Pirmoji Eglės Mikalajūnės ir Samiro M’kadmi kuruota paroda, pristačiusi dalies rezidencijų rezultatus, šių metų gegužės pradžioje vyko Vilniuje, Liepkalnio požeminėje vandens saugykloje. Vieta „pasirinko“ žiūrovų auditoriją – be įprastos šiuolaikinio meno parodų publikos čia, kaip pasakojo parodos gidės, užsuko ir nemažai aplinkinių gyventojų, vedamų smalsumo pamatyti statinį iš vidaus.
Neįprastai drėgna, gliti, šalta, tamsi aplinka pirmiausia piršo mintį apie ritualus kaip tamsias, mistines, tolimas praktikas. O apvali pastato architektūra priminė panoptikoną (stovėdamas jo centre nesunkiai galėjai apžvelgti visą parodą) – tobulos baudžiamosios institucijos modelį, kurį Michelis Foucault pasitelkė kaip šiuolaikinės disciplinuojančios visuomenės, paremtos visame kame integruotais panoptiniais stebėjimo ir savikotrolės mechanizmais, metaforą.
Neringoje birželis yra kurortinio sezono pradžia ir įžanga į didįjį kasmetinį tris mėnesius truksiantį ritualą.
Iki birželio 19 d. Nidoje veikia antroji projekto paroda, papildyta naujais kūriniais (kai kurie senieji kūriniai taip pat pristatomi kita forma). Žiūrovui ji atsiskleidžia visai kitokioje aplinkoje – ir ne tik dėl naujos, šviesios, sterilios ir neutralios Nidos meno kolonijos parodų salės, kuriai ši paroda yra „inauguracinė“.
Neringoje birželis yra kurortinio sezono pradžia ir įžanga į didįjį kasmetinį tris mėnesius truksiantį ritualą. Vasarotojams šis ritualas susideda iš įvairių pasikartojančių kasdienių praktikų, mėginant kuo efektyviau ir intensyviau patirti atsipalaidavimą, užmegzti ryšį su gamta, surinkti reikiamą įdegio kiekį, išleisti atostogų santaupas ir pan.
Neringiškių vasaros ritualai yra it poilsiautojų ritualų priešpriešos: jie gerokai mažiau matomi, atliekami labiau individualiai nei masiškai, ir yra tiesiogine prasme tamsesni (dažnas vietinis vasarą pradeda iš patogaus nesezoninio būsto persikraustydamas į atkampesnę patalpą, pavyzdžiui, sandėliuką). Ir vis dėlto vieni be kitų neegzistuotų.
Neringos kurorto kontekste kūrinius, net ir tą dalį, kuri jau buvo matyta Vilniaus vandens saugykloje, norisi suprasti šiek tiek ar net visai kitaip.
Neringos kurorto kontekste kūrinius, net ir tą dalį, kuri jau buvo matyta Vilniaus vandens saugykloje, norisi suprasti šiek tiek ar net visai kitaip. Pavyzdžiui, Sauliaus Leonavičiaus ir Vidos Strasevičiūtės sukurta „Palapinsiaustė“ atrodo kaip praktiška, bet kartu ironiška pagalba iš miesto pasprukusiam vasarotojui, kuris trokšta susilieti su laukine gamta, tačiau pernelyg baiminasi jos poveikio. Įsivilkus į šį sandarų kiautą galima medituoti prisėdus kad ir ant skruzdėlyno, o neoniškai nuodinga jo spalva bet kokią (ne)žmogišką būtybę įspės nesiartinti.
Norvegijos menininko Mo Abd-Ullos dirbtinių gėlių kompozicijos irgi kalba apie neatšaukiamą sintetikos ir natūralumo sąjungą: taip, sąjungą, gal net sąmokslą, o ne priešpriešą, kaip automatiškai norėtųsi pasakyti (lygiai taip pat, kaip gėlės ne visada būna tulpės, anot šio darbo pavadinimo). Šie amžinai švieži augalai iš tolo atrodo tokie tikri, kad paskubom žvilgtelėjus į palubėje žemyn galva kabančias lelijas, atrodo, kad jos ima vysti. Ant grindų žiedelius barsto džiūvanti plastikinė kraujažolė...
Norvegės Kristinos Tårnesvik instaliacijos „Populiari mirties valanda“ dalis – buteliai su užkonservuotais augalų, daržovių, vaisių kvapais („Atsiminimai įvairaus pobūdžio skysčiuose“) – mistiškai švytėdami Liepkalnio vandens rezervuaro tamsoje priminė raganavimo, o iš tikrųjų tiesiog natūralios medicinos praktikas, nepažinias ir todėl baugias.
Nidos ekspozicijoje šie sandariai užkimšti indai, regis, tiesiog saugo kasdienių maitinimosi ritualų pėdsakus – gaivius, salsvus, aitrius ar gaižius. Bespalviai ir bekvapiai atsiminimų kiautai irgi sugrūsti draugėn į dar vieną butelį – amžiams išsaugotas kvapas kartu reiškia ir savo pirminio šaltinio mirtį (taip Patricko Suskindo „Kvepaluose“ sirpstančios paauglės miršta tam, kad mizantropo parfumerio rankose atgimtų šimtus kartų intensyvesniu kvapu).
Ritualą ir discipliną sieja tvarkos siekis: abu jie trokšta suvaldyti chaosą, nežinomybę, įveikti nerimą – individualiame ar visuomeniniame, kasdieniame ar sakraliame gyvenime.
Roberto Narkaus skulptūros – traukinio ar laivo pavidalo mediniai modeliai, pastatyti vertikaliai, o ne horizontaliai, kaip įprasta tikriems maketams, yra it technoamžiui pritaikytų toteminių stulpų variacija, o Kuršių nerijos kontekste šie technototemai primena ir Nidos kapinių krikštus – vieną seniausių Lietuvoje antkapinių paminklų tipą, sujungiantį pagoniškas ir krikščioniškas simbolikas ir laidojimo tradicijas.
Senųjų ritualų elementus į šiuolaikinę urbanistinę būtį integruoja Eglės Budvytytės perfomansas „Riedlenčių malda, arba kakta žemiau širdies“ (Nidoje rodoma jo daiktinė ir videodokumentacija).
Daugumai religijų būdingi ritualinai gestai ir judesiai – galvos nuleidimas, buvimas arba judėjimas klūpomis ar kniūbsčia – sujungiami su įvaizdžiais, kažkada priklausiusius sub-, dabar jau – popkultūrai (specialaus dizaino riedlentėmis ir aprangos kolekcija). Iš šios jungties gimsta bendruomenė, anot giedamos mantros, „pusiau gyvūnas, pusiau rūbas, pusiau siurblys, pusiau kirmėlė“.
Taip ritualai – banalūs ar sakralūs – tampa būtina išgyvenimo sąlyga, paverčiančia mūsų aplinką saugia ir jaukia palapinsiauste.
Ritualą ir discipliną sieja tvarkos siekis: abu jie trokšta suvaldyti chaosą, nežinomybę, įveikti nerimą – individualiame ar visuomeniniame, kasdieniame ar sakraliame gyvenime. (Pavyzdžiui, terminą „ritualas“ vartoja ir psichologai, apibūdindami pasikartojančius veiksmus, kuriais tam tikru sindromu sergantys ginasi nuo liguisto nerimo ar įkyrių minčių (pernelyg dažnai plaunasi rankas, tikrina, ar užrakintos durys, ir t.t.).
„The things that need fixing get fixed; we are fixated on fixing them in our reality, in our materiality.“ Šis sunkiai išverčiamas žodžių žaismas iš islandės Berglind Jónos Hlynsdóttir instaliaciją lydinčio eilėraščio apie trupančią Žeimių dvaro baliustradą kartu reflektuoja žmogišką maniją sutvarkyti, sudrausminti, disciplinuoti savo aplinką – daiktišką, kūnišką, dvasinę. Taip ritualai – banalūs ar sakralūs – tampa būtina išgyvenimo sąlyga, paverčiančia mūsų aplinką saugia ir jaukia palapinsiauste.
