„Videokapsulės“ startu taps programa „Liekanos“, sumanyta kaip praeityje glūdinčios socialinio pokyčio galimybės apmąstymas, išryškėjantis per derybas tarp viešosios ir privačios erdvės bei istorijos ir atminties.
Į Rytų Europos regioną orientuotoje programoje „Liekanos“ bus rodomi Monos Vatamanu ir Florin Tudor, Józefo Robakowski, Flo Kasserau, Oleksiy Radynski, Anastasios Sosunovos video darbai. Surinktų filmų konsteliacijoje tikimasi paliesti kultūrinės atminties ir individualaus patyrimo sankirtas, atskleidžiant įtampą ir nevienareikšmišką santykį su ateitimi ir utopija.
Pasak programos kuratoriaus bei „Medūzos“ vadovo Audriaus Pociaus, tikimasi, kad „Videokapsulė taps pirmiausia dialogo vieta, kuri sukurs galimybę su menininkų kurtais filmais atrasti ir savąją laikyseną šiuolaikybėje. „Videokapsulė pirmiausia yra laiko kapsulė, kurioje kartu su žiūrovais norime kurti naujus patyrimus – ne vien žiūrint filmus, tačiau ir jiems pasibaigus”, - pabrėžia A.Pocius.
Erdvė naujosioms medijoms
„Videokapsulė“ yra pristatoma kaip menininkų filmams ir eksperimentiniam kinui skirta erdvė, kurioje rengiamos naujų ir istorinių videokūrinių peržiūros, rodomos kuruotos programos, organizuojami pristatymai ir diskusijos. „Videokapsulė“ sieka būti vieta, kurioje gali susitikti skirtingi vizualumo režimai, o menininkų kurtų judančių vaizdų fone išryškėti tikrovės audinys.
„Vis daugiau aktualių šiuolaikinio meno kūrėjų̨ remiasi į naujausias medijas, mat paprastėja ne tik įprasto video žanro produkcija, bet ir pinga prieiga prie virtualios ir papildytos realybės technologijų̨, – pasakoja A.Pocius, – Vien tik Lietuvoje video meną kuria ir tarptautiniame lauke sėkmingai pristato E.Škarnulytė, A.Sosunova, A.Jokšė, G.Paliušytė, D.Aukščiūnas, G.Palekaitė, E.Budvytytė ir kiti kūrėjai. Vis dėlto reta parodų erdvė Vilniuje turi tinkamas sąlygas video darbų ekspozicijai. Video menas dažniausiai pristatomas tik kaip parodos instaliacijos dalis arba yra rodomas retų specialių peržiūrų metu. Tik labai reti video meno darbai patenka į nuolatines ekspozicijas.”
Įkvėpimas – iš aštuntojo dešimtmečio Niujorko
„Videokapsulės“ erdvę sukūrė architektai Petras Išora ir Ona Lozuraitytė, kurie, be savo platų spektrą apimančios architektūros praktikos, meno bendruomenėje yra žinomi ir dėl parodų dizaino. Vienas įspūdingiausių pastarųjų metų architektų darbų – Luko Brašiškio ir Inesos Brašiškės kuruota Jono Meko retrospektyva NDG, kuri gali būti laikoma ir „Videokapsulės“ pradžios tašku.
„Videokapsulės“ įkvėpimu įkvėpimu tapo legendinio austrų eksperimentinio kino kūrėjo Peter Kubelkos suprojektuota „Invisible Cinema“ salė, nuo 1970ųjų ketverius metus veikusi „Anthology Film Archives“ kino teatre Niujorke. Ši salė buvo ypatinga tuo, kad joje siekta sudaryti idealiais sąlygas kino žiūrėjimui, kiek įmanoma pašalinant visus trikdžius ir sukuriant betarpišką žiūrovo santykį su rodomu kūriniu.
Atsispiriant nuo šios idėjos, „Videokapsulė“ buvo sumanyta kaip į Medūzos interjerą įvilktas savarankiškas sluoksnis. Erdvė lengvai pritaikoma įvariems peržiūrų, renginių, susibūrimų scenarijams, kadangi salės baldai ir interjero elementai veikia moduliniu principu, vienu metu talpindami 15-20 lankytojų.
