Retrospektyva, kuri nekelia aktualių klausimų ar nesiekia spręsti dabarties iššūkių, gali tapti paviršutiniška. Menininko pripažinimas kaip genijaus praranda prasmę, jei jo kūriniai nėra analizuojami ir interpretuojami šiuolaikinėje visuomenėje. Kaip pastebėjo garsus meno kritikas Robertas Hughesas: „Didžioji meno retrospektyvų problema yra ta, kad jos dažnai tampa praeities triumfu, o ne dabarties iššūkiu.“
-
Virginija Kulvinskaitė. Pražiūrėtos ir neįvertintos: dvi poezijos knygos, kurias perskaityti verta
-
Kritikos taikiklyje išliekantis Justinas Marcinkevičius: neherojinis poetas, ėjęs savo talento keliu
-
Prestižiniame Lokarno festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas L.Bareiša: „Norėjau sukurti nuolat mutuojantį filmą“
Apsilankius parodoje „Angelina Banytė: modernios freskos ir mozaikos klasikė“ LNDM Prano Domšaičio galerijoje, ši problematika man tapo itin reikšminga. Ar ši retrospektyva sugeba iškelti aktualius diskursus, ar tiesiog lieka pagarbos ženklu menininkei, be gilesnio šiuolaikinio konteksto analizės? Tokie klausimai tampa esminiai vertinant parodos sėkmę.
Kuratorės Ramutės Rachlevičiūtės požiūris, atrodo, labiau orientuotas į estetinius A.Banytės kūrybos aspektus, prarandant gilesnę socialinę ir istorinę dimensiją. Autorės kūryba neabejotinai yra įspūdinga ir verta dėmesio, o parodos organizavimas – sveikintinas žingsnis.
Vis dėlto, ekspozicijoje juntamas kuratorinis nuovargis ir naujų idėjų stoka. Parodos centre atsiduria kūrinys, jau rodytas prieš penkerius metus Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus projekte „Angelina Banytė. Monumentalumas tyloje“ (kuratorė Neringa Poškutė-Jukumienė, fotografas Gintautas Beržinskas) – tai atkurtas realaus dydžio freskos-sgrafito „Gamtos dovanos“ (1978) atspaudas.
Nors šis kūrinys dominuoja parodoje, puikiai atskleisdamas, kaip monumentaliosios dailės meistrė sugeba įvaldyti didžiulius mastelius, organizatorių naujovių ir kūrybinio polėkio stoka neleidžia ekspozicijai išsiskirti ir palikti tikrai įsimintino įspūdžio.
Eksponatai, išdėstyti priešais freskos antspaudą, sukuria ryškų vizualinį ir konceptualinį kontrastą, atskleisdami intymesnius kūrybos niuansus. Šie mažesnio masto kūriniai, eksponuojami ant lengvo, perregimo stendo, ne tik suteikia ekspozicijai erdvės ir lengvumo pojūtį, bet ir išryškina fragmentiškumo bei laikinumo temas.
Parodoje juntama įtampa tarp monumentalumo ir intymumo, tarp to, kas akivaizdu, ir to, kas lieka paslėpta. Ši dinamiška sąveika leidžia lankytojui patirti kūrinius ne tik kaip vizualinius objektus, bet ir kaip gilesnio apmąstymo šaltinius, kviečiančius permąstyti menininko santykį su erdve, laiku ir žiūrovu.
Sieninės kompozicijos tampa kontrapunktu piešinių serijai, kurioje atsiskleidžia mažesnio masto ir monumentalių formatų priešprieša. Šis kontrastas ne tik intensyvina parodos ritmą, bet ir subtiliai atskleidžia menininkės kūrybos universalumą – gebėjimą meistriškai manipuliuoti erdve, nepriklausomai nuo jos mastelio. Tačiau, kaip alegorinėje kovoje tarp Gargantiua ir Pantagriuelio, triumfuoja monumentalumas, pabrėždamas didingumo viršenybę prieš intymumą.
Taip pat kyla klausimas, kiek šios parodos tikslas yra atskleisti freskininkės darbo ypatumus, kuriuos čia reprezentuoja eksponuojami eskizai ir freskų bei mozaikų projektai iš dailininkės dirbtuvių. Nors šie elementai gali būti įdomūs publikai, jie galbūt nepakankamai perteikia šio darbo sudėtingumą.
Galbūt ekspozicijai būtų buvę naudinga įtraukti vaizdo medžiagą, demonstruojančią menininkės pasiruošimo procesą ir jos energijos įnašą į kiekvieną kūrinį, taip pat plačiau aptarti freskos kontekstą, ypač jos vaidmenį sovietinio meno dekonstrukcijoje, ir skatinti atviresnę diskusiją apie šiuos aspektus.
Pastarieji keturiasdešimt penkeri metai lietuvių monumentaliajai dailei buvo permainingi. Dailininkė A.Banytė, baigusi studijas 8-ojo dešimtmečio viduryje, dar spėjo patirti monumentalistų „aukso amžių“, kai visuomeniniai interjerai buvo puošti monumentaliosios dailės kūriniais.
Tačiau atkūrus nepriklausomybę, valstybinių užsakymų freskoms, vitražams ir mozaikoms sistema nutrūko, sukeldama rimtų iššūkių menininkams, priverstiems permąstyti savo darbų reikšmę ir kovoti už išgyvenimą. Nors sovietmečio menas vertinamas prieštaringai, jo nuvertinti nereikėtų – nepaisant cenzūros, menininkai dažnai išlaikė vertybinius įsitikinimus ir kūrė autentišką meną.
Neseniai priimti Architektūros įstatymo pakeitimai, įpareigojantys skirti bent 1 procentą valstybės lėšomis statomiems objektams meno kūriniams, teikia vilties, kad monumentalioji dailė vėl taps prieinama visuomenei, neapsiribojant tik privačiomis ar komercinėmis erdvėmis.
Apžiūrint parodą, kyla klausimas, kodėl bandome ilgų distancijų bėgikę priversti varžytis šimto metrų rungtyje. Juk stipriausia menininkės pusė yra didžiulės, monumentalios freskos, užimančios daugybę kvadratinių metrų viešosiose erdvėse. Ar nebūtų geriau akcentuoti šį įspūdingą mastelį ir monumentalumą, užuot bandžius išryškinti menininkės portretinio ar natiurmortinio meno gebėjimus?
Šiuo atveju paroda primena „Very demure, very mindful“ „TikToko“ memą – atsargus, bet šiek tiek prislopintas požiūris į kūrėjos darbą, kai iš tikrųjų jos kūryba nusipelno ne santūrumo, o didingumo ir pilno pripažinimo.
Parodoje trūksta išsamumo: lankytojai taip ir neišvysta, kas yra pagrindiniai autorės kūriniai, kaip jie atrodo ir kokia yra tikroji jos talento galybė.
Nepaisant to, smalsiausieji gali pasidomėti autorės darbais savarankiškai, galbūt aplankydami juos viešose erdvėse, pavyzdžiui, universitetuose ar ligoninėse, kur jie visada buvo aplink mus. Svarbu tikėtis, kad menininkės kūryba neliks pamiršta ir sulauks deramo jaunosios kartos dėmesio.
Pamačius parodoje eksponuojamus suvyniotus eskizinio popieriaus ritinius, paklausiau galerijos darbuotojos, ar tai yra neišeksponuoti menininkės eskizai. Man buvo atsakyta, kad tai tiesiog tušti ritiniai.
Ką tušti eskiziniai rulonai veikia menininkės retrospektyvoje? Ar tai simbolizuoja dar neišnaudotą potencialą, ateities perspektyvas? Kodėl šie ritiniai eksponuojami tušti, neišvynioti, lyg slepiant kažkokią paslaptį? Galbūt tai yra pagrindinis parodos motyvas – kad kai kas lieka paslėpta, o mūsų smalsumas niekada nebūna patenkintas. Tačiau net ir susidūrus su neišvengiamu paslapties šydu, mūsų žinių troškimas išlieka nenumaldomas.
