplatintame interviu su J.S.Večerskyte-Šimeliūne, šiuo metu projekto teritorijoje yra 264 medžiai, o įvertinus esamų želdinių būklę, rekomenduojama šalinti 67 medžius. Kaip pagrindinė medžių šalinimo priežastis nurodoma prasta jų dendrologinė būklė.
Projekto autorė taip pat užsiminė, jog antruoju darbų etapu planuojamas teritorijos aptvėrimas tvora: „Nakties metu parkas turėtų būti uždaromas tiek dėl žmonių saugumo, tiek dėl teritorijos priežiūros“. Tiesa, J.S.Večerskytė-Šimeliūnė sako, jog šis klausimas dar bus sprendžiamas ateityje – įrengus parką bus matyti, ar tikrai reikia jį aptverti.
Diskusijos dalyviai kėlė klausimą, kodėl nebuvo rengiamas konkursas
Miesto antropologė, urbanistikos tyrinėtoja Jekaterija Lavrinec pasibaigus projekto pristatymui kėlė klausimą, kodėl jau funkcionuojančiam parkui reikalinga tokia radikali pertvarka, o ne atskiri sprendiniai, atliepiantys skirtingų bendruomenių poreikius, bei kodėl suinteresuoti asmenys nėra įtraukiami į diskusiją dar prieš pateikiant pertvarkos planą.
Atsakydama į šį klausimą J.S.Večerskytė-Šimeliūnė sakė: „Šis klausimas yra ir paveldo apsaugos specialistams, ir užsakovui. Nes iš tikrųjų projektuotojas dirba pagal atliktus tyrimus, pagal užduotį, parengtą užsakovo.
Dabar mes [„Vilniaus planas“] bendruomenes bandome įtraukti jau pačios užduoties rengime. Kad bendruomenė nesijaustų neišklausoma. Iš tikrųjų, bendruomenės poreikiai visada yra įvertinami, šiame projekte taip pat. Yra rekreacinė erdvė, kamerinių renginių erdvė ir centrinė dalis – reformatams. Mano akimis žiūrint, tai yra teisinga koncepcija, ji buvo derinta su reformatų bendruomene, nes ši vieta tiesiogiai siejasi su jų vardu ir istorija. Ir ta istorija miesto pasakojime be galo svarbi. Manau, kad rekreaciniai poreikiai neturi būti pirmoje vietoje. Kaip ir minėjau, vienam žmogui reikia istorijos, kitam žmogui reikia gamtos, dar kitiems – alaus ar naktinių klubų. Ir visada taip bus. Bet prioritetas kur?..“
Menotyrininkė Laima Kreivytė stebėjosi, kodėl tokie svarbūs miesto klausimai kaip parko projektavimas yra sprendžiami be konkurso: „Suformuojama užduotis, kuri yra vykdoma. Žinoma, kad tuomet jau nebeįmanoma atsižvelgti į bendruomenę, nes jau vykdomi planai. Vis tik pirmiausia turėtų vykti tyrimas, tuomet, iš tikrųjų, susitikimas su bendruomene ir bendruomene plačiąja prasme – reformatų bendruomene, žmonėmis, kurie ten gyvena, visais suinteresuotais vilniečiais.
Jūs kalbate apie laiptus, kurie yra nevertingi ir buvo postamentas skulptūrai, bet pagalvokite, kad skulptūra buvo pastatyta tik 1983 m. ir Sąjūdžio laikais labai greitai nuimta. Jau kelis kartus ilgiau tie laiptai stovi be jokių skulptūrų, jau užaugo karta, prisimenanti, kaip laipiojo tais laiptais, daugybė turistų tai matė ir pan. Tai yra bent jau diskusijų vertas objektas, tačiau jis automatiškai yra nurašomas. Tad klausimas – kodėl nebuvo konkurso? Ar Vilniaus mieste dabar visą laiką bus tokia praktika?“
J.S.Večerskytė-Šimeliūnė teigė, jog į šį klausimą atsakyti gali tik užsakovas.
Savo poziciją išsakęs kraštovaizdžio architektas A.Žickis pritarė L.Kreivytės išsakytoms mintims dėl laiptuotų struktūrų išsaugojimo galimybės: „Mums reikėtų ieškoti tokios [meninės] kalbos, kuri ne iškeltų sovietinį paveldą, bet parodytų konfliktą, įtampą, kad žmonės nebūtų mankurtai. Nes dabar turime naują vietą, bet jokios užuominos į tai, kas čia buvo.“
Jis taip pat pabrėžė, jog šiam projektui ir jo sprendiniams nepritaria: „Projektas perkrautas, jame nesilaikoma principo, kad pirmoje vietoje turi būti gamta, antroje – paveldas, istorija, ir jau po to detalės. Kadangi filosofinis pagrindas – reformacija, pasižiūrėkime į šitą [bažnyčios] erdvę. Tai paprasta erdvė. Ar tą patį matome projekte? Ne, nes jis yra perkrautas, eklektiškas“, – sakė A.Žickis, išsakęs nemažai pastabų dėl projekto kompozicinių sprendinių.
Jam antrino kraštovaizdžio architektas Regimantas Pilkauskas, pasisakęs už natūralios gamtos, o ne nugenėtų želdinių puoselėjimą, ir kritiškai vertinęs sprendimą įrengti vandens taką su baseinais rekreacinėje zonoje, nes tai ne tik abejotinos meninės vertės, bet ir, tikėtina, po kurio laiko priežiūros pristigsiantis sprendimas – tai liudija Vilniaus miesto fontanų situacija.
Pristatytas konkurso paminklui Lietuvos reformacijos ir raštijos pradininkams laimėtojas
Reformatų parapijietė Austė Nakienė ragino projekte pamėginti suderinti skirtingų visuomenės grupių interesus: „Mes vaikštom į bažnyčią ir mums, žinoma, svarbi bažnyčia, kapinės, svarbus tas pavadinimas, bet nesinorėtų, kad tai būtų tik pavadinimas. Norėtume, kad ten būtinai iškiltų ir paminklas, kad ten būtų su reformacijos ir raštijos pradininkais susijusios informacijos. Kitiems žmonėms, kurie į pamaldas neateina, svarbus parkas, ir jiems jau įsiminusios konstrukcijos, sukurtos 9 deš. Dar kitiems žmonėms didžiausias paveldas yra medžiai ir jiems atrodo, kad sena liepa ar senas klevas būtų pats geriausias paminklas reformacijai. Aš tam irgi pritarčiau.“
Diskusijos metu buvo pristatytas ir konkurso paminklui Lietuvos reformacijos ir lietuviškos raštijos pradininkų atminimo įamžinimui laimėtojas – Dalios Matulaitės ir Juro Balkevičiaus projektas „Stelos“. Parko atnaujinimo projekte numatyta, jog paminklas turėtų atsirasti centrinėje parko dalyje, netoliese istorinių kapinių teritorijos.
Reformatų kunigas Tomas Šernas sakė, jog klausydamasis diskusijos dalyvių pasisakymų jis vėl pajautė Sąjūdžio dvasią: „Tai teikia vilties. Pagaliau kažkas šneka ir šneka tie, kurie išmano. Norėjau ploti po kiekvieno pasisakymo – visi jie labai teisingi.“
T.Šernas atkreipė dėmesį, jog nors tai, kas buvo aptarta, skamba patraukliai, rūpestį kelia mintis, ar viskas tikrai bus prižiūrėta, o taip pat pabrėžė, jog ES lėšos turėtų būti ne įsisavinamos, bet naudojamos tikslingai.
„Dauguma mūsų yra vilniečiai ir norime, kad Vilniuje būtų gražu, kad pro parką galėtų ne tik moterys su vaikais praeiti, bet ir vakare galėtų kas nors pasivaikščioti, kad būtų šviesu ir saugu. Iš esmės tai yra reformacijos mintys. Aišku, tiesu, saugu, demokratiška“, – teigė kunigas.
Kaip skelbta anksčiau, Reformatų parko atkūrimas ir sutvarkymas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Šiam projektui skirta 1,7 mln. eurų struktūrinių fondų lėšų, 202,6 tūkst. eurų – valstybės biudžeto lėšų, savivaldybės lėšų dalis sudaro kiek daugiau nei 1 mln. eurų. Bendra projekto vertė – 2,02 mln. eurų.
Šį kevirtadienį įvyks aktyvistų rengiamas vienos dienos „Re:formatų“ festivalis, skirtas Reformatų parkui ir siekiui įtraukti miestiečius į sprendimus dėl miesto viešųjų erdvių.
