Pasirodžius informacijai, kad Reformatų sodas Vilniuje bus iš pagrindų atnaujintas, dalis architektų išreiškė nepasitenkinimą, ne vien dėl siūlomų sprendimų, bet ir dėl to, kad charakteringa architektų G.Baravyko, G.Ramunio ir K.Pempės sovietmečiu sukurta erdvė bus sunaikinta.
Tačiau naujojo projekto autorė, architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė siūlo į situaciją žiūrėti pragmatiškai ir logiškai įvertinti esamą fizinės erdvės, kurtos sovietinėms skulptūroms, situaciją. Jos manymu, „jei architektūriniai elementai sukurti skulptūrinei kompozicijai ir nelieka pagrindinės skulptūrinės kompozicijos, tai tie elementai patys savaime neturi jokios vertės. Juo labiau kad šie blokai stovi nuo 1983 m., apačioje yra tušti tūriai ir jie vietomis yra avarinės būklės“. Ir ji yra visiškai teisi.
Fizinė sodo būklė išties bloga, užtenka nueiti ir apsidairyti. Sodas per pastaruosius 35 metus nebuvo sulaukęs rimtesnio dėmesio, todėl estetiškai neatrodo labai patraukliai, o galybė grafičių kuria nesaugumo pojūtį. Apgriuvę laiptai tikrai neatitinka jokių saugumo standartų, betono blokai smarkiai susidėvėję.
Ši apgriuvusi laiptų karalystė kelia ir funkcinių problemų – laiptai nėra mėgstamiausias neįgaliųjų, pagyvenusių žmonių ir tėvų su vežimėliais elementas, o saugių, standartus atitinkančių rampų nėra. Taip pat nėra jokių dedikuotų zonų šunims, vaikams ar aktyviam poilsiui. Infrastruktūros prasme tai labai skurdi ir prasta erdvė, o tai reiškia, kad rimta fizinė pertvarka tiesiog būtina. Tačiau visa tai yra formalumas, kuris gali būti lengvai išsprendžiamas elementariausiu remontu, kuris būtų žymiai pigesnis nei radikalus erdvės perstatymas.
Dažnai vertinant viešąsias erdves žiūrima tik į fizinę situaciją – kur kažkas nutrupėję, apaugę, sugriuvę, neatitinka naujų standartų. Pagal tai priimami radikalūs sprendimai, tačiau neįvertinama socialinė erdvės pusė – kokie žmonės toje erdvėje lankosi, kaip ją naudoja. Jeigu erdvė kuriama žmonėms, tai visi pertvarkymo sprendimai turėtų būti priimami įvertinus žmonių poreikius ir išsiaiškinus, kas socialine prasme erdvėje neveikia.
Žiūrint tik iš fizinės pusės pieva prie Baltojo tilto taip pat yra galėtų atrodyti apgailėtina, nes joje nieko nėra. Net ir elementarus apšvietimas veikiausiai neatitiktų jokių standartų, todėl atrodytų logiška, kad ten reikėtų įrengti gėlyną su pavėsine senyvo amžiaus žmonėms ar įsimylėjėliams, vandens takas galėtų vesti link upės pro vaikų žaidimų aikštelę. Ją, žinoma, būtina aptverti ir įrengti guminę dangą, o čiuožyklos turėtų būti ryškių spalvų ir lygiai tokios pat kaip visuose miesto skveruose.
Informaciniai stendai nurodytų, kurioje pievos vietoje šiuo metu esate. Būtinai atrastume istorinių artefaktų, kuriuos įamžintume erdvėje ir neišvengiamai pastatytume kokio nors žmogaus biustą. Maždaug taip turėtų būti „sutvarkyta“ pieva prie Baltojo tilto, jeigu ignoruotume nusistovėjusias socialines veiklas. Žinoma, toks tvarkymas, vertinant tik fizinę pusę, iš esmės reikštų tos erdvės ir ten vykstančių veiklų sunaikinimą.
Bet būtent taip dabar yra tvarkomas Reformatų sodas – bandoma iš naujo dėliojant įvairias veiklas ir piešiant takelius-makaronus sukurti naują socialinę aplinką, nors ji jau puikiai egzistuoja. Fizinė būklė, be abejonės, apgailėtina, tačiau nepaisant šių problemų, parkas pilnas skirtingų veiklų ir žmonių. Vertinant iš socialinės pusės, sodas veikia ganėtinai puikiai, tai matyti net neatlikus didžiulių tyrimų.
Vieną debesuotą liepos ketvirtadienio popietę sode buvo galima išvysti neįtikėtinai plačią gamą vilniečių, užsiimančių skirtingomis veiklomis. Pievoje palaidas šuo lakstė šalia laiptais bėgiojančių vaikų, kita grupelė jaunuolių suposi ant sūpynių, o sportiškai nusiteikę berniukai spardė kamuolį pro tarp medžių susikurtus improvizuotus vartus.
Vienas tėvas metė sau iššūkį ir sugalvojo vežimėlį stumdyti kalnuotoje pievos dalyje, o šalimais, ant laiptų viršaus, būriavosi vaikinų paauglių grupė. Niekam netrukdė tolėliau ant suolelio rūkantys ir alų maukiantys du pagyvenę vyrai, o kitame parko kampe sėdėjo panašaus amžiaus moterėlės. Visas šias grupes apjungė praeiviai ir dviratininkas, kuriam status pandusas nesukėlė jokių problemų nusileisti nuo šlaito. Šį miestietišką gyvenimą iš savo ložių terasose galėjo stebėti naujų prabangių butų savininkai.
Visą šį judėjimą pavyko užfiksuoti vos dešimt minučių pastovėjus sode. Jeigu vertinant fizinę sodo pusę atrodytų, lyg tai būtų beviltiška erdvė karo nualintame rytų Ukrainos mieste, socialinė dalis mums pasakoja vakarietiškos ir visus įtraukiančios erdvės istoriją.
Nagrinėjant naujai paruoštą Reformatų sodo projektą, sunku suprasti, kas projekto autoriams iš dabar sode vykstančių veiklų nepatinka, nes radikalus pertvarkymas verčia galvoti, kad viskas yra blogai.
Tačiau jeigu taip nėra, norint jau vykstančias veiklas palikti, pakaktų įrengti tualetus, keletą erdvių mažamečiams vaikams, pandusus, o visa kita tiesiog suremontuoti. Todėl panašu, kad ne fizinis susidėvėjimas ar socialinės veiklos yra tikroji problema, nes jas galima spręsti žymiai paprasčiau, o dabartinio sodo kuriamas ryškus charakteris, kuris niekaip nepritampa prie šiuolaikinės lietuviškos mados.
Šiuo metu Lietuvoje populiaru kurti politiškai korektiškas erdves, kurios privalo visiems įtikti ir negali rodyti nė menkiausių charakterio bruožų. Iš esmės kuo nuobodesnė ir pilkesnė erdvė, tuo visi laimingesni. Ryškiausias to pavyzdys yra Lukiškių aikštė. Svarbiausia valstybės aikštė po daugybės konkursų buvo tyliai patikėta pigiausiems statybininkams, kurie įrengė žiovulį keliančią erdvę. Vėliau šis eilinio skvero dizainas buvo maskuojamas siūlant įrengti Vytį ir bent taip suteikiant erdvei kažkokio išskirtinumo. Panašus receptas siūlomas ir Reformatų sodui.
Naujojo projekto autoriai siūlo parko viziją be aiškiai matomos koncepcijos. Aiškinamajame projekto rašte minima, kad pagrindinė projekto idėja yra „naikinti betono konstrukciją ir „apkasų sistemą, atkuriant buvusio reljefo paviršių“. Dažnai po siūlymais atkurti anksčiau buvusią situaciją, taip atstatant istorinę teisybę, maskuojamas idėjos trūkumas.
Kaip įprasta, tokiuose pasiūlymuose dažniausiai remiamasi XIX amžiaus situacija ir planais. Tačiau nėra jokių objektyvių priežasčių stabdyti istorinės teisybės paieškas XIX amžiuje, galima bandyti atkurti XIV amžiaus kraštovaizdį, užsodinant viską mišku, ar ieškoti mums parankaus istorinio laikmečio dar anksčiau. Pavyzdžiui, ledynmečio epochos kraštovaizdžio atkūrimas vasarą sulauktų didžiulio pasisekimo. Akivaizdu, kad projekto autoriai neturi stiprios, į ateitį orientuotos vizijos ir savo sprendimus grindžia šabloninėmis praeities atkūrimo idėjomis, savo nuožiūra pasirinkę jiems priimtiniausią istorinį laikmetį.
Architektūriniai sprendimai taip pat kelia abejonių. Sodo erdves siūloma apstatyti suoliukais, šiukšliadėžėmis ir kitais elementais, kurie atrodo lyg būtų nužengę iš savaitgalį į pašto dėžutę įkritusio buities prekių parduotuvės katalogo.
Žinoma, šią klišių kupiną erdvę reikia kažkaip „sukontekstualizuoti“, todėl nepaisant erdvėje jau egzistuojančių istorinių artefaktų, būtinai projektuojamos banalios kėdės su metalo atloše išpjaustytais tekstais apie iškilias reformatų asmenybes, kurios iš esmės atlieka tą patį, kaip ir bandymas į Lukiškių aikštę numesti Vytį. Po šių inkliuzų atsiradimo sodas nesupainiojamai turėtų signalizuoti reformatų vardą.
Stebint šabloninį Reformatų sodo pertvarkymą ir blankią Lukiškių aikštę, kyla pavydas matant kaip su viešosiomis erdvėmis tvarkosi Albanija. Šiemet geriausios viešosios erdvės Europoje prizą pelnė pagrindinė Tiranos aikštė, kurią kūrė belgų biuras 51N4E. Vietoje daugybės niekur nevedančių diskusijų apie monumentus ir istorinę praeitį, belgai pasiūlė Albanijoje sukurti anti-monumentalią erdvę, kuri būtų visiškai tuščia.
Pagrindiniu erdvės akcentu tapo judančių žmonių choreografija, kurią formuoja iš grindinio trykštantis vanduo. Iš vietinio akmens suformuota aikštės danga sušlapusi atveria margą ir spalvingą tekstūrą. Tokia radikali akmens dangos tuštuma tampa tikra oaze chaotiškame Tiranos kontekste. Perimetru šią aikštę supa 12 skirtingų poilsiui skirtų sodų, kurie formuoja pereinamąsias zonas tarp aikštę supančių pastatų ir pačios aikštės. Tai labai aiškią viziją ir stiprų charakterį turinti erdvė, sukurta atsižvelgus į tai, ko miestui labiausiai trūksta – tvarkos.
Skirtingai nei dauguma Lietuvoje kuriamų viešųjų erdvių, kurias organizuojant galvojama, kaip sutalpinti kuo daugiau funkcijų, zonų ir veiklų ar kur įkelti kokį paminklą, Albanijoje architektai stengėsi viską, ko nereikia, išvalyti iš aikštės.
Buvo pašalinti automobiliai, skirtingos dangos, įvairūs borteliai ir chaotiškos žaliosios zonos. Galų gale ši aikštė tam tikra prasme tapo pieva prie Baltojo tilto, kurioje nieko nėra, bet būtent todėl ji tampa visiems atvira. Taip erdvę pradeda formuoti socialinės veiklos, o ne dirbtinai programuojamos zonos ir monumentai.
Reformatų sodas niekada negaus jokio rimto apdovanojimo už naująjį pertvarkymą, nes projektas stokoja ambicijos ar rimtos idėjos. Ir dėl to Vilniaus miestas tampa dar pilkesnis ir nuobodesnis. Vizijos neturėjimas yra baisiausia, kas gali nutikti šiuolaikiniam miestui, o naujosios Vilniaus viešosios erdvės rodo, kad sostinė vystoma be aiškios krypties ir tikslo.
Kas kartą taip tvarkydamas savo erdves Vilnius pralaimi kitiems, ambicingesniems miestams. Nes šiuolaikinė sostinė turi būti atvira visiems visuomenės sluoksniams, ne vien tiems, kuriems patinka romantiški pasivaikščiojimai parke ir gėlynai su vandens elementais. Ji turi stebinti, patraukti dėmesį, nebijoti pripažinti praeities klaidas ir turėti savo charakterį. Šito Vilnius galėtų pasimokyti iš Tiranos.
