Pasak konkurso organizatorių, nors praėjusiais metais dėl pandemijos kasdienis gyvenimas buvo smarkiai suvaržytas, tačiau tai neigiamai nepaveikė fotografų darbo: daugiau nei 110 šalies fotografų komisijai pateikė arti 3200 nuotraukų, kuriose atsispindėjo ne tik COVID-19 paveikta tikrovė, bet ir žmonių kasdienybė, lydima džiaugsmo ir kančios, protesto ir susitaikymo, darbo ir pramogų.
Panašios istorijos atsispindi ir kiekvienais metais išleidžiamame geriausių konkurso fotografijų kataloge. Žvelgiant į šiuos leidinius, galima matyti ne tik nuotraukose įamžintus svarbiausius šio laikotarpio Lietuvos įvykius, bet ir požiūrio į spaudos fotografiją kaitą, naujų temų bei fotografų vardų atsiradimo istoriją.
Artėjant šio jubiliejinio konkurso finaliniams akordams, siūlome pokalbį su viena jo organizatorių, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Spaudos fotografų skyriaus vadove, fotografe Evgenia Levin.
– Pokalbį norėčiau pradėti nuo gan smagios istorijos, kurią pasakojo fotografas Antanas Sutkus. 1965 m. jam fotografuojant Lietuvoje viešėjusį rašytoją ir filosofą Jeaną-Paulį Sartre'ą, pastarasis paklausė, kiek Lietuvoje yra fotografų. Sutkus atsakė, kad, be jo, bus kokie keturi. Tuomet Sartre'as tarė – „kokia talentinga lietuvių tauta, pas mus, Prancūzijoje, yra tik vienas“. Šį pasakojimą prisiminiau atkreipęs dėmesį į tai, kad šiemet konkursas sulaukė daugiau nei šimto fotografų darbų. Tad peršasi išvada, kad per pusę amžiaus lietuvių tauta tapo dar talentingesnė, mat fotografų skaičius išaugo beveik dvidešimt kartų.
– Ir ši istorija, ir palyginimas su dabartimi tikrai yra labai juokingi. Juk tuos keturis fotografus suskaičiuoja ne kas kitas, o Sutkus. Maža to, neabejoju, kad jis turėjo galvoje dabar Lietuvos fotografijos klasikais laikomus, daugeliui žinomus autorius, padėjusius Lietuvos fotografijos mokyklos pagrindus. Tad reikia pripažinti, kad šiame pasakojime esminiu rodikliu tampa ne pats fotografų skaičius, o viskas priklauso nuo to, kas skaičiuoja ir su kuo lygina.
Konkurso atveju mes kalbame apie spaudoje dirbančius fotografus, pateikusius savo darbus, ir tai tiesiog statistinis skaičius. Beje, kasmet konkurse dalyvauja panašus skaičius fotografų – nuo 100 iki 130. Tačiau, spėčiau, kad Lietuvoje spaudoje dirbančių fotografų yra bent dvigubai daugiau, tik ne visi ir ne kiekvienais metais atsiunčia konkursui savo darbų.
Daugiausia spaudos fotografai yra iš Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos. Tačiau taip pat gauname nuotraukų iš miestų, kuriuose fotografija turi tam tikras tradicijas: yra bendruomenės, gyvuoja vyresnių kartų fotografai, auginantys ir jaunimą – tai Tauragė, Alytus, Panevėžys, Šiauliai.
Lietuvos spaudos fotografijų konkursas – tai, visų pirma, bandymas parodyti ir patiems pamatyti, kas vyksta mūsų spaudos fotografijoje
Lietuvos spaudos fotografijų konkursas – tai, visų pirma, bandymas parodyti ir patiems pamatyti, kas vyksta mūsų spaudos fotografijoje, kur link judame, galiausiai, ką ir kaip darome. Tai, man rodos, gan svarbus atskaitos taškas, leidžiantis iš laiko perspektyvos įvertinti tendencijas bei pokyčius.
– Kaip įvardytumėte, kokie Lietuvos spaudos fotografijai buvo 2020-ieji, pandemijos metai?
– Kai ėmė plaukti pirmieji darbai, buvau kiek išsigandusi, kad dauguma fotografijų yra susijusių su karantinu bei pandemija. Visur dominavo kaukės, ligoninės, gydytojai, distancija tarp žmonių ir panašūs motyvai. Tačiau iš vėlesnio srautų pasimatė, kad tai buvo gan įprasti metai – gyvenimas, kad ir aprimęs, tačiau vis tiek vyko savo vaga – netrūko įsimintinų akimirkų tiek kultūros, tiek sporto renginiuose bei kitose srityse.
Ir nors tempas bent pusmečiui buvo gerokai sulėtėjęs, tačiau spaudos fotografai vis tiek dirbo labai intensyviai. Žinoma, labiausiai tai paveikė naujienų fotografus, kurių dėmesio centre ir toliau išliko spaudos konferencijos bei kasdieniai susitikimai.
Viena labiausiai išryškėjusių praėjusių metų tendencijų – tai buvo išskirtiniai metai gamtos fotografijai. Dėl karantino žmonės daugiau laiko leido užmiestyje, todėl ir „Gamtos“ temai šiemet buvo pasiūlyta žymiai daugiau darbų nei ankstesniais metais. Net ir tie fotografai, kurie anksčiau niekada neturėjo gamtos vaizdų, šį kartą turėjo ką pasiūlyti.
– Kokius laikus šiandien Lietuvoje išgyvena spaudos fotografija?
– Apibendrindama, sakyčiau, kad laikai sunkūs, mat kiekvienas laikotarpis pateikia savų iššūkių ir problemų. Šiandien fotografai yra priversti dirbti labai skubėdami, pateikti nuotraukas iš įvykio, kuris dar tebevyksta. Tokia skuba, be abejonės, atsiliepia darbo kokybei. Jei žiniasklaidoje pagrindiniu matu tampa būtinybė pateikti informaciją pirmiems, vadinasi, automatiškai, kokybė yra nustumiama bent jau į antrą planą. Ir tai tinka ne tik vaizdui, bet ir tekstui.
Daugeliui atrodo, kad fotografui užtenka tik paspausti mygtuką ir nuotrauka jau yra. Tačiau normaliomis sąlygomis, jam reikalingas laikas ne užfiksuoti akimirką, bet fotografijoje sukurti atmosferą, nuotaiką, įspūdį. Maža to, būtina atsirinkti geriausius kadrus iš fotosesijos, juos pakadruoti ir paredaguoti, kad nuotrauka būtų išskirtinė.
Deja, šiandien žiniasklaida dažnai primena netvarkytą fotografo archyvą. Redaktoriai ar žurnalistai prie teksto sudeda galerijas, kuriose – dešimtys, o kartais ir šimtai panašių nuotraukų iš to paties įvykio. Štai, kad ir raudonas kilimas ir juo žengiantys į kokį svarbų renginį: tokie vaizdai iš fotografo nereikalauja nieko daugiau, kaip tik automatiškai spausti mygtuką. Kokia iš to nauda skaitytojui, visuomenei – nežinau. Gal tik primityvus smalsumo tenkinimas ir tiek.
Žiniasklaida paprastai akcentuoja bandanti atitikti vartotojų lūkesčius, o žmonės skundžiasi paviršiniu turiniu ir per dideliu informacijos kiekiu, kurio tiesiog neįmanoma aprėpti. Tad tiesa, matyt, kažkur per vidurį. Deja, kol kas vaizdų kiekybė žiniasklaidoje dominuoja, ir tai, mano galva, vienas esminių dabarties iššūkių.
– Nemaža dalis Lietuvos fotografijos klasikų – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas, Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas – savo fotografijos kelią pradėjo nuo spaudos fotografijos. Visi jie pripažįsta, kad spaudos fotografija ir asmeninė kūryba dažniausiai ėjo lygiagrečiai. Ar dabar tebegalioja tie patys principai?
– Šių meistrų darbai savo prigimtimi ir yra spaudos fotografija – gyvenimo dokumentavimas, tačiau, praėjus tam tikram laikui, jie įgauna kitą matmenį. Žvelgdami iš dabarties perspektyvos, šias fotografijas regime jau visiškai kitoje šviesoje ir tai, kas anuomet buvo įprasta ir kasdieniška, šiandien jau tampa ne grynąja dokumentika, bet meniniu vaizdu.
Kol kas vaizdų kiekybė žiniasklaidoje dominuoja, ir tai, mano galva, vienas esminių dabarties iššūkių.
Lygiagrečiai, žinoma, egzistuoja ir grynoji spaudos fotografija, kuri ir po šimtmečio liks tiesiog įvykio užfiksavimu ir tiek. Lygiai taip pat yra ir meninė fotografija, kurios nerasi spaudos puslapiuose, o tik parodose.
Tačiau ir dabar yra fotografų, kurie dirba žiniasklaidoje, o jų darbai publikuojami spaudos puslapiuose bei interneto portaluose kaip kasdienė fotožurnalistika, tačiau su laiku šie darbai virsta menine fotografija.
Dabar fotografai, jei tik randa laiko ir jėgų, elgiasi panašiai kaip elgėsi fotografai prieš penkiasdešimt metų: daro kasdienius užsakymus leidiniams, o šalia ar lygiagrečiai, kuria savo projektus ir daugiau laiko reikalaujančias istorijas.
– Dėl didžiulės spartos ir nuolatinio naujienų kūrimo, fotografai dažnai spėja tik užfiksuoti faktą, įvykį ar žmogaus portretą, tačiau kūrybingiems, įdomiems sprendimams paprasčiausiai nebelieka laiko. Ar dėl to vizualinė raiška žiniasklaidoje tampa vis labiau paviršinė?
– Nepavadinčiau to paviršine, labiau atmestina, ir tai, mano galva, susiję ne tiek su fotografų darbu, kiek su redakcijų požiūriu į vaizdų reikšmę žiniasklaidoje. Neretai susidaro įspūdis, kad fotografų užduotis – duoti kuo daugiau vaizdų, bet ne kalbėti jais, papildyti ir pratęsti tekstinius pasakojimus. Net jei fotografui pavyksta užfiksuoti įdomių, nekasdienių akimirkų, jie visi patenka į vieną bendrą įvykio galeriją, o tuomet automatiškai, be jokios atrankos, sukeliami į puslapius. Tokiu būdu išskirtiniai kadrai paskęsta nuotraukų, kurios tiesiog turėtų likti redakcijos archyve, sraute.
Žurnalistai bei redaktoriai per mažai dėmesio skiria vaizdų pateikimui, todėl negalvodami sukelia viską, ką gauna. Šitaip fotografo darbas kuriant reportažą ir savitai bandant papasakoti istoriją tiesiog tampa nebeatskiriamas bendroje vaizdų lavinoje.
Problema ta, jog vaizdų gausą internetiniuose portaluose dažnai lemia pačios žiniasklaidos siekis kuo ilgiau išlaikyti skaitytojo dėmesį puslapyje. Tai – sisteminė bėda. Šitaip skaitytojai yra bukinami vaizdų kiekiu, o fotografas ir jo darbai neišnaudojami tam, kad atskleistų kitokį požiūrį į įvykį ar problemą.
– Šiame kontekste jūsų rengiamas spaudos fotografijų konkursas tampa galimybe pačiai žiniasklaidai bei visuomenei atkreipti dėmesį į išskirtinius kadrus, kurie kasdienybėje tiesiog praslydo pro akis.
– Taip, galima sakyti, kad konkursas yra tartum grietinėlės, pačių įdomiausių akimirkų, nugriebimas nuo viso to, ką spaudos fotografai įmažino per praėjusius metus. Tai suteikia galimybę žiniasklaidos savininkams, redaktoriams, žurnalistams bei pačiai visuomenei atkreipti dėmesį į fotožurnalistų darbą ir juos pamatyti nauju žvilgsniu. Vaizdais pasakojamos istorijos yra stulbinamos, tereikia jas pamatyti.
Vaizdais pasakojamos istorijos yra stulbinamos, tereikia jas pamatyti.
Tačiau lygiai taip pat svarbu ir patiems fotografams pakelti savo archyvus ir patyrinėti, ką jiems pavyko užfiksuoti per metus, nes nuolatos skubančioje kasdienybėje jie net nespėja to įsisąmoninti. Ir jei ne konkursas, jie gal net patys nebūtų pastebėję, kokius dalykus jiems yra pavyko įamžinti.
– Pasaulio žiniasklaidoje spaudos fotografijai yra skiriamas ypatingas dėmesys – nuolatos ieškoma naujų, šiuolaikiškų formų joms parodyti. O ar mūsų žiniasklaidoje pastebimos tokios tendencijos? Ar fotografija tampa atskiru žurnalistikos žanru, o gal vis dėlto ir toliau lieka tik iliustracine tekstų medžiaga ir nieko daugiau?
– Siekis ieškoti naujų, nenuvalkiotų vizualinių sprendimų, skirti daug laiko istorijų kūrimui pastebima ne tiek pagrindiniuose, kiek alternatyviuose Lietuvos žiniasklaidos kanaluose, tokiuose kaip NARA ar tiriamosios žurnalistikos platformoje „Siena“. Būtent vaizdas čia neretai tampa istorijos pagrindu ir tai sakydama, turiu galvoje ne tik fotografijas, bet ir videomedžiagą, mat dabar dažnas fotografas ne tik fotografuoja, bet ir filmuoja.
Taip pat pamažu vaizdui vis daugiau dėmesio skiriama ir kituose, net didžiuosiuose leidiniuose: rengiami multimedijų projektai, kur šalia teksto, grafinių elementų, atsiranda fotografijos ar videomedžiaga kaip lygiavertūs, pasakojimą papildantys ir savitai pratęsiantys elementas. Ši tendencija džiugina ir atveria naujas istorijų pasakojimo formas.
– Vis dėlto, žvelgiant į prestižinį pasaulio fotografijos konkursą „World Press Photo“, Lietuvoje akivaizdus gerų istorijų trūkumas. Žinoma, galima sakyti, kad pas mus nėra tokių reikšmingų, sukrečiančių įvykių, kokie reguliariai kartojasi karštuosiuose pasaulio taškuose, o šios temos prikausto pasaulio dėmesį. Tačiau ar kasdienė, niekuo neišskirtinė istorija, gali būti patraukli ir intriguojanti, o gal vis dėlto žmogaus dėmesį ir smalsumą visuomet kur kas labiau patraukia gyvenimo ir mirties drama, karas ir nelaimės?
– Kasdienės istorijos gali būti vertos dėmesio ir tai puikiai paliudijo šiame konkurse nominuota Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tarp dviejų krantų“. Joje pasakojamos niekuo neiškirtinės paprastų Kuršių nerijos žmonių gyvenimų istorijos. Nieko čia nėra sukrečiančio. Serijoje nerasime jokio kraujo, konfliktų ar dramų, kas paprastai dominuoja pasaulio fotografijos konkursuose. Net, sakyčiau, T.Kazakevičius elgiasi priešingai: jo vaizdai romantizuoti, pateikti iš gražiosios perspektyvos ir tai taip pat jaudina ir yra patrauklu. Tad ne viskas yra pačiame įvykyje, daug kas priklauso nuo fotografo gebėjimo aktualiai, įdomiai ir nestandartiškai pasakoti apie tai, ką jis matė. Tai ir yra raktas į gerą istoriją.
Ne viskas yra pačiame įvykyje, daug kas priklauso nuo fotografo gebėjimo aktualiai, įdomiai ir nestandartiškai pasakoti apie tai, ką jis matė.
Nors mūsų konkurse vos ne kasmet sulaukiama kasdienybės reportažų, dažnai nutylėtų paprastų žmonių istorijų, tačiau jų yra mažiau, nei norėtųsi matyti. Tenka pastebėti, kad „Gyvenimo“ kategorijai fotografai dažniausiai siūlo metų aktualijų ir naujienų temas, tuo tarpu įprasta kasdienybė, gatvės fotografija ar įdomios istorijos iš provincijos yra gan retos.
Beje, teko pastebėti, kad regioninėje žiniasklaidoje dėmesys kasdienybei ir vietiniams žmonėms yra gan nuoseklus ir tai džiugina. Tikėtina, kad tai susiję su „reikšmingų“ įvykių trūkumu, todėl žurnalistai bando atrasti deimančiukus savo aplinkoje. Ir nors vizualumo šiuose pasakojimuose dažniausiai pritrūksta, tačiau bent jau yra nuolatinis darbas ir kryptingumas.
Svarbus, žinoma, yra ir laiko aspektas. Šiandien fotografai, ypač dirbantys internetiniuose portaluose, neturi prabangos vieną žmogų fotografuoti daugiau nei pusvalandį – jie atlekia, apsižiūri, pafotografuoja ir bėga kitur. Tuo tarpu geram portretui, jau nekalbant apie istoriją, reikia santykio, kantrybės, vaizduotės, pastabumo, pamatymo, o tai atsiranda tik negailint laiko šiam darbui. Bet laikas spaudos fotografams – didžiulė prabanga.
– Prieš dešimtmetį vis iškildavo spaudos fotografijos etikos klausimai, kai pirmuose puslapiuose būdavo publikuojami su pagarba žmogaus orumui prasilenkiantys kadrai. Ar sutiktumėte, kad šis etapas Lietuvoje jau yra likęs praeityje?
– Taip, situacija čia tikrai yra pasikeitusi į gera. Tam įtakos turėjo tiek žurnalistinės etikos normos, tiek teisiniai apribojimai, susiję su asmens teise į savo atvaizdą.
Beje, šiemet, dėl pandemijos, galima buvo akivaizdžiai pamatyti pasikeitusią situaciją. Pastaruosius metus žiniasklaidoje netrūko fotografijų, kuriose užfiksuoti COVID-19 pacientai, tačiau visų jų veidai buvo uždengti specialiomis programomis, kad nebūtų įmanoma atkurti jų atvaizdo ir identifikuoti asmenį. Tad etikos normoms ir standartams žiniasklaida dabar kreipia didelį dėmesį.
– O ar dėl to nenukenčia pati spaudos fotografija kaip žanras?
– Iš dalies nukenčia. Ir ne tik fotografija, bet ir video taip pat. Juk anksčiau, kai prireikdavo dengimo abstraktesniaem pasakojimui, buvo rodomi gatve einantys žmonės, o dabar rodomos tik kojos, rankos ar nugaros. Susidaro įspūdis, kad ne viešų asmenų veidai iš žiniasklaidos tiesiog išnyko. Lygiai taip pat dingsta ir vaikų atvaizdai, nors socialiniuose tinkluose jie klesti be jokių apribojimų. Mūsų laikmečio vizualinis pasakojimas be vaikų ar nepažįstamų žmonių fotografijų tampa gerokai skurdesnis.
O kiek gi mums patiems šiandien priklauso mūsų dabarties? Bijau, kad ne tiek jau ir daug...
Įsivaizduokite, jei Sutkus nebūtų galėjęs fotografuoti vaikų Lietuvos kaimuose, Macijauskas – turgaus, Kunčius – pajūrio, kiek daug mes būtume praradę savo praeities. O kiek gi mums patiems šiandien priklauso mūsų dabarties? Bijau, kad ne tiek jau ir daug...
Kita vertus, fotografijų, atsiunčiamų spaudos konkursui skaičius, jau kurį laiką yra nusistovėjęs daugiau mažiau panašus – 3–4 tūkstančiai. Tad pasirinkimas tikrai yra nemažas. Akivaizdžiai matyti, kad tiek pats konkursas bei jį lydinti paroda ar albumas, turi įtakos tolimesnei spaudos fotografijos radai. Išskirtiniai darbai, pasižymintys netikėta forma, rakursu, vizualiniu sprendimu, sąmoningai ar nesąmoningai kitų fotografų yra išbandomi tartum naujai atrastas žodis. Ir nors tai dažnai tėra žaidimas, tačiau kartu jis praturtina kiekvieno fotografo vizualinę kalbą. Ir tai, be jokios abejonės, plečia mūsų vizualinę kultūrą, matymą bei mąstymą vaizdais. Nuo to visi mes tik turtėjame.
