Eksponatus tarptautinės reikšmės parodai skolino tokios Prancūzijos institucijos kaip Pompidou centras, Judaizmo meno ir istorijos muziejus, taip pat Lietuvos muziejai bei privatūs kolekcininkai.
LNDM direktorius dr. Arūnas Gelūnas atkreipia dėmesį, kad reikšmingą indėlį pasaulio meno istorijoje palikę litvakai Lietuvos kontekste vis dar nėra sulaukę pelnyto dėmesio:
„Beveik kiekviename svarbiame pasaulio muziejuje rasime kūrinių, sukurtų iš Lietuvos ar platesnės teritorijos, kadaise vadintos Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, kilusių žydų tapytojų, skulptorių ar šiuolaikinio meno kūrėjų.
Galbūt klystu, tačiau neapleidžia pojūtis, kad Lietuvoje šie menininkai, nors nuo seno kėlė susižavėjimą, nebuvo laikomi visateise Lietuvos kultūros istorijos dalimi. Galima sakyti, kad paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ yra viena iš svarbių pastangų, ypatingų meninių ir istorinių nuotykių sugrąžinant reikšmingą šios istorijos dalį.“
Parodoje pasakojama apie litvakų dailininkų migracijos bangas į Paryžių, jų siekius, laimėjimus, Tėvynės ilgesį ir tradicijų tęstinumą. XX a. pradžioje Paryžiaus menininkų gretose buvo daug žydų, atvykusių ne tik iš Europos didmiesčių, bet ir iš Rusijos imperijos žydų miestelių bei kaimų (štetlų).
1909–1913 m. čia apsigyveno ir Markas Šagalas, Mišelis Kikoinas, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Chaimas Sutinas bei kiti, priklausę tai pačiai kartai ir bendrai kelis šimtmečius gyvavusiai litvakų kultūrai. Šie menininkai siekė politinės, socialinės, kultūrinės ir religinės emancipacijos.
Žengti pirmuosius žingsnius meno link tradiciniame štetle užaugusiems jaunuoliams buvo nelengva. Jie susidūrė su dviem priešiškais pasauliais: dėl noro piešti juos smerkė sava religinių dogmų sukaustyta žydų bendruomenė ir artimieji, o dėl kitokios kultūros, išvaizdos ir prasto rusų, lenkų, prancūzų kalbų mokėjimo juos ignoravo išorinis pasaulis už štetlo ribų.
Tai nesutrukdė kūrėjams žengti dailės keliu, išvykti į liberalųjį meno vertybių ir naujų tendencijų kupiną Paryžių, išgarsėti ir suformuoti unikalų modernaus meno reiškinį – École de Paris – Paryžiaus mokyklą ir prancūzų ekspresionizmo kryptį, kartais dar vadinamą prancūzų-žydų ekspresionizmu. Įprasta prasme šie menininkai nepriklausė jokiai „mokyklai“ – juos siejo ne panašus stilius, o bendra istorija, tas pats idealas. Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Paryžiaus mokyklai atstovavo apie 60 litvakų iš Rytų Europos ir daugiau nei 150 žydų dailininkų iš viso pasaulio. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje atidaromoje parodoje pristatomas 21 École de Paris dailininkas ir daugiau kaip 130 jų kūrinių.
Dailininkus domino juos supantis gyvenimas čia ir dabar: apylinkių peizažai ir miestų skverai, linksmybės kavinėse, turgaus šurmulys, karuselių ir cirko spindesys. Kai kurių autorių, kaip Šagalo ar Manė-Kaco darbuose, atsispindėjo su Rytų Europos žydų pasauliu susiję vaizdiniai, o kiti, tokie kaip Lipšicas, tapo avangardinių judėjimų, pavyzdžiui, kubizmo, dalimi. Pasak parodos kuratorės dr. Vilmos Gradinskaitės, pirmąsias avangardistų gretas kasdien modernėjančiame Paryžiuje litvakai užėmė dėl to, kad jie, kitaip nei vakariečiai, nebuvo paveldėję giliai įsišaknijusių klasikinės dailės tradicijų, tad daug lengviau ir paprasčiau priėmė naujoves, drąsiai eksperimentavo. Tačiau tragiški žydų istorijos vingiai ir nuolatinis gyvenimas bijant dėl savo likimo formavo diasporos žydų pasaulėjautą – skausmo ir liūdesio atmosfera persikėlė ir į kūrybą.
Litvakai į pasaulio dailės istoriją įrašė savo puslapį, bet jų istorijos pradžioje buvo Lietuva, tad paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“ daliai šių menininkų tarsi suteikia galimybę vėl susitikti gimtajame krašte. Šį „susitikimą“ lydės nemokamų paskaitų ir ekskursijų ciklas „Žydiški etiudai“. Pirmasis renginys visai šeimai numatytas jau gegužės 28 d. – kol suaugusiesiems „Dingusio štetlo“ tyrėja dr. Jolanta Mickutė pristatinės gimtojo lietuviškojo štetlo vaizdinius Šagalo kūryboje, mažieji edukacijos metu susipažins su žydų kultūros bei religijos elementais, žaidimais, tradicijomis bei gyvenimo būdu.
Paskaitas apie išskirtines litvakų asmenybes – Lipšicą ir Rafaelį Chvolesą skaitys Samuelio Bako muziejaus vadovė Ieva Šadzevičienė ir muziejininkė Aušra Rožankevičiūtė, o rudenį į Lietuvą atvyks ir paskaitą apie šiuolaikinį judaikos meną skaitys kuratorė Pascale Samuel iš Judaizmo meno ir istorijos muziejaus Paryžiuje, kuris parodai paskolino ne vieną vertingą kūrinį. Parodos kuratorė dr. V. Gradinskaitė ne tik apžvelgs, kaip tarpukariu pasaulio ir Lietuvos dailės kritikai reagavo į žydų dailininkus, bet ir pakvies į atvirų ekskursijų ciklą, padėsiantį dar giliau pažinti litvakų kūrybos braižą, nuotaikas ir kartu mūsų pačių istoriją.
Paroda „Litvakų dailininkai Paryžiuje“, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaryta 2023 m. gegužės 25 d. 18 val., veiks iki rugsėjo 29 d.
Parodoje pristatomi menininkai: Markas Antokolskis, Arbit Blatas, Naumas Aronsonas, Maksas Bandas, Mišelis Breneris, Viktoras Breneris, Osipas Cadkinas, Rafaelis Chvolesas, Ilja Gincburgas, Leonas Indenbaumas, Mišelis Kikoinas, Pinchus Kremenis, Žakas Lipšicas, Emanuelis Manė-Kacas, Jokūbas Mesenbliumas, Lazaris Segalas, Chaimas Sutinas, Borisas Šacas, Markas Šagalas, Žakas Šapiras, Viljamas Zorachas
Kuratorė dr. Vilma Gradinskaitė
Parodos ir katalogo dailininkė Edita Namajūnienė
Parodos architektė Eglė Matulaitytė
Parodai darbus skolino Judaizmo meno ir istorijos muziejus Paryžiuje, Ida Chagall ir Michelis Brodsky, atstovaujami ponios Meret Meyer, Prancūzijos judaizmo fondas, Pompidou centras, Fontene-su-Bua miesto merija, taip pat Lietuvos meno institucijos – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“, Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“, „Lewben Art Foundation“, Tumo galerija bei Prancūzijos ir Lietuvos kolekcininkai – Alexander Chwoles, Milij Chwoles, Darius Lebedzinskas, Gražina Petraitienė, Martynas Tinfavičius ir Myriam Vogel, Egidijus Žvirblis.
