Jolanta Kyzikaitė jau beveik dešimtmetį savo kūryboje vysto žaidimų temą – nuo įvairių vaikiškų žaidimų atvaizdavimo kūriniuose iki žaidimo pačia tapyba, tapybine forma. Pasirinkdama ir analizuodama žaidimą „Medžioklė“, kuriame veikia persirengėliai, gyvūnai, o žaidėjas gudrauja, imituoja įvarius gyvūnus, Jolanta dar ankstyvojoje kūryboje paliečia karnavalo, „kailio“ keitimo, persirengėlių, kaukių temą. Persirenginėjimas, įsikūnijimas į gyvūnus ar kitus personažus yra vienas populiariausių vaikystės žaidimų, kuriame taisyklės tik instinktyvios arba sugalvotos žaidimo eigoje, priklausomai nuo to, esi gyvūnas ar medžiotojas.
Paveiksluose J. Kyzikaitė ne tik atvaizduoja savo fantazijų pasaulį ar, tiksliau, realybę, perteiktą per menininko matymą, bet ir meistriškai įtraukia žiūrovą, lankytoją, kuris tampa lygiaverčiu žaidėju, besivadovaujančiu intuicija ir kuriančiu žaidimo taisykles.
Tapytoja kvietė žaisti jau ne kartą: 2014 m. parodoje „Ma(e)no žaidimai“ siūlė žiūrovams du paveikslų skaitymo būdus, 2016 m. parodoje „Kauliukų tapyba“ kūrinius kūrė mesdama kauliukus, kurie darė įtaką paveikslo siužetui, 2018 m. parodoje Trakų Vokės dvare pakvietė į nesibaigiančią pasakišką puotą, kurioje ji – princesė, pagrindinė šventės-parodos kaltininkė ir medžiotoja, pratęsusi kūrinį „Karališka medžioklė“ su lanku šaudydama dažais į ten pavaizduotas papūgas.
Dabar J. Kyzikaitė kviečia į „Maskaradą“, kurio dalyviai – parodos lankytojai – kaip ir pridera maskaradui, bus su kaukėmis. Nors karantino nuotaikos ne pačios pozityviausios, Jolanta Kyzikaitė ir vėl pasitelkia ironiją, įprasmina vietą, laiką ir kviečia žaisti, dalyvauti pokylyje, įsijausti. Kūriniuose matysime miško, naminius ir egzotinius gyvūnus, taip pat žmones ir įvairias jų kaukes: džiaugsmo, liūdesio, pykčio, išgąsčio. Panašu, kad gyvūnų emocijas (kaukes) menininkė lengvai leidžia matuotis kiekvienam iš mūsų. Paradoksas, kad lankytojai dėvės kaukes, jog apsisaugotų nuo viruso, tačiau akivaizdu, kad šioje parodoje menininkės tikslas – nukreipti dėmesį nuo realybės ir įsijausti į pokylio atmosferą.
Pasak parodos autorės, „nebūtina vaizduoti kaukių tapyboje, kad atskleistum santykius. Mane domina pati situacija – kaip fiziškas (dėl kaukės ar saviizoliacijos) užsidarymas nuo viešumos veikia santykius su žmonėmis ir mus supančia aplinka. Nagrinėdama dabartį bandau įžvelgti ateitį. Mane domina ne tik kaukė, bet ir kas slepiasi po ja. Pats žodelis „po“ turi nuorodą ne tik į tam tikrą vietą (po akmeniu, po kauke), bet ir į laiką (po karantino, po finansų krizės). Šiuo metu kaip niekad yra svarbus vietos ir laiko santykis“.
Menotyrininkė Sonata Baliuckaitė, analizuodama J. Kyzikaitės kūrybą, akcentuoja menininkės pasirenkamų temų aktualumą: „Jolantos Kyzikaitės grafiški paveikslai artimi poparto stilistikai, veikėjai – animacijos personažai, mistiniai, egzotiniai gyvūnai, šiandienos herojai ar ji pati. Tačiau paskutiniu metu tapytoja, perdėliodama ir konstruodama situacijas, užsižaidžia pačia tapybine forma. Tapomas gana plokščias vaizdas atrodo tarsi dekoratyvus kilimas, o itin šiuolaikiški, didelio formato kūriniai – tarsi prabangūs barokiniai gobelenai, – teigia menotyrininkė.
– Jolantos Kyzikatės kūrybos nesumaišysi su niekuo, jos individualus stilius susiformavo dar studijų pradžioje. Didelis formatas, grafiškas piešinys, stilizuotos žmonių figūros, kaukės. Menininkė dirba ciklais, analizuojant kiekvieną jos paveikslų seriją, atrodytų, kad ji paliečia socialines, politines to meto aktualijas. Tačiau grįžtant dešimtmečiu atgal, pamatai, kad tai tiesiog bendražmogiškos ir amžinos aktualijos, tuo metu svarbios pačiai kūrėjai, kaip ir kiekvienam jautriai į aplinką reaguojančiam žmogui. Jos kūriniuose analizuotos tiek emigracijos, prievartos temos, ritualai, apeigos, baimė, juoko prigimtis, menininko statusas ar kitos ne itin malonios temos. Tačiau ryškios spalvos, dekoratyvi juoda linija, teatrališkos detalės, mistifikuoti pasakiški siužetai paverčia paveikslus butaforiniu, t. y. netikru pasauliu; paveikslai, jų istorijos tarsi pridengti kaukėmis, o jų supratimas priklauso nuo žiūrinčiojo patirties, pavyzdžiui, vaikas kūrinius matys visiškai kitaip, nei suaugęs“, – rašo S. Baliuckaitė.
Jolanta Kyzikaitė (g. 1980) meno scenoje aktyviai dalyvauja nuo 2003 m., jos kūryba buvo pristatyta dešimtyje autorinių ir daugiau nei 60 bendrų parodų Lietuvoje ir užsienyje. 2010 m. Jolanta Kyzikaitė tapo konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ I vietos laureate, 2018 m. jai suteiktas meno daktaro laipsnis. Menininkė aktyviai dalyvauja „Artist in residence“ programose. Jau dešimt metų Jolantos Kyzikaitės kūrybai atstovaujanti galerija „Meno niša“ pristatė ją meno mugėse Vienoje, Budapešte, Kelne, Maskvoje, Paryžiuje, Briuselyje ir Vilniuje. Jolantos Kyzikaitės kūrinių yra įsigijęs MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Walter Bischoff“ muziejus Vokietijoje ir privatūs kolekcininkai.
Parodą rengia VšĮ Vilniaus rotušė, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Paroda veiks iki 2021 m. birželio 6 d.
