Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“ užsibrėžia sau du tikslus. Pirmas – pertapytuose migrantų krizės kadruose gilintis į jų ikonografiją ir pasakojimus. Antras – tuo pačiu „atskleisti pirmavaizdžio ir kartotės, įkvėpimo šaltinio ir replikos sąlygiškumą“. Penki paveikslai parodoje eksponuojami šalia spaudos fotografijų, kurias atkartoja, ir erdvėje žemai nuleistų medžio atplaišų su ranka perrašytais Šventojo Rašto fragmentais.
Apie techniką nėra ką pasakyti. Pertapymai ištikimi viskuo, išskyrus mastelį, atsikartojančiame kolorite nesimezga nauji kodai. Dailininkė tapo lietuviškos ekspresionistinės manieros suformuotu stiliumi. Tokie potėpiai panašūs į palei kojas pakibusias medžio skeveldras. Užrašai ant jų – išsilieję ir sunkiai įskaitomi, deformuoti medžio struktūros. Tai ir viskas. Lieka problematika.
Kalbėdami apie aktualias istorijos, be kompromisų su sąžine neapsieisime. Bet vis tiek privalome tankiai iššukuoti save: kokie mūsų realūs veiksmai, kokia etika? Ko vertos mūsų didžiosios istorijos ir jų ikonografija? Neatlikus šių pratimų, visi geri norai nieko verti. Bandymas nelaimę vertinti vien per provaizdžius ir mitus yra aristokratiškas, kaip stiuko ornamentika ant krematoriumo lubų. Norint sunaikinti cinizmą, būtina kvestionuoti Dievą.
Bandymas nelaimę vertinti vien per provaizdžius ir mitus yra aristokratiškas, kaip stiuko ornamentika ant krematoriumo lubų.
Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodoje šios savirefleksijos nėra. Krikščioniškos kultūros rėmas ir jame susiformavę vaizdiniai dailininkei gerai pažįstami ir išplėtoti, bet jų realus santykis su migranto figūra neliečiamas. Susikuriančios prasmės taip pat nutylimos – pavyzdžiui, ar maldavimas Viešpatį pasigailėti, „juk mes taip tavimi tikime“, neskamba menkinamai? Kokia bebūtų kiekvieno dievo valia, paveikslo personažas paliekamas naiviai pakabintas ant jos prieš žiūrovą, pažįstantį valstybių ir struktūrų apibrėžtą situacijos pusę. Niekas iš šių žmonių nenorėjo atsidurti toje padėtyje, kurioje yra, ir jų atvaizdai nėra mūsų naujosios madonos. Žmogiška kančia – labai didelė, ir bandymas ją matuoti pagal Išganytojo rankovę visada sumenkins realybę. Ašarų Biblijos puslapiais nenušluostysi, o kančios ir benamystės nereikėtų vilkti į šimtamečių pasakojimų rūbą, kad galėtume pajusti empatiją.
Tai pirmasis parodos naratyvas. Antrasis – vaizdo prigimties ir veikimo klausimas – taip pat komplikuojasi.
Spaudos aparate tragiški, makabriški vaizdai neretai eksploatuojami kaip kuras, gerai veikiančios mašinos tepalai. Nors kūrybinis veiksmas gali grąžinti jiems patyrimo aspektą, dažniausiai nelieka net prasmės jo rezultatus vadinti kartotėmis – tai dar vienas būdas patirti tai, kas jau sėkmingai cirkuliuojama.
Paveikslų fotografiniai „originalai“ priklauso tam tipui vaizdų, kurie tiek matyti, kad bet kokį paveikumą ir prasmę sunaikina jų pačių ikoniškumas. Spaudos aparate tragiški, makabriški vaizdai neretai eksploatuojami kaip kuras, gerai veikiančios mašinos tepalai. Nors kūrybinis veiksmas gali grąžinti jiems patyrimo aspektą, dažniausiai nelieka net prasmės jo rezultatus vadinti kartotėmis – tai dar vienas būdas patirti tai, kas jau sėkmingai cirkuliuojama. Suprantu, kad menininkės gestas yra pagarbus ir atjautus toms figūroms, kurios atsiranda jos interesų lauke. Bet gestų padaryta daug, ir jie nepadeda. O kad galėtume gestus perkelti į veiksmus, tikriausiai reikia visiems ieškoti kitokios mitologijos ir ikonografijos nei ta, kuria esame įpratę kliautis.
Pro „Artifex“ galerijos duris atsiveria vaizdas į tingų vasarinį Vilnių, kuriame sunku pamatyti kažką, kas neatrodo kaip tu. Mieste, kuriame fiziškai sunku pabėgti nuo bažnyčios, senamiesčio mūras ir granitas neleidžia abejoti jokio tikėjimo tiesa. Neries vandenys ramūs – laukiu, kol jie atplukdys gyvų kūnų, užrašysiančių tarp gatvės vingių visai kitus laiškus, nei tie, kuriuos esame įpratę skaityti.
Paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“ galerijoje „Artifex“ veiks iki liepos 8 d.
