Iš viso festivalyje, organizatorių teigimu, apsilankė daugiau nei 20 tūkstančių žmonių. Gyventojai pažiūrėti įspūdingų skulptūrų, tarp kurių buvo galima išvysti ir lede atvaizduotą Lietuvos herbą, skubėjo ne tik iš Suvalkijos, bet ir iš kitų Lietuvos kampelių, atvyko ir nemažai svečių iš kaimyninės Lenkijos.
Ledinė nuotaika užvaldė tiek mažus, tiek didelius. Į pirmą kartą Suvalkijoje surengtą tokio tipo festivalį atvykę žmonės galėjo grožėtis ne tik beveik keturiomis dešimtimis įvairių dydžių skulptūrų, bet ir įspūdingais šviesų ir lazerių šou bei čiuožėjų ant ledo pasirodymais. Bene garsiausias iš jų – specialiai iš JAV Kalifornijos valstijos į Paežerius atskridęs daugkartinis Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionas Aidas Reklys.
Iš viso buvo kovojama dviejose kategorijose – gaminant mažas, maždaug 130 kg sveriančias skulptūras, bei didesnes, kurioms buvo skirta 1250 kg skaidraus ledo.
Festivalio dalyviai ir patys galėjo išbandyti savo rankomis kurti įvairias ledo skulptūras – vyko edukaciniai mokymai. Nors ir ne visiems pavyko įgyvendinti savo idėjas, tačiau idėja išbandyti savo jėgas dirbant su ledu labiausiai traukė pačius mažiausiuosius.
Tuo tarpu profesionalias skulptūras kūrė 22 menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Mongolijos ir net Indonezijos. Dar keturi meistrai turėjo atvykti iš Sankt Peterburgo, tačiau nespėjo laiku susitvarkyti vizų. Skulptoriams darbus šiek tiek apsunkino tai, kad penktadienį Vilkaviškio rajone švietė saulė ir buvo teigiama temperatūra. Kuriam laikui ledą teko slėpti nuo tiesioginių saulės spindulių. Vis dėlto vėliau į šalį vėl sugrįžo šaltukas ir keblumų dirbant beveik neliko.
Savo darbais skulptoriai ne tik stengėsi pradžiuginti festivalio lankytojus, bet ir tarpusavyje rungėsi dėl geriausiųjų vardų. Iš viso buvo kovojama dviejose kategorijose – gaminant mažas, maždaug 130 kg sveriančias skulptūras, bei didesnes, kurioms buvo skirta 1250 kg skaidraus ledo. Pastarosios buvo maždaug 3 metrų aukščio ir bemaž 1,5 metrų pločio. Festivalio metu panaudota beveik 40 tonų ledo, kurį šaldyti organizatoriai pradėjo dar prieš metus.
„Tai buvo ne tik festivalis, bet ir varžybos. Pagrindinė sąlyga – ledo nebuvo galima dažyti ar kaip nors marginti, prie jo lipinti kokias nors šakas, lapus ar kitokius priedus. Buvo žiūrima ir kaip dalyviai laikosi festivalio temos motyvų, ar nepanaudojo daugiau, nei jiems buvo skirta, ledo“, – vertinimo niuansus atskleidė festivalio sumanytojas Paulius Orlovas.
Pasakodamas apie patekimo į festivalį niuansus, jis tvirtino, jog visi ledo meistrai bendrauja tarptautiniuose forumuose, kuriuose ir skelbiama, kada ir kur vyks įvairūs jiems skirti renginiai. Žinodami temas, menininkai siunčia savo eskizus, o komisija atrenka geriausius ir pagal juos kviečia atvykti į festivalius. Tokio tipo šventės pasaulyje yra labai populiarios. Lietuvoje pirmą kartą toks renginys buvo surengtas praėjusiais metais Pakruojo dvare, tačiau jis nesulaukė tokio populiarumo, kaip Paežeriuose vykęs festivalis.
Šiais metais festivalio tema „Pasaka“ pasirinkta neatsitiktinai. Anot organizatorių Pauliaus Orlovo ir Manto Linkevičiaus, šią temą padiktavo pati pasirinkta vieta. Paežerių dvaras jiems pasirodė ideali vieta festivalio organizavimui.
„Tokio tipo renginiui reikia specifinės aplinkos. Paežerių dvaras neseniai atrestauruotas, jo sodas – puikiai sutvarkytas, autentiškai atkurtas. Lietuvoje yra daug gražių dvarų, bet geresnio už šį mes neradome“, – teigė P.Orlovas.
Jo kolega Mantas tvirtino, kad pasirinkimą lėmė ir tai, kad šiais metais Marijampolė paskirta Lietuvos kultūros sostine, tad norėjosi festivalį surengti būtent šiame regione. Jis juokavo, kad jeigu ateityje bus pasirinkta kita tema, pavyzdžiui „ugnis“, pats renginys galbūt persikels iš Lietuvos kokią nors užsienio valstybę, kurioje yra ugnikalnis ir skulptūras ledo meistrai statys kur nors kraterio papėdėje.
M.Linkevičius festivalyje buvo atsakingas už šviesos efektus. Visiems šviestuvams atsigabenti jam prireikė net penkių sunkvežimių. Tiesa, tai padaryti buvo verta. Vos sutemus apšviestos ledinės skulptūros tarsi atgimdavo naujai – šviesos efektai joms „įpūsdavo“ naujų atspalvių, išryškėdavo iki tol nematytos detalės. Nors iki šiol Mantas su ledo gaminiais neturėjo nieko bendro, tačiau tvirtino, kad ateityje ir pats norėsiantis išbandyti ledo meistrystę. Kol kas geriausiai ją įvaldęs – P.Orlovas. Vyriškis, kaip pats tvirtino, ledu „susirgo“ prieš dešimtmetį. Tuomet jis buvo pakviestas dirbti panašiame festivalyje ir vykdamas į jį neturėjo jokio supratimo, kas jo laukia.
„Nuvykau su sportiniais batais, visą dieną dirbau, peršlapau, o po to, tiesiogine žodžio prasme, susirgau. Bet būtent tada supratau, kad visa tai, ką aš patyriau yra labai smagu. Taip jau dešimtmetį mano kraujyje teka ledo snaigės ir kristalai“, – šypsojosi P.Orlovas.
Verta paminėti, kad beveik toks pat festivalis tuo pačiu metu vyko ir Pakruojyje. Nors abiejuose miesteliuose šventės ir baigėsi, tačiau profesionalų meistrų sukurtos ledo skulptūros liko. Kiek jos dar stovės, priklausys nuo oro. Kol kas sinoptikai bent jau artimiausiu metu žada šaltuką, tad ir skulptūros kurį laiką dar turėtų stovėti.
