Rugsėjo 6 d. (AV17) galerijoje atidaryta N.Ermino personalinė paroda „Vox Dei“. Čia pristatyti naujausi kūrėjo objektai ir skulptūrinės instaliacijos, analizuojančios sakralumo bei nusižengimo temas. Kaip teigia menininkas, religinis aspektas jį lydi nuo vaikystės, tačiau santykis su bažnyčia – atšalęs.
– Galbūt pradėkime pokalbį nuo jūsų vaikystės. Esate minėjęs, kad jus nuo vaikystės domino religinis aspektas. Šios jūsų parodos net pavadinimas išvertus iš lotynų kalbos reiškia „Dievo balsas“. Kaip manote, kodėl tas sakralumas vaikystėje jums padarė tokią didelę įtaką?
– Mano vaikystė buvo kaime, Klaipėdos rajone. Ten gyvenau iki 1 klasės, vėliau persikėliau į Klaipėdą. Tėvukas visada sekmadieniais vesdavosi į kaimo bažnyčią. O mišios vaikui nėra labai linksma. Tai visad kažkaip ieškodavau akimis kažko, prie ko prisikabinti, ką užčiuopti. Ir vis rasdavau kažkokių keistų detalių, kurias iš pradžių matai vaiko akimis, o vėliau, einant laikui, jos tampa sakraliomis. Nors jos gal net visai ne apie tai kalba. Ir tai galėdavo būti bet kas – vėliavų kotai, kaip jie tvirtinasi prie suolo, sakykla, paveiksliukai, žinoma, Kristaus nuotykiai. Aš galbūt šiek tiek ir bandžiau sakyklą parodoje atvaizduoti iš prisiminimų, nes kažkada buvau nuvažiavęs, bet ją panaikino. Jau nebeaktualu, jau kunigai nebelipa taip aukštai.
– O ar pats tikite Dievą? Koks jūsų santykis su religija?
– Aš kiekvieną dieną ir tikiu, ir netikiu. Visaip būna. Bet toks ir yra tikėjimas. Jis nėra žinojimas. Aš nežinau, aš galiu tik tikėti. Bet aš tikiu ir Dievą, ir tikiu žmonių tikėjimu. Aš suprantu, kad jis yra būtinas, kad jis reikalingas žmonijai.
Galbūt tuo žmogus ir skiriasi nuo kitų gyvūnų – kad jis turi turėti kažkokį užnugarį. Kažką, kas stovi už jo. Ir taip yra nuo senų laikų. Aišku, dažniausiai žmogus tikėdavo tuo, ko bijo, pavyzdžiui, Perkūno arba tiesiog nepritekliaus, bado. Ir melsdavosi Perkūnui, kad jis netrenktų, kad pasisektų medžioklėje, kad turėtų, ko valgyti. Ir evoliucionuojant, šie dalykai pradėjo darytis nebe tokie aktualūs – maisto prasimanymas tapo visai kitokiu, tai ir tas Dievo supratimas atsirado visai kitoks.
Bet jeigu manęs paklaustų, kokią religiją aš išpažįstu, tai sakyčiau katalikybę. Nes aš ją suprantu ir šia kalba kalbu.
Tai aš kažkaip taip ir tikiu. Nepaneigdamas jokios religijos, nes aš suprantu, kad visos jos yra svarbios. Negaliu sakyti, kad vieni blogai, kiti gerai. Paprasčiausiai, yra kitos kultūrinės, gamtinės, geografinės terpės ir pagal tai viskas atsispindi.
Bet jeigu manęs paklaustų, kokią religiją aš išpažįstu, tai sakyčiau katalikybę. Nes aš ją suprantu ir šia kalba kalbu. Aišku, domiuosi ir kitomis religijomis, bet tai yra mano pažinimas.
– O į bažnyčią vaikštote?
– Dabar šis santykis yra sudėtingas. Aš esu kažkoks reiklus. Buvo laikotarpis, kai galbūt 1990-ųjų pradžioje vyko judėjimai, viskas pradėjo atsivėrinėti, tiek politiškai, tiek religiškai. Taip pat ir bažnyčia. Pranciškonai Žemaitijoje buvo labai atsigavę, tad su jais teko bendrauti, važiuodavome į visokias stovyklas. Nors skulptoriaus Viliaus Orvido nesu sutikęs, bet jis, jo sodyba man yra palikę įspūdį, visa jo religinė samprata, mat jis irgi neskirstė dalykų į teisingus ir neteisingus.
O kaip dabar man yra su bažnyčia, aš nežinau, pats nesuprantu, įvykęs kažkoks atšalimas. Arba galbūt aš ieškau kažkokios sau prieinamos erdvės. Pavyzdžiui, kaimo bažnyčia. Gal kunigas ten ir nusišneka, bet tu matai kažkokį tikinčiųjų požiūrį, prisirišimą, bendruomenę ir tai yra tikra. Tas mane žavi ir man imponuoja. Vilniuje gal žmonės jau būna persisotinę ir sunkiai randu to tikrumo.
Vis tiek tai yra savotiška meditacija. Tu bažnyčioje matai Kristaus vaizdinį ir net nesąmoningai kreipiesi į jį. Bet šiaip, nuėjęs į bažnyčią jautiesi gerai.
Tik gal menininkams šiaip yra sunkiau, nes yra platesnis požiūris į religiją ir sunku įstatyti save į rėmus. O religija yra kaip rėmas. Kad tikinčiajai masei būtų patogiau eiti link Dievo. O kai kuriuos tie rėmai varžo ir nesinori juose būti. Vis tiek prasideda bažnyčios, kaip institucijos, visokie politiniai dalykai, su kuriais tikrai būna, kad nesutinki.
– O kaip menininkas, nebe kaip vaikas, kai nuvykstate į bažnyčią ar kitas šventas vietas, ar atkreipiate dėmesį į tą religinį meną? Freskos, Kryžiaus kelių paveikslai, įvairios konstrukcijos?
– Kaip tik sekmadienį buvau Pilaitėje, naujoje bažnyčioje. Tai man tie Kryžiaus keliai joje atrodo tokie netikri: gražu, ištapyta, bet be dvasios. Aš matau, kad dailininkas nori parodyti kažkokį savo stilių, bet tai labai bruka. Man atrodo, kad religijoje labiau turi būti ženklai. Sutartiniai, atpažįstami ir tikslūs. Įvairios improvizacijos, atrodo, čia netinka. Jos turėtų būti kitose vietose. Bet, apskritai, tai žinoma, į šiuos dalykus dėmesio neatkreipti sunku.
– O kaip kitos, ne religinės temos, kurios atėjo iš vaikystės?
– Kažkaip dabar net ir sunku atskirti, kas yra religinio, kas yra nereliginio. Nelabai atsieju savęs nuo to. Yra gamta, kuri mane supo. Bet gamta man irgi yra kaip religija. Man kažkaip viskas persipina. Tiesiog darau meną.
Kaip ir čia, parodoje. Viena salė tarsi yra tiesmukesnė, kita ne, bet, realiai, tai abi salės yra apie tą patį. Tik gal išoriniais ženklais matai, kad jeigu kryžius, tai šventa, o kažkas kita jau nebe.
– Per parodos ekskursiją jūs kalbėjote šia tema: ant sakyklos atvirai matomos medžio plokštės su įvairiais subraižymais, kurie tarsi gadina vaizdo estetiką. Bažnyčia, vis dėlto, yra siejama su grožiu, estetika bei didybe. Koks jūsų santykis su grožiu ir kaip jūs norėjote jį perteikti?
– Iš architektūrinės pusės, bažnyčioje interjeras yra naudojamas kažkokiam dangiškumui išreikšti, lyg kuo gražiau, tuo arčiau dangaus, kuo daugiau barokinių detalių, tuo švenčiau. Bet tas grožis, kaip žmogus jį supranta, yra sąlyginis dalykas. Ir tas grožio suvokimas einant metams keičiasi, Dievo supratimas taip pat. Tai aš bandžiau pateikti standartinį, žmogui atpažįstamą vaizdą ir kalbėti, tarsi, tokiais ženklais. Kažkokia lenkta forma, tai jau suprask, kad čia gražu.
Jeigu kalbėtume apie rojų, tai iki atėjimo į jį žmogui gyvenime buvo visokių dalykų, ir gerų, ir negerų. Taip ir su kitais dalykais. Kol atsiranda galutinis vaizdas, reikia pereiti daug įvairiausių etapų. Yra tekę dirbi statybinėse aplinkose, interjeruose, tai ten irgi būna daug dalykų, kurie yra visai ne su grožiu susiję. Bet nuolankiai einama to grožio link, paskui kažkada išvalomos grindys, visi statybiniai nešvarumai ir žmonės gyvena, lankosi lankytojai ir tada jau tampa gražu.
Kaip ir pati paroda. Nuo aplinkos daug kas priklauso. Dirbtuvėse dulkės, šiukšlės, pats objektas dar neužbaigtas. Kol ji yra dirbtuvėse, tu jos iki galo nesupranti. Bet pasitiki savimi ir eksponuoji. O kai išeksponuoji, tai jau žiūri, kad viskas tvarkoje.
– Kalbant apie aplinką. Kiek pastebėjau, net ir šioje parodoje, jūsų instaliacijos dažniausiai nėra apsijungusios į vientisą kūną, mėgstate jas scenografiškai išdėlioti taip, kad jos sąveikautų su aplinka. Kokią prasmę tame įžvelgiate?
– Man tai yra tarsi kažkokia neverbalinė kalba. Kalba vaizdiniais. Toks savotiškas stilius, žargonas, kalbėti keliais žodžiais. Sukuri, padarai objektą ir jis yra savarankiškas, atsako už save. Aš pats nesu labai kalbus, kad sklandžiai dėstyčiau savo mintis, tai pasirinkau tokią vizualinę kryptį.
– O kaip jūs supratote, kad norite savo idėjas perteikti per skulptūras, instaliacijas, o ne per, pavyzdžiui, piešinius? Juk tapyba taip pat yra neverbalinė kalba.
– Esu ir nutapęs, nupiešęs kažką. Šiaip man patinka ir tapyba, suprantu ją, jos prasmę, bet va kažkaip taip išėjo, kad norėjosi man su tuo 3D dirbti ir viskas. Tapydamas labiau kuri iliuziją, o mano darbas tarsi toks labiau užbaigtas.
Lyg tos ribotos galimybės gyventi, skleistis, priverčia bandyti kurti savo aplinką.
Geriau pagalvojus, galbūt net ir iš vaikystės šitas dalykas atėjo. Tais laikais žaislai buvo šiek tiek riboti, visi standartiniai, todėl mes su broliu patys lipdydavome iš plastilino visokius kareivukus, armijas, žmogeliukus. Matyt, gal tas ir persidavė. Lyg tos ribotos galimybės gyventi, skleistis, priverčia bandyti kurti savo aplinką. Tai taip ir įpratau kalbėti vaizdiniais, o ne žodžiais. Bet šiaip patinka visos meno šakos, ir poezija, ir dailė.
– Tai gal ir paveikslų parodos kada sulauksime?
– Šiaip jų tikrai yra, tik kad neeksponuoju. Niekas neprašo. Bet gal ir gerai, nes bijau, kad nušvilps mane tapytojai. Bijau, kad mano kita raiška nebūtų per daug mėgėjiška. Aš tai darau dėl savęs, reabilitacine forma. Tad nežinau, ar viską reikia rodyti, nes pažįstų žmonių, kurie tikrai tuo gyvena, jų akimis, tai gali atrodyti nieko įspūdingo. Pasakytų, nu, maladiec ir viskas. Tai geriau kalbėti savo kalba, prie ko esi pripratęs, ką žinai aiškiai. Kaip ir su užsienio kalba, jei nelabai žinai, nelabai moki, tai ir nesistengi ja aiškinti kažkokių dalykų. Su skulptūromis jaučiuosi labiau savo vietoje.
– O ar jūsų kūryboje pirmiau ateina idėja, kurią norite perduoti, ar pats vaizdas, objektas, instaliacija, kuriam tik vėliau priskiriate prasmę?
– Būna visaip. Galbūt dažniausiai šie dalykai eina tolygiai. Pamatai kažkokį objektą, nuotykį, atsitikimą ar kažką ir jauti, ar prilimpa, ar ne. Ir tada tą idėją vis plėtoju. Kartais pasitaiko, kad pagrindinis objektas, nuo kurio viskas prasidėjo, net labai nutolsta, lieka nuošalėje ir idėja išsirutulioja visai į kitą pusę.
Yra buvę, kad net pamatai klaidą. Pavyzdžiui, kažkada skaičiau žurnalą, ten buvo parašytas vienoks pavadinimas, o man persiskaitė „Septynios dienos iki nakties.“ Ir ta klaida man taip įsiminė, imponavo, kad net instaliaciją tokiu pavadinimu padariau, o ir parodą paskyriau klaidoms. Bet, šiaip, neturiu jokio standarto, žiūriu į tai labai laisvai. Tiesiog kaip išeina.
– O tuomet, apskritai, papasakokite apie kūrybinį procesą. Nuo ko jis prasideda? Kiek laiko tam reikia, kad viskas išsirutuliotų iki parodos?
– Labiausiai tai reikia pastūmėjimo iš šalies. Pats nesu labai iniciatyvus savo meno atžvilgiu. Kūryba man yra intymus dalykas, nes kažkiek per tai apsinuogini. Bet jeigu jau kas nors pasiūlo daryti parodą, tai aš visada už. Tada suprantu, kad kažkam reikia. Jeigu niekam nereikia, tai aš galiu kurti dalykus ir savo galvoje, man viskas ok.
– Ar jums reikia šeimos, artimųjų paskatinimo, ar galerijų, meno atstovų?
– Šeima nėra, kad labai ragintų daryti meną, nes kai darai meną, nukenčia laikas su jais, pats būni kažkoks įsitempęs, mintys skraido kitur. Tai gal labiau kaip šiuo atveju, kai pasiūlė galerija. Pasakė, jog jau seniai buvo, tai reikia parodos. Pasiūlė ir tada tos mintys greitai susiguli, jas reikėjo tik šiek tiek susisteminti, o tada jau išpildyti, išformuoti.
– O pati idėja? Vieniems menininkams, būna, susisapnuoja, kitiems dar iš kažkur atsiranda. Kaip jums?
– Esu vieną kartą susapnavęs. Tada sapne sapnavau baltą triušį, padarytą iš silikatinių plytų, kuris buvo mano parodoje. Atsibudęs niekaip nesupratau, nes, atrodo, kad niekada aš nesu galvojęs apie tuos triušius. Bet staiga prisiminiau „Alisos nuotykius stebuklų šalyje“, kad „sek baltą triušį.“ Tai galvoju, jog reikia sekti, negalima taip tiesiog palikti. Ir tada buvo galerijoje par
oda su šia instaliacija, kuri taip ir vadinosi „Sek baltą triušį.“ Tas baltas triušis lyg ir iš pasakos motyvo, bet irgi labai religinis. Kaip ir Kristus pakviečia ir tu į jį žiūri kaip į tą baltą triušį ir neri paskui jį.
– Savo kūryboje taip pat neretai gvildenate savistabos, tapatybės paieškos siužetus. Iš kur šios idėjos kyla? Ar iš Jūsų vidinio pasaulio, nes pats su tapatybės paieškomis susiduriate? Ar taip norite paskatinti žiūrovus gilintis į save?
– Aš skatinti, moralizuoti tai tikrai nenoriu. Aš galiu pateikti tik iš savęs. Kitkas, man atrodo, nelabai gal ir būtų įdomu. Jeigu aš, pavyzdžiui, daryčiau kažką apie žmoniją. Nu man nelabai kažkaip skamba. Kad ir darai apie tą žmoniją, vis tiek bandai surasti raktą iš savęs, kaip tau yra, kaip tu matai ir aš bent jau tikiuosi, kad ir žiūrovui tada įdomiau žiūrėti asmeninį santykį, o ne aplamai kažkokį grožį. Tai viskas yra iš asmeninio supratimo.
– Tai galima sakyti, kad stebite save, analizuojate, kaip matote dalykus, ir iš to kuriate?
– Tikrai taip. Stebi savo požiūrį į kažkokius dalykus. Aišku, kitiems gal keista gali pasirodyti, tas požiūris gali būti nieko nesakantis, bet aš tikiu, kad yra kažkas, kam tai atliepia.
– O ar būna tokių momentų, kai sukuriate, ateinate su viena idėja, bet po kurio laiko kūrinys tarsi pakeičia reikšmę?
– Būna pats nustembi, kad net žiūrovai tau atskleidžia. Jie pritaiko savo kažkokį išgyvenimą, pasako tau kažką ir tu pamatai dar kitą to medalio pusę. Arba pats kažko iki galo nesupratęs sukuri ir tik po kiek laiko supranti, kad taip turėjo būti. Paskui subręsta tas objektas ir viskas prasiplečia.
– Užsiminėte apie žiūrovus. Kaip manote, ar Jūsų kūrybos procesas įgauna prasmę tik tada, kai kūrinius pamato žiūrovai?
– Yra meno sąlyga, jog turi būti kūrėjas, erdvė, kur viskas atsiranda, ir kažkas turi tai pamatyti. Tada atsitinka visavertis meno kūrinys. Čia irgi toks visai religinis dalykas. O žiūrovai papildo viską. Tu matai, kad tas meno kūrinys net pasidaro augantis. Tai visgi, manau, kad reikia įgyvendinti ir parodyti žiūrovams.
– O ar žiūrovų interpretacijos dažnai sutampa su Jūsų bandomomis perteikti idėjomis? Ar suteikiate vietos pačių žmonių interpretacijoms?
– Būtinai reikia suteikti. Nes aš pats kartais sau ne viską atsakau, ne viską iki galo žinau ir suprantu, ką padarau. Visada palieku kažkokią „razinką“ nepaaiškintiems dalykams. Na, būtų labai sausa, jeigu viskas būtų sutvarkyta, susisteminta, paaiškinta, kad tas reiškia tą, tas reiškia aną ir taip toliau. Gamtoje taip nebūna. Aišku, kažkas vis tiek kažką reiškia, bet mes gamtoje visko nesuprantame, todėl ir aš kūryboje leidžiu sau tą tokį nesupratimą palikti. Kartais man pats žiūrovas paaiškina, ką tai reiškia. Tada būna toks smagus momentas. Arba kartais žiūrovai išvis visai kitą kampą randa.
Mano užduotis yra duoti kamuolį, maždaug kažkokius vartus, nuorodą, kur spirti, bet tą žaidimą tegul žaidžia patys. Kad jie galėtų patys sukurti. Gal tada atsiranda dar treti vartai. Tegul tik plečiasi tas žaidimas.
– O tuomet ką norėtumėte, kad žmonės, atėję į Jūsų parodą, iš čia išsineštų?
– Matyt, kad tiesiog praplėstų savo ribas. Ar tikėjimo, ar netikėjimo, ar dar kažko. Kad žmogus pamatytų, kad yra toks požiūris į tikėjimą. Kad matytų, kad gali būti ir taip. Kad pamatytų tai, ko nematė. Ir aš įsivaizduoju, kad taip žmogus praturtėja.
– O kiek skulptūrų taip ir neišvysta dienos šviesos? Kaip jas atsirenkate?
– Aš mėgstu iš pradžių laisvai, nespaudžiant savęs leisti mintims plaukti paviršutiniškai ir tik paskui taip griežčiau racionalizuoti. Pirmiau duodu jausmams, jusliniams pojūčiams pasireikšti, imti viršų, bet kai ateina laikas įgyvendinti, vis tiek jau turi būti racionalu. O, dažniausiai, kol būni apie tokius juslinius dalykus, problema ir yra, kad turi fiziniais dalykais įgyvendinti metafizinius. Sukurti tai, ko nėra, o, tiksliau, tai, ko nesimato plika akimi. Vienos meno šakos vienaip parodo apšoka, apdainuoja, aprašo, o čia turi parodyti vizualiais savo objektais. Tada yra stipriausiais meno kūrinio efektas. O jeigu tu gali aprašyti, jeigu rašto formatas atspindės, tai gal ir nevark su vizualiais dalykais.
Bet, šiaip, visada būna taip, kad darbų yra labai daug ir gaunasi kažkoks visko kratinys. O paskui, laikui einant, išsiryškini pačią pagrindinę ašį, mintį, apie ką nori kalbėti ir tada daug kas atkrenta, daug kas pasikeičia. Būna kažkokios mintys ar užuomazgos, kažkokia pradžia, bet tu to nebaigi. Pamatai, kad kažkaip netinka, dar turi subręsti arba, šiaip, kažkokią idėją palieki kitam laikui, nes gal ji kažkokiame kitame kolektyve bus gražesnė, aktualesnė. Tai pasitaupai. Tai atkrenta gal apie 30 procentų darbų.
– O Jūs pats, ties savo darbais, esate savikritiškas?
– Na, taip, aišku, labiausiai.
– O į kitų kritiką kaip reaguojate?
– Visaip. Žiūrint, aišku, kas kritikuoja. Pirmieji kritikai vis tiek būna šeimos nariai. Bet būna, kad jeigu pats nesijauti užtikrintas, tai leidiesi būti pažeistas toje vietoje, nes supranti, kad gal kažką ne iki galo įgyvendinai. O jeigu esi užtikrintas, žinai, kad viską esi padaręs, tai tada lyg ir nekreipi dėmesio į kritiką. Tai galbūt, paprasčiausiai, reiškia, kad tas objektas ar paroda yra skirtas ne tam žmogui. Kaip ir man pačiam, kai kurių menininkų kūriniai yra visai ne mano stiliui, bet tu supranti, kad tokie kūriniai turi būti ir juos priimi.
– Tai tuomet ar daug darbų atkrenta dėl to, kad Jums pačiam kažkas nepatinka, neįtinka?
– Su patinka/nepatinka gal nelabai vertinu. Labiausiai kreipiu dėmesį į galutinę mintį. Gal jis kažkaip ir netobulai atliktas, gal jį kitaip išoriškai, estetiškai įsivaizdavai, bet jis visiškai neša savo idėją, savo žinutę ir viskas gerai.
– Vadinasi vizualinis vaizdas, rezultatas yra ne tiek svarbus, kiek pati idėja?
– Tikrai taip. Kaip ir ta sakykla. Aš pats iki galo nežinojau, kaip čia ji susirinks, kaip ji gausis, bet man buvo svarbus ėjimas iki jos, iki jos darymo. Ji bet kokiu atveju yra nebaigta. Mes visi žinome, kad jos turi būti gražios, puošnios, jeigu paauksuotos, tai iš viso būtų labai malonu. Bet čia, man beveik bet koks rezultatas būtų tikęs. Ji turėjo man tik nešti žinutę.
– Na, o, pabaigai, atitrūkime nuo kūrybos. Kaip atrodo Jūsų įprasta diena? Ką labiausiai mėgstate veikti, kai nebūnate savo dirbtuvėse?
– Man patinka bėgimas. Patinka ir kaip sporto šaka, bet ji man labiau meditacinė. Ypač tolimesni bėgimai, pavyzdžiui, 10, 20 kilometrų. Nes per tą nuovargį tu tarsi pasidarai jautresnis aplinkai.
Kažkada, gal prieš 10 metų esu bėgęs maratoną. 42 kilometrai. Tai ten jau tikrai atsiveria kažkokios čakros, pradeda bėgti ašaros, pasidarai jautrus bet kam – aplinkai, net ir tam pačiam Dievui. Pajauti savo silpnumą ir per tai viskas įeina. Jeigu tai darai gamtoje, tai irgi tikiu, kad turi labai didelį poveikį.
Mėgstu tokius kraštutinumus. Va, pavyzdžiui, ir į šaltą vandenį lįsti žiemą. Toks supurtymas iš komforto zonos. Lygtais irgi kažkaip prapleti savo smegenis, kad realybė yra ir tokia. Tu įsilendi ją ir paskui tą patirtį gali naudoti gyvenime, kūryboje ar dar kažkur.
– O kur Jūs jaučiatės saugiausiai? Ar tai yra Jūsų dirbtuvės, ar kaip tik, tolima tam vieta?
– Gal net ir dirbtuvės. Mano dirbtuvės dabar yra ten, kur anksčiau gyvenome. Bet mes persikėlėme ir aš pasidariau ten dirbtuves. Bet toje vietoje yra palikta daug krūvio, todėl gerai ten jaučiuosi. Ar kurdamas, ar nekurdamas. Na, arba, vėlgi, gamta. Bet dirbtuvėse gal patogiau, jau žinai tikslų adresą, nereikia klaidžioti. Gamtoje dar kartais reikia atrasti tas vietas, kuriose gera.
