Prieš mėnesį vienos iš Vilniaus požeminių perėjų siena buvo nudažyta LGBTQ+ vėliavos spalvomis, o ant jos užrašyti žodžiai „tavo politikė“, „tavo odontologas“ ir daug kitų kvietė susimąstyti. Tai atlikę kūrėjai tąkart sakė šios iniciatyvos ėmęsi dėl pastaruoju metu viešojoje erdvėje prieš LGBTQ+ bendruomenę nukreiptos neapykantos ir kai kurių politinių įvykių. Šiuo projektu jie siekė dialogo, taip pat norėjo išreikšti LGBTQ+ bendruomenės nariams palaikymą, kad šie nesijaustų vieniši.
Siena LGBTQ+ bendruomenė ilgai pasidžiaugti negalėjo – vos po savaitės ji buvo aklinai uždažyta Lietuvos vėliavos spalvomis. Tąkart LGBTQ+ vėliavos kūrėjai pernelyg neliūdėjo, nes ir nesitikėjo, kad projektas bus ilgalaikis, o Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonko vertinimu – tai buvo panašu į neapykantos aktą.
Požeminėje perėjoje veiksmas vyko ir toliau – netrukus ant jos atsirado užrašas „Neuždažykite mūsų – mes irgi Lietuvos vaikai“. LGBTQ+ vėliavą perėjoje sukūrę Karolina ir Linas taip pat pateikė savo atsaką – po kurio laiko ant Lietuvos vėliavos perėjoje nupiešė apverstą rožinį trikampį bei užrašė žodžius „Tyla = mirtis“. Šis simbolis ir žodžiai – svarbūs LGBTQ+ bendruomenės istorijai prieš daugiau nei 30 metų pradėtas naudoti Niujorke. Apie tai daugiau skaitykite čia.
Vilniuje ir Kaune – palaikymas LGBTQ+ bendruomenei
Visi šie įvykiai požeminėje perėjoje sulaukė nemažai atgarsio. Atsako – taip pat. Iniciatyvos išreikšti palaikymą LGBTQ+ bendruomenei ėmėsi ir grupė jaunų žmonių, susibūrusi socialiniuose tinkluose. Tik šįkart nebe toje pačioje požeminėje perėjoje – paskutinį kovo šeštadienį LGBTQ+ bendruomenę palaikantys piešiniai ir užrašai atsirado daugybėje vietų tiek Vilniuje – kur atsirado apie 10 piešinių, tiek Kaune – čia jų atsirado keturi-penki.
Viena iš šios iniciatyvos organizatorių Ieva Budreikaitė portalui 15min sakė, kad poreikis išreikšti palaikymą atsirado stebint Vilniaus požeminės perėjos „dažų karus“.
„Sekėme situaciją ir norėjome irgi kažko imtis, kas parodytų LGBTQ+ bendruomenei, kad jie ne vieni, tuo pačiu ir atsakyti ir į tuos perėjos veiksmus. Nusprendėme, kad toje perėjoje daryti kažką daugiau gal būtų ir nesaugu, ten jau ir vyksta viskas, jau prižiūrima.
Bet pagalvojome, kad visame Vilniuje yra vietų, kuriose galima piešti ir tai daryti be leidimo. Iš pradžių galvojome, kad darysime vienoje iš tų vietų. Paskui, kadangi susirinko nemažai žmonių, pagalvojome – kodėlgi ne visose, arba kodėlgi ne daugumoje iš jų?
Norėjome parodyti, kad mūsų yra tikrai nemažai, kad mes remiame LGBTQ+ bendruomenę, tiesiog parodyti, kad mes egzistuojame“, – pasakoja I.Budreikaitė.
Mergina pasakoja, kad šia akcija siekė išreikšti palaikymą LGBTQ+ bendruomenei: „Mūsų tikslas nėra kažkoks atsakas žmonėms, kurie homofobiškai elgėsi ar užpaišė tą LGBTQ+ vėliavą perėjoje, daugiau tai buvo paramos parodymas LGBTQ+ bendruomenei.“
I.Budreikaitė pasakoja, kad prisidėti norėjo išties nemažai žmonių – kas prisijungė prie paties dažymo proceso, kas prie trafaretų kūrimo, kas prisidėjo finansiškai – dažams ir kitoms priemonėms.
„Buvo sukontaktuota su savivaldybe, buvo gautas vietų sąrašas, – apie organizacinį procesą pasakoja I.Budreikaitė, – mums papasakojo, kaip būtų galima daryti be leidimo.“
I.Budreikaitė pasakoja, kad piešiantys žmonės tą šeštadienį sulaukė įvairių reakcijų. Pati mergina prisidėjo prie piešinio Vilniuje prie Geležinio vilko tilto.
„Tai yra dažnai užpaišoma vieta ir anksčiau savivaldybė toje vietoje neleido paišyti. Tad teko sulaukti policijos ir savivaldybės atstovų, kurie atvyko išsiaiškinti, ar mes legaliai tą darome, nors mums buvo duotas sąrašas, kuriame buvo parašyta, kad ta vieta buvo legali. Viskas praėjo gerai, pamatę ir patikrinę vietų sąrašą vietų, pamatė kad viskas tvarkoje.
Daugiau panašių įvykių nebuvo, buvo gal keletas keistų nutikimų, kai žmonės stebėjo iš toli ilgesnį laiką ar pravažiuodami kažką surėkdavo, bet daugiau kaip ir nelabai, leido ramiai paišyti“, – pasakoja I.Budreikaitė.
Kiti piešėjai irgi neišvengė neigiamų praeivių reakcijų: „Girdėjau, kad Kaune buvo daugiau asmeninio tokio priėjimo ir užgauliojimo. Ir kitose Vilniaus vietose buvo bent po vieną atvejį, kai ateidavo žmonės ir bandydavo atkalbėti nuo dažymo arba grasinti ar kitaip pasiaiškinti, kodėl tai daroma, tik ne visada pozityviai, labai dažnai agresyviu tonu, nepritariančiu.“
I.Budreikaitė sako, kad šiandien daugumos jaunuolių pieštų piešinių bei užrašų jau nebeliko. „Jeigu neklystu, buvo užpaišyti beveik visi. Pavyzdžiui, ant Geležinio vilko tilto buvo užpaišytas baltais dažais. Perėjose, kur buvo piešiniai, kur vaivorykštė jungiasi su Lietuvos vėliava, kaip ir Kaune, buvo užbraukyta vaivorykštė ir atskirta nuo Lietuvos vėliavos.
Tai labai nenustebino, bet vis tiek tai kelia šiokį tokį pyktį ir nuoskaudą, – sako I.Budreikaitė.
Tačiau didžiosios dalies „Tu nesi vienas“ užrašų buvo nepasiekti, nes jie gana aukštai, mat su kopėčiomis piešėme. Ir tiesiog jie buvo palikti, bet didžioji dalis buvo užpaišyta kitais piešiniais arba baltais dažais. Tiesą sakant, matosi, kad nelabai pastangų dėta. Bet pats procesas yra įvykęs“, – sako mergina.
Ji priduria – jau ir planuodami piešinius niekas nesitikėjo, kad jais džiaugtis galės ilgai: „Tai labai nenustebino, bet vis tiek tai kelia šiokį tokį pyktį ir nuoskaudą. Tačiau mes nusprendėme, kad nenorime kariauti per tas pačias vietas. Atsirinkome būtent tas vietas, kuriose nereikia leidimo, tam, kad tai suteiktų kažkokį pagrindą grupei susivienyti ir vėliau padaryti kažką ten, kur reikia prašyti leidimo, ten, kur nebūtų įmanoma daryti to dažų karo“, – sako I.Budreikaitė.
Kodėl LGBTQ+ palaikymas – būtent ant sienų?
I.Budreikaitės teigimu, gatvės menas – puiki vieta skleisti politinę ar idėjinę žinutę.
„Tokia vieta, kur praeina daug žmonių ir pastebi [tokius piešinius] galbūt yra netgi geriau, negu socialinės medijos, kur visi gali uždaryti į tokius socialinius burbuliukus“, – sako mergina.
Ji priduria, kad taip piešėjams pavyko pasiekti tuos žmones, kurie kitaip galbūt ir nepamatytų jų rodomos paramos.
„Manau, kad tai yra ir gana drąsus iššūkis tiems žmonėms, kurie galbūt nepritaria LGBTQ+ ir homofobiškai elgiasi, turi homofobiškas nuomones, nes jiems tai yra iššūkis tiesiai į veidą, kurio jie negali labai ignoruoti, – sako ji, – manau, kad tai užduoda pokalbį ir temą, ir galbūt netgi atidaro pokalbį ir galimybę rasti panašumų ir nustoti bijoti kito.“
Menotyrininkė Aušra Trakšelytė, paklausta, kodėl būtent gatvės menas šiuo atveju tapo būdų skleisti idėjinę žinutę, sako, kad tai susiję su „viešąja erdve ir galimybe būti „išgirstiems/matomiems.”
„Graffiti arba gatvės menas yra raiška, kurių sklaida vykdoma visuomeninėse erdvėse. Galimai ir dėl aktyvių, minėtų sričių, veikėjų, palaikančių su LGBTQ+ teisėmis susijusius klausimus“, – sako menotyrininkė.
Anot jos, būtent šis atvejis – LGBTQ+ palaikymo žinutės – jau nėra graffiti, kuris apima užrašus ir tagus – graffiti kūrėjų vardus ar pseudonimus. Anot A.Trakšelytės, gatvės menas – užrašai ir piešiniai, atliekami ant įvairių miesto paviršių.
„Yra socialiai aktyvių, bet ir tik bendruomenės viduje veikiančių asmenų ar asmenų grupių. Iš dalies, jūsų minimi įvykiai, grąžina į užrašų ir/ar piešinių atsiradimo gatvėje priežastis – žinios perdavimo plačiajai visuomenei būdą, dažnai naudotą kaip protesto formą“, – sako menotyrininkė.
Graffiti reiškinį tyrinėjusi sociologė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė taip pat teigia, kad minėtos LGBTQ+ palaikymo žinutės su graffiti turi mažai bendro. Ji linkusi tai vadinti viešojo meno instaliacija. Visgi sąsaja su graffiti yra, mat piešėjai pasirinko vietas, savivaldybės suteiktas būtent graffiti piešėjams.
V.Urbonaitė-Barkauskienė sako, kad viešojo meno inicatyvos, sulaukiančios atgarsio ir viešojoje erdvėje, – gana dažnas reiškinys tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Sociologė prisiminė ir prieš kelerius metus prie LGL būstinės LGBTQ+ vėliavos spalvomis nudažytą pėsčiųjų perėją.
Ar gatvės mene vieta idėjinėms žinutėms?
V.Urbonaitė-Barkauskienė pabrėžia, kad graffiti – tai specifinis žanras: „Tai yra raidžių rašymas, vardų rašymas, tai dažniausiai nėra labai atvira komunikacija skirta plačiajai visuomenei. Tai yra uždara komunkacija – skirta tos pačios bendruomenės, kultūros nariams. Jeigu pastebėtumėte, graffiti labai retai suformuluoja kažkokią aiškią žinutę.“
„Tai, kas yra post-graffiti – tas jau pasikeitęs graffiti, kuris atsiveria visuomenei – tai taip, mes tikrai dažnai galime pamatyti kažkokias perskaitomas, atviras žinutes“,– sako sociologė.
Kaip to pavyzdį ji pateikia kūrėją pseudonimu 209, kuris, anot V.Urbonaitės-Barkauskienės, Vilniuje formuluoja „poetines-politines žinutes“. Visgi, sako sociologė, ir šio kūrėjo darbai nuo graffiti skiriasi.
Menotyrininkė A.Trakšelytė, kalbėdama apie socialinę žinutę Lietuvos gatvės mene, taip pat mini šį kūrėją. „Man asmeniškai, vienas labiausiai į „socialinę žinutę” orientuotų gatvės menininkų Vilniaus mieste – 209. Dauguma jo paliktų „žinučių” – taiklios, aktualios, šmaikščios, besisiejančios su kontekstu ar įvykiu. Visada menininkas jas „palieka” atsakingai (konteksto ir intereso prasme) parinkdamas vietų – laikinų tvorų, konstrukcijų, mažosios architektūros objektų ir panašiai“, – sako menotyrininkė.
Legalizuotos erdvės – svarbios vietos graffiti kultūrai
Kalbėdama apie iniciatyvą vienoje iš Vilniaus požeminių perėjų sieną nudažyti vaivorykštės spalvomis, sociologė V.Urbonaitė-Barkauskienė pabrėžia, kad kūrėjų pasirinkta erdvė – legalizuota graffiti piešimo erdvė. „Čia yra labai svarbus momentas, kad tai yra erdvė su tam tikromis taisyklėmis ir skirta tam tikrai publikai – būtent graffiti piešėjams. Ir kad pirminis vaivorykštės vėliavos darbas atliktas ten – irgi gana įdomus toks pasirinkimas“, – sako sociologė.
Sociologė pabrėžia, kad tai – labai laikino meno erdvė.
„Legalaus graffiti piešimo vietose yra labai aišku, kad bet kas, ką tu nupieši, kad ir kaip tobulai, kad ir kaip gražiai, kad ir koks svarbus ar įdomus piešinys būtų, tai yra laikina. Ir vaivorykštės vėliava, ir kiek aš žinau, jau savaitės eigoje, iki užpaišant Lietuvos vėliavą ant jos, jau buvo pradėta pačių graffiti piešėjų kažkiek jau užpaišinėti. Nes tai tiesiog yra erdvė, kuria jie naudojasi, kur jie ateina praktikuoti graffiti piešimą“, – sako V.Urbonaitė-Barkauskienė.
„Visa problema didžioji atsirado tada, kai atsirado Lietuvos vėliava, taip labai dominuojančiai ant viršaus ir buvo jinai pradėta saugoti. Kiek aš žinau, buvo žmonės, kurie per naktį saugojo, kad neatsirastų kiti papildomi piešiniai ant jos. Tai šitoje vietoje, man atrodo, buvo labai didelis nesuvokimas, kokioje erdvėje vyksta šitos kovos ir kam priklauso ta erdvė. Ji priklauso būtent graffiti piešėjams. Ir ar jiems piešti ant vaivorykštės vėliavos, ar jiems piešti ant Lietuvos vėliavos – jokio didelio šventumo nei tuo, nei tuo atveju nėra, nes ta erdvė tiesiog skirta piešimui, koks jis bebūtų – vėliavų, ne vėliavų, ten gali būt kryžiai, gali būt kažkokios kitos simbolinės figūros, tai nėra labai svarbu, nes tai neturi kažkokios šventenybės“, – sako sociologė.
Kritikuoja graffiti piešėjų erdvėse vykusią kovą
V.Urbonaitė-Barkauskienė sako, kad graffiti piešėjai Lietuvoje neturi daug erdvių saviraiškai, tad pastarojo meto įvykius vertina kritiškai.
„Mano, kaip žmogaus iš šalies, nuomonė yra tokia – kodėl reikia šitas kovas organizuoti erdvėse, kurios yra skirtos graffiti piešėjams? Jų apskritai situacija nėra labai palanki Vilniuje, jie tų erdvių turi mažai, ir dar prasideda kažkokie piešimai ir naktiniai tų vėliavų saugojimai“, – sako V.Urbonaitė-Barkauskienė.
Sociologę kai kurie įvykiai požeminėje Vilniaus perėjoje gerokai nustebino „Žinote, kas mane labiausiai pribloškė? Kai Lietuvos vėliavos palaikytojai pradėjo fotografuoti graffiti piešėjų darbus, dėti į feisbuką ir rašyti, kad čia yra Laisvės partijos akcija. Man kažkoks visiškas absurdas – klausykit, susiraskit savo smėlio dėžę, paišykit vėliavas, saugokit, viskas gerai.
Kodėl graffiti piešėjus reikia į šitą dalyką įstumti, įtraukti? – klausia V.Urbonaitė-Barkauskienė.
Kodėl graffiti piešėjus reikia į šitą dalyką įstumti, įtraukti? Arba dar buvo viena akcija – ant Lietuvos vėliavos padarytas piešinys Mianmare protestuojančių žmonių palaikymo freska, kuri irgi buvo nufotografuota, parašyta, kad čia yra Laisvės partijos kažkokie dalykai, nors tai absoliučiai jokių sąsajų neturi su tuo. Jeigu mano nuomone, kaip žmogaus, ne kaip mokslininkės, tai šituo atveju, šitomis kovomis kažkur kitur reikia užsiiminėti. Nes tai nėra iki galo graffiti ir nevertėtų graffiti bendruomenės velti į tai, užimant jų vietas ir tokiu atveju juos išstumiant iš tų erdvių, kurios jiems yra legaliai numatytos ir skirtos“, – sako V.Urbonaitė-Barkauskienė.
