Tęsiant apie idiomas, lietuvių kalboje yra viena tokia šiame kontekste itin aktuali, bet šiandien tikriausiai ne itin politkorektiška: „pūsti arabus“ – reiškia apgaudinėti, fantazuoti ir mulkinti (Frazeologijos žodynas 2001, p. 66). Norėtųsi tikėti, kad toks kalboje įšaldytas, kitas tautines grupes stigmatizuojantis stereotipas nedemaskuoja išankstinio lietuviakalbių požiūrio į parodos turinį, kuriame ir arabiškas alfabetas, ir įvairių tradiciškai islamą išpažįstančių tautų kultūriniai atributai. Norėtųsi tikėti, kad ši paroda, o ir pažintis su Eurazijos regioną tyrinėjančios grupės veikla, taps puikiu pretekstu praplėsti ne tik geopolitines žinias apie to regiono šalis ar jų kultūrą, bet ir užmegzti paraleles su kalboje ir per kalbą steigiamomis kultūrinėmis politikomis, būdingomis įvairioms šalims.
Kita vertus, šis lietuviškas folklorinis posakis net ir nelogiška tiesiogine savo prasme šios parodos kontekste tomis pačiomis lūpomis galėtų pripūsti vietinių lingvistinių anachronizmų, tapti anekdotu ar žodiniu parodos eksponatu. Būtent apie žodinio paveldo sklaidą „iš lūpų į lūpas“ ir jos mutacijas, vertimo netikslumus ir neįmanomybes paroda ir kalba. Pateikdami sustabarėjusių kultūrinių idiomų arba dirbtinio jų stangrinimo pavyzdžių rinkinį, „Slavs and Tatars“ kviečia ieškoti bendro tautinio paveldo ir galvoti apie tapatybių sinkretizmą.
Įdomu tai, kad su šia naujausia paroda keliaudami per Lenkiją, Turkiją, Iraną, Serbiją ir Lietuvą menininkai ją pritaiko vietiniams kontekstams. Kolektyvas neegzotizuoja, bet atidžiai tyrinėja lokalius mitus, gandus ir šnabždesius, nuosekliai ir organiškai įdiegdamas tos kultūros įskiepį į jų pačių daugiau nei dešimtmetį konstruojamą naratyvą.
Štai taip parodoje atsiranda istorija apie saldų Trakų agurką, kurį dar Vytauto Didžiojo laikais į Baltijos šalis ir Lenkiją atsivežė Krymo karaimai ir totoriai. Primindami apie tai, kad karaimai yra tarpinės judaizmo atšakos atstovai, „Slavs and Tatars“ viename savo darbe Torą vaizduoja ne įsuktą į įprastus volelius, bet būtent apsivijusią agurkus.
Toks ironiškas požiūris sufleruoja ne tik religinę sekuliarizaciją, bet ir kasdienybės mitus, legendas ir reliktų sušventinimą. To paties kūrinio replikomis menininkų kolektyvas iškloja pakilų, pjedestalų ir pertvarų paviršius, imituodamas ir pašiepdamas štampuotą kartotę – įtaigiausią šiandieninės informacinės sklaidos formą. Nelyg komercines etiketes, reklaminius tapetus, o gal net tas populiarias fotosieneles renginiuose primenantys paviršiai pasakojimą apie nebeegzistuojančią agurkų rūšį hiperbolizuoja, galima būtų sakyti, persūdo, jei tik agurkas nebūtų buvęs saldus.
Agurko tema kaip trūkstama dėlionės detalė nuosekliai ir organiškai papildo bei sutirština fluorescentine žalia rėkiantį dar 2011-aisiais menininkų sukurtą darbą „Mistinis protestas“. Aliarmuojantis apie klaidų kartojimo svarbą kaip ateities kartas apsaugosiantį būdą, kūrinys iš esmės kritikuoja bet kokius ekonominius ar iš viršaus nuleistus politinius problemų sprendimo būdus, į pirmą planą iškeldamas kolektyvinės atminties trenažo ir ritualo praktikas.
Lyg briliantinėje žalumoje, tokiame pat kritikuotiname ir pasenusiame žaizdų ir nubrozdinimų gydymo preparate, skendinti didžioji ŠMC salė priverčia pasijausti lyg tų pačių visur čia atsikartojančių (raugintų) agurkų sūrime. Iš tiesų parodos Vilniuje pagrindu tapęs naujas menininkų kūrinių ciklas ir pavadintas „Rauginta politika“. Čia taikliai sujungiami bent keli elementai ir filosofijos: fermentacijos praktikos tarnauja kaip surūgusios, pradinę išvaizdą, skonį ir kvapą pakeitusios politikos ar bet kokios ydingos valdymo galios metafora, kuri „sutraukia“ dar angliškame parodos pavadinime įvardytą burną.
Gali atrodyti paradoksalu, kad kaip skaitymo grupė savo veiklą pradėję menininkai kūryboje kvestionuoja akademinį pažinimo būdą ir abejoja instituciniu žinių suvienodinimo prasmingumu. Knygų rinktinę ant kebabo iešmo suvėręs kolektyvas parodoje parodo ne tik ironišką vertikalaus ir horizontalaus pažinimo modelių sandūrą, bet ir gana tiesmukai kviečia išmokti pasaulį priimti ir kitais jutikliais. Labai talpi parodos pavadinimu tapusi burnos alegorija apeliuoja ne tik į skonio receptoriais įgyjamą pažinimą ar „gerą skonį“ politikoje bei mene, bet ir į meilę ar erotiką, o svarbiausia – kalbą.
„Raugintos politikos“ ciklas akademizmą ir kalbą sujungia prikeldamas XIX amžiuje Vilniaus universitete veikusios Šubravcų („Nenaudėlių“) draugijos istoriją. Liberalių inteligentų grupė, satyriškai kritikavusi bajorijos konservatizmą, tuometinį Adomo Mickevičiaus patriotinį patosą ir tėvynės idėjų romantizavimą, galėtų būti analogija šiandien nepritariantiems pažodinio tautiškumo raiškai, tiesa, tokiai pozicijai įvardinti automatiškai pritaikomi jau kitokie, nebe nenaudėliškumo, bet naudiškumo terminai.
Kitas, bene stambiausias „Slavs and Tatars“ parodos dėmuo apima lingvistinių revoliucijų, kalbinių reguliavimų, priespaudų ir pasipriešinimų atvejus. Taip pat primena nuolat atsinaujinančias vietines diskusijas dėl Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) veiklos – labiau politinių nei kalbinių jos sprendimų.
Šiuolaikinio meno centre taip pat atsiranda kūrinys, iliustruojantis kalbos institucionalizavimo grėsmes: Turkijoje už kalbos reformų vykdymą atsakinga organizacija „Türk Dil Kurumu“ (Turkų kalbos institutas) visa savo bandomų įvesti tvarkų jėga pervažiuoja ta kalba kalbančią moterį.
Ant devynių „Meilės laiškais“ pavadintų kilimų išaustos rusų poeto Vladimiro Majakovskio piešinių interpretacijos karikatūriškai vaizduoja tokias per kalbą bandomas įvesti politikas. Daugybė arabų ar tiurkų kalbomis šnekančiųjų prieš šimtmetį patyrė lotynizaciją, kirilizavimą, galiausiai ir vėl lotynizaciją. Bandymas sinchronizuoti specifinius kalbų garsus su joms priskirtomis naujomis raidėmis vertė arba nusilaužti liežuvį, arba paminti per kalbą konstruojamą tautinę tapatybę. Toks turkiškos tapatybės gryninimas atsiskleidžia menininkų darbe, kuriame azanas (kvietimas maldai) skamba ne tradiciškai arabų kalba, bet turkiškai. Tai nepavykusios ir atšauktos reformos pavyzdys, kai kalbiniu ir religiniu pagrindu bandyta sustiprinti turkiška tapatybė suproblemino ir patį tikėjimo objektą.
Visi šie kontekstai pasakoja apie kalbos instrumentalumą, per laiką joje sukauptą paprotinę galią. Paroda dar kartą primena, kokia tai paslanki valdymui priemonė, koks absurdiškas yra bet koks kalbinis norminimas, kad ir kas jį vykdytų – išorės jėgos ar vidinės komisijos, – tai tokia pat planinga manipuliacija „skaldyk ir valdyk“ principu. Apibendrinant Vakarų mąstymo tradiciją, neretai pabrėžiama, kad kalba neatsiejama nuo mąstymo, tad jei reguliuojama kalba, reguliuojama ir tai, ką ir kaip galvoti, apie ką ir kodėl reikia žinoti. Vos tik kalba imama kanonizuoti kaip etninės kultūros atributas, ji tampa fasadine, muziejine, uždara ir sunkiai pritaikoma kasdienybėje, tarsi ribota praeities liekana reikalaujanti apsaugos.
Nors tiesioginės imperijų, sėjančių savus alfabetus, grėsmės mūsų kalbai nėra, konstruojamo archajiško pasakojimo ir „savojo“ mito kūrimo svarba tik dar labiau išauga. O tai matau kaip kur kas didesnę problemą nei gynyba nuo kitų raidžių įsileidimo į kitataučių dokumentus ar terminijai neišvengiamos anglų kalbos vartojimas. Kalba gyva, kol ja kalbama ir nebijoma kalbėti net ir netaisyklingai. Kol esame lingvistiškai ir kultūriškai svetingi, tol kalbą ir kultūrą turtiname, bet ne skurdiname.
Štai kodėl dešimtį metų kuriančio kolektyvo „Slavs and Tatars“ kūrybos aktualumas ypač išauga pastaraisiais metais. Pasaulyje – dėl dešiniųjų populistinių valdymo jėgų veržimosi ar arabakalbių tautų stigmatizavimo ir islamofobijos, Lietuvoje – dėl valstybės atkūrimo šimtmečio proga kilusių tautiškumo vėjaraupių. Kaip niekada gausiai atsirandančios etno, folk ir patriotinės iniciatyvos labiau primena viešųjų ryšių akcijas ar keistus atavizmo atvejus, kai sovietmetį pergyvenusioms kartoms vietos dvasios pajauta ar kiti archajiški rudimentai buvo kone per prievartą išoperuoti, o dabar kaip būtinas „grįžimo prie šaknų“ simbolis iš naujo dirbtinai prisiauginami jų vaikų ar anūkų. Kaip ir kalbos norminimo atvejais, nenuoseklus ir proginis „atsivertimas“ net neįtardamas naudoja panašias manipuliacines taktikas – juk sunku apie lietuvių identiteto klausimą mąstyti kaip apie politinį, jis panašesnis į kultūrinį, nacionalinį.
Atrodo, kad kone pažodiniu būdu bandoma prisitaikyti prie žodžio „atkūrimas“, esančio šimtmečio šventinės progos pavadinime. Staiga ir imama atkūrinėti, gaivinti, rekonstruoti senųjų amatų ar sutartinių tradiciją ar net visą lietuviškąjį prigimtiškumą. Tačiau tik suvokus, kad tradicija yra ne praeičių liekanomis modeliuojamos išorinės sąlygos, o asmeninė niekur nedingusio, gyvsidabriško laiko ir vietos pajauta, tampa aiškus pajausto, bet ne išmokto gyvenimo tradicijoje priežastingumas, net jei toji tradicija ir nėra įgimta. Paradoksalu, bet kuo mažesnis atstumas skiria vietos tradiciją nuo etninio to vietos gyventojo, tuo tikrasis įsigilinimas ir jos pajautimas labiau nutolsta, nes egzistavimas greta tradicinių atributų atrodo savipakankamas. „Slavs and Tatars“ teigimu, geriausias būdas kovoti su tapatybės politika yra sukaupti kuo daugiau prieštaringų tapatybių.
Anksčiau vėjaraupiai buvo gydomi šiame tekste jau minėta briliantine žaluma; šiuos naujuosius, greičiausiai, persirgsime natūraliai arba juos persirgti padės parodos, panašios į šią. „Iš lūpų į lūpas“ demaskuoja dirbtinai konstruojamo ne tik žinojimo, bet ir tautinio tapatumo mechanizmą. Išryškindama patriotinio purizmo problematiką, paroda įrodo, kad etniškumas yra ne kas kita, kaip farmakonas – vaistas, padedantis palaikyti tapatybių savitumą, kultūrinės tradicijos gyvatą, ir kartu nuodas daugiakultūrėje skubrioje visuomenėje, neretai sėjantis pranašumą, o su juo ir nelygybę arba perskyrą tarp „sava“ ir „svetima“. Ir vis dėlto atrodo, kad didžiausia dovana Lietuvai šimtmečio proga galėtų būti kalbėjimas, rašymas ir mąstymas lietuvių kalba, kitų kalbų mokymasis ir vertingos kūrybos vertimai iš ir į lietuvių kalbą. Tokia dovana yra ir ši paroda.
