Signatarų namai visuomenei atveria XV amžiaus rūsius

„Daliai vilniečių galbūt yra tekę apie 2000-uosius lankytis Signatarų namų rūsiuose, kuriuose kurį laiką veikė restorano banketinės salės. Tačiau šiam užsidarius autentiškas gotikos laikotarpio palikimas visuomenei tapo neprieinamas. Džiaugiamės, kad padėtis keičiasi ir vilniečius bei miesto svečius galime pakviesti apžiūrėti ne tik gotikinius rūsius, bet ir gausų kitų architektūrinių bei istorinių laikotarpių palikimą“, – pranešime cituojama istorikė Milda Kruopienė, kartu su kolegomis rinkusi architektūrinės ekskursijos tyrimo medžiagą.

Kaip penktadienį pranešė muziejus, architektūrinių ekskursijų metu lankytojai turės galimybę apžiūrėti išlikusį autentišką XIX amžiaus pabaigos muziejaus vidaus dekorą ir daugiau sužinoti apie senuosius vilniečius, buvusius pastato savininkus Jokūbą Arnotą Škotą ir Karlą Štralį. Spalį vyks dvi nemokamos ekskursijos su gidu.

Kaip pažymi muziejininkė, nors daugelis Pilies g. 26 esantį namą visų pirma sieja su Vasario 16-osios Akto pasirašymu, tačiau tai – tik viena sudedamoji šio pastato istorijos dalis.

Dabartinio muziejaus vietoje, Pilies gatvėje, pirmieji mūriniai namai greičiausiai iškilo dar XV amžiuje, kuomet šia via regia (valdovų keliu) link Valdovų rūmų keliavo svarbiausi miesto svečiai.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645-ųjų balandžio 18 dieną karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę, Jokūbo Arnoto Škoto našlę, nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

J.Arnoto Škoto laikus mena ir seniausi muziejaus rūsiuose rasti archeologiniai radiniai: 1993 metais vykdant kasinėjimus čia rasta XVII amžiaus keraminė olandiško tipo pypkė, koklių fragmentai, keramikos šukės. Rūsyje kultūriniai sluoksniai smarkiai permaišyti, todėl XVII amžiaus archeologiniai radiniai rasti kartu su XIX ir XX aamžių statybinėmis šiukšlėmis.

Senamiesčio pastatus vadinti pagal esamo ar buvusio namo savininko pavardę yra sena Vilniaus tradicija, o tam, kad namui priliptų naujo savininko pavardė, pastatas dažniausiai turėjo išgyventi dideles transformacijas. Didelė Škoto namo rekonstrukcija vyko XIX amžiaus pabaigoje, kuomet jį nusipirkęs pirklys Karlas Štralis iš esmės atnaujino namo fasadą, pakeitė vidaus suplanavimą, įrengė naujas laiptines ir užsakė naują interjero dekorą. Dėl tokių esminių pokyčių to meto vilniečiai pastatą ėmė vadinti Štralio namu.

K.Štralio užsakytą ir gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo suprojektuotą fasadą galime matyti ir šiandien. Neorenesansinio stiliaus fasadas 2023 metų pradžioje buvo sutvarkytas, atkuriant pirminį jo vaizdą. Buvo pašalinti per daugiau nei šimtą metų susikaupę dažų sluoksniai ir, ištyrus senųjų sluoksnių cheminę sudėtį, koloristo dirbtuvėse buvo pagaminti dažai, idealiai atitinkantys pirmines Štralio namo fasado spalvas.

„Signatarų namų pastatas yra unikalus objektas, liudijantis ne tik modernios Lietuvos valstybės ištakas, bet ir saugantis daugybę vis dar nepažintų istorijų“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio vadovė Dalia Strimaitytė.

„Norime, kad lankytojai prisiliestų prie gyvosios istorijos, atverdami jiems gotikinius rūsius, menančius daugiakultūrę miesto praeitį, kviesdami juos užeiti į istorinį balkoną ir iš arti patyrinėti unikalų, šimtmečių sąveiką liudijantį pastato fasadą, prisiliesti prie ekspozicijoje pasakojamų, laisvės idėją reflektuojančių temų“, – teigia ji.

Spalio mėnesį Signatarų namai organizuoja dvi nemokamas ekskursijas, supažindinančias su architektūriniu muziejaus pastato palikimu. O vėliau architektūrinę ekskursiją „Škoto, Štralio ar Signatarų?“ galės užsisakyti visi norintys Signatarų namų muziejaus darbo laiku.

„Lankytojai, užsukantys į muziejų, paprastai domisi modernios valstybės gimimo istorija ir su tuo susijusiais eksponatais, tačiau tiek muziejaus interjeras, tiek visas pastatas yra tarsi atskiras eksponatas. Jų pažinimui ir yra skirta ši architektūrinė ekskursija“, – sako M.Kruopienė.

Pasak jos, tokio vientiso ir koncentruoto pasakojimo apie šį Pilies gatvės pastatą, koks buvo parengtas ekskursijai, iki šiol niekur nėra publikuota.