– Kokia spalva šiandien pieštumėte savo gyvenimą?
– Prieš „ArtVilnius’21“ esu Prancūzijoje, netoli Rodezo, puikioje de Labro pilyje. Kokia spalva? Man pačiam įdomu, kokia... Albio mieste, Henri de Toulouse-Lautreco muziejuje, nusipirkau tris dėžutes pastelinių kreidelių. Jose tik žydros spalvos, gelsvumas, žalsvumas, rausvumas, melsvumas... Visai nėra tamsių spalvų. Prancūziškai tų spalvų pavadinimai skamba paslaptingiau: Violette, Turqoise, Vert Clair, Citron, Jaune d’Or, Rouge, Rubis...
– Ar stipriai keičiasi dailininko darbo priemonės – pieštukai, kreidos, anglis? Ar jos tobulėja, ar vis dar piešiate tokiomis pačiomis kaip ir karjeros pradžioje?
– Kai Paryžiuje užeinu į dailininkų reikmenų parduotuvę, net galva svaigta nuo įvairovės, pasirinkimas begalinis. Lieka tik stebėtis, žavėtis. Tačiau dažai ir pieštukai – tik priemonės, kurios padeda kūrėjui reikšti savo mintis. Jei turi idėjų, stenkis jas išreikšti, o jei neturi, žaisk ir vaidink, kad tapai. Kitaip tariant, dažų gadinimas. Tačiau net ir šitoks tepliojimas atras savo gerbėjų.
Dažai ir pieštukai – tik priemonės, kurios padeda kūrėjui reikšti savo mintis. Jei turi idėjų, stenkis jas išreikšti, o jei neturi, žaisk ir vaidink, kad tapai.
– Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ tema šiais metais jums kaip niekada artima – popierius. Ką popierius, kaip kūrybos objektas, reiškia jums?
– Eskizų knygelė beveik visada su manimi. Joje piešiu, rašau, fiksuoju tai, kas man įdomiausia. Kitaip sakant, įamžinu konkrečią dieną, net valandą. Nesvarbu, popieriaus lapelis, mažas ar didelis, svarbu, kokią liniją, dėmę ar formą jame palieku. Man labai svarbu, koks yra popieriaus paviršius, kokia jo struktūra. Vienas tinka akvarelei, kitas – pastelei, trečias – pieštukui, ketvirtas – tušo linijai. Popierius turi savo spalvų atspalvius ir paslaptingus pavadinimus. Turiu japoniško popieriaus katalogų, kokie nuostabūs popieriaus lapai ten – nuo plono permatomo iki kartono. Kartais pats popierius – tarsi meno kūrinys, reikia drąsos ant jo piešti ar tapyti.
– Ar kada skaičiavote, kiek piešinių, plakatų, tapybos darbų esate sukūręs. Ar menininkams išvis svarbūs tokie skaičiai?
– Kai rengi parodą, taip. Pavyzdžiui, 2019 metais į Tokijuje, Musashino muziejuje, vykstančią parodą buvo atrinkta daugybė mano darbų. Japonai norėjo parodyti studentams kuo skirtingesnį, įvairiapusiškesnį Stasį: eskizai, piešiniai, pastelės, kaukės, ekslibrisai, grafika, plakatai, fotografija ir įvairiomis kitomis technikomis atlikti darbai.
Iliustruotas knygas galima suskaičiuoti, atspaustus plakatus – taip pat. Piešinys ar paveikslas – tarsi paukščiai. Kol jauni, sėdi lizde, paskui pakelia sparnus – iš vienos kolekcijos į kitą, į parodas, festivalius.
– Menininkai dažnai mėgsta savo kūrybą dėlioti tam tikrais etapais. Ar galite pasakyti, kokį etapą išgyvenate šiandien?
– Baigiau Dailės institutą 1973 metais. Matau, kad greitai sulauksiu 50 savo kūrybos metų šventės. Taigi daliju savo nueitą kelią į penkis dešimtmečius. Kaip tai darau? Rausiuosi archyvuose, pagal datas dėlioju, kokios ir kada vyko parodos, kokios knygos buvo išleistos, kada gavau apdovanojimus, kokiose vertinimo komisijose dalyvavau pasaulyje. Kai visa tai surašiau, pažymėjau, aiškiai matau tokią ekspoziciją – penki stulpai, penki dešimtmečiai. Net
sunku patikėti pačiam, kaip aktyviai gyvenau ir kūriau, koks darbštus buvau ir esu.
Piešinys ar paveikslas – tarsi paukščiai. Kol jauni, sėdi lizde, paskui pakelia sparnus – iš vienos kolekcijos į kitą, į parodas, festivalius.
– Kokios prasmės į jūsų gyvenimą atnešė Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC), kurį ruošiamasi atidaryti Panevėžyje?
– Jeigu centrą kurčiau tik pagal savo viziją, galėčiau apie jį pasakoti be galo, be krašto. Tačiau realybė yra kitokia: jau dabar matau, kad bus taip, kaip bus.
Kai tapau, esu tapybos erdvės karalius. Matau, kur linija, kur dėmė, koks spalvų derinys, koks koloritas, kokia emocija, jėga, ekspresija – viskas priklauso tik nuo mano sugebėjimų, patirties, jutimo, nuotaikos. Kuriant centrą taip nepavyksta.
– Žadama, kad tai bus moderni šiuolaikinio meno institucija. Ką reiškia menininkui būti moderniam? Ar jam išvis įmanoma pavyti laiką?
– Svarbiausia būti savimi. Modernumo sąvoką kiekvienas suprantame savaip. Aš vartočiau kitą žodį – profesionalumas. Kol kas matau begalę saviveiklininkų, kurie mėgina jungtis į chorą, tačiau jų dainavimas toks nedarnus, kaip būna prie pietų stalo, kai išgerta statinė alaus.
– Varšuvoje šį mėnesį buvo atidaryta jūsų kūrybos paroda „Refleksiniai piešiniai“. Kokius šiuolaikinio pasaulio įvykius ir jausmus labiausiai norite atspindėti, reflektuoti savo kūryboje?
– Paroda jau uždaryta, išleistas didelis katalogas, plakatas. Su kuratoriumi šiai parodai atrinkome du ciklus piešinių, kurie buvo sukurti 2000 metais. „Stasys – švari linija“ – taip pavadino savo straipsnį Monika Kuc lenkų laikraštyje „Rzeczpospolita“. Vienas piešinių ciklas buvo muzikinis-abstraktus, kitas vadinosi ,,Erotinės pasakos apie grybus“ – linksmi linijos nuotykiai suaugusiesiems.
– Sakote, kad piešimas palaiko jus gyvą. Jis yra visa ko ašis. Kiek užrašų knygelių esate sukaupęs su savo kūrybos idėjomis? Ar jums visada viską pavyksta įgyvendinti?
– Turiu begalę kūrybinių idėjų, realizuoju tik mažą jų dalį. Įdomiausia, kad tos idėjos žmones jaudina, nuolat gaunu prašymų iš viso pasaulio vieną ar kitą piešinį uždėti ant knygos viršelio ar plokštelės. Nesvarbu, kada piešinys sukurtas, svarbu, kad į jį reaguoja.
Turiu begalę kūrybinių idėjų, realizuoju tik mažą jų dalį.
– Esate vadinamas universaliu menininku. Kaip jūsų kūrybos formos sugyvena tarpusavyje? Kaip jos padeda jums kurti savo unikalų stilių?
– Nebrėžiu ryškios ribos tarp kūrybos sričių. Patirtys ekslibrisuose turėjo įtakos iliustracijoms ir plakatams, šie turi įtakos tapybai, o tapyba – plakatams. Viskas taip ir vyksta, bet svarbiausia, kad kūryboje gali išsakyti save.
– Ar jums dar tenka iliustruoti knygas? Ar šis darbas teikia malonumo?
– Knygų iliustravimas – labai plati tema. Labiausiai mėgstu būti nepriklausomas, kai piešiu savo paveikslus, o leidyklos jais iliustruoja žodžius. Pasirašėme sutartį su viena Ženevos leidykla. Tai turėjo būti mano piešiniai Vincento van Gogho tema – geltoni paveikslėliai ir tekstai. Paveikslėliai leidėjai labai patiko, o tekstus jai nuvežiau lietuvių ir lenkų kalbomis, pasiūliau ir vertėją. Leidyklos direktorė Francine Boushet vertimų nelaukė, ji manęs tik paklausė, apie ką tekstai. Aš jai angliškai papasakojau. Ji pakraipė galvą, pasvarstė, ar tekstai vaikams. Paskui nutilo ir parašė, kad, turėdama omeny pandemijos situaciją, stabdo sutartį. Papasakojau tik vieną leidėjų pokštą, o tokių būna dažnai. Štai kodėl mėgstu laisvą ir nepriklausomą kūrybą.
– Esate nuolatinis mugės „ArtVilnius“ dalyvis. Ar jums, kaip menininkui, svarbu būti perkamam?
– „ArtVilnius“ mugėse paprastai dalyvaudavau su Panevėžio miesto galerija, kartą pats rodžiau savo pastele pieštą kaukių ciklą. Buvimas šalia darbų mugėje davė įdomių pažinčių ir įžvalgų. Turėjau galimybę stebėti, kaip lankytojai reaguoja į mano darbus, ar praeina pro šalį, ar stabteli, ar nori kalbėtis ir fotografuotis. Tuose susitikimuose išgirstu ir protingų, ir kvailų klausimų, man visi įdomūs. Tada kyla mintis ne tik piešti, bet ir rašyti – štai, jau daugiau nei dvidešimt metų rašau leidiniui „Kultūros barai“.
Stasio Eidrigevičiaus kūrybą meno mugėje „ArtVilnius‘21” pristato Stasio Eidrigevičiaus menų centras, kurį rasite 4 salėje esančioje projektų zonoje. Taip pat šeštadienį, 12.30 val., mugės lankytojai kviečiami į LRT studijoje vyksiantį literatūrologės Jūratės Čerškutės ir Stasio Eidrigevičiaus pokalbį apie daug ką, bet ir apie mugėje rodomas dvyliką pastelių — tai pastarųjų metų darbai, kurių pagrindinis motyvas, kaip sako Stasys, veido teatras, atskleidžiantis ryšį tarp žmogaus, žvėries, paukščių ir daiktų.
Meno mugė „ArtVilnius‘21” vyks spalio 15-19 dienomis, lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“, bilietus į mugę lankytojai kviečiami įsigyti „Tiketa.lt”. „ArtVilnius’21” finansuoja – Lietuvos kultūros taryba, globoja – Vilniaus miesto savivaldybė, mecenatė – advokatų kontora „Cobalt”, ypatingasis partneris – „Lewben”.
