Svajonė ir Paulius Stanikai apie savo kūrybą nedaugžodžiauja – sako, jog ji atvira interpretacijoms ir skirtingiems žvilgsniams, kad net jei kartais kalba apie politiką, nėra politiška. Kad visos jų parodos panašios, o kitaip ir būti negali, nes tai jų, Stanikų, kūryba.
– Jūsų kūryba dažnai apibūdinama kaip drastiška, provokuojanti, abjektiška, o štai ėmėt ir sukūrėt lyrišką parodą, pavadinimu „Pavasaris“. Kodėl?
Paulius: Ši paroda ne taip jau skiriasi nuo ankstesnių. Kitiems mūsų parodos gal ir atrodydavo drastiškos, bet nežinau, ar jos tikrai tokios būdavo – gal tik kokia detalė sudarydavo tokį įspūdį.
Šioje parodoje daugiau detalių, kurios verčia galvoti apie romantiką, švelnumą – tuomet galbūt atrodo, kad ir pati paroda labai romantiška. Kita vertus, manau, kad kitos mūsų parodos yra labai romantiškos, o šita gal ir šiek tiek drastiška (juokiasi).
Kitiems mūsų parodos gal ir atrodydavo drastiškos, bet nežinau, ar jos tikrai tokios būdavo – gal tik kokia detalė sudarydavo tokį įspūdį.
– Pernai, pristatydami parodą „Uraganas Theresa“, sakėte, jog toji paroda atspindi nerimą. Kokį jausmą, kokią vidinę būseną atliepia „Pavasaris“?
Svajonė: Sakyčiau, rutiną. Pavasaris. Ir vėl viskas iš naujo…
Paulius: Rutiną ne nuobodžiąja prasme. Ši paroda kalba apie tėkmę, pasikeitimą, kaitą ir rutiną vienu metu.
– Ar rutinos ir kaitos santykį galima įžvelgti ir tame, jog parodoje eksponuojama dalis jūsų darbų, pristatytų ankstesnėse parodose?
Paulius: Yra panaudoti keli darbai iš kitų parodų, nes jie tiesiog tiko šiai parodai. Panaudojome juos kaip žodžius – juk ir sakinyje kitaip sudėlioti žodžiai sukuria naują prasmę.
– Ankstesnėse parodose kartais gręždavotės ir į politines aktualijas, tačiau viename interviu esate sakę, kad siaurų temų niekada nenagrinėjate ir savo kūryboje visada kalbate tik apie būtį. Tad ir noriu klausti – ar per politines aktualijas visada prieinate prie būties klausimų?
Svajonė: Darome tai, kas aktualu mums patiems. Niekada nedarysi to, kas tavęs nejaudina.
Paulius: Tačiau geras kūrinys yra tik tas, kuris kalba apie būtį. Pats menas yra kalbėjimas apie būtį. O tai, kokį įrankį naudoji tai būčiai aptarti, priklauso nuo to, kas tave tuo metu jaudina. Rengiant šią parodą labiau panirome į žmogišką, asmeninį jausmą. Globalinių ar politinių temų nenaudojome – neturime tokių žodžių šiam sakiniui suformuluoti.
Menas yra kalbėjimas apie būtį. O tai, kokį įrankį naudoji tai būčiai aptarti, priklauso nuo to, kas tave tuo metu jaudina.
– Sutiktumėte, kad dalis jūsų kūrybos yra politiškai angažuota?
Svajonė: Angažuota tikrai nėra, nes niekada nepataikom į temą.
Paulius: Neturime tokio tikslo. „Nelozunguojam“ ir „nepolitikuojam“, to nenorim. Bet dalykai, kurie vyksta aplink, daro įtaką visiems, mums taip pat. Ir Čiurlionis tapė jūrą, bet ne apie jūrą kalbėjo.
– Jūsų kūryboje svarbus režisavimo aktas. Ar tai veikiau konceptualus, įžodintas veiksmas, ar nuojautomis grįstas kelias? Kaip apskritai atrodo jūsų kūrybinis procesas, ar jame svarbi disciplina?
Paulius: Jei yra nuojauta, vadovaudamasis protu ją suvaldai, konstruoji. Režisūra apskritai yra konstrukcija.
O dėl disciplinos – būna visaip. Jei yra įkvėpimas, mūza atskrido, tuo džiaugiesi ir naudojiesi. Bet yra daugybė techninių dalykų, kuriuos dirbame nuo 8 valandos ryto iki pat vakaro: piešiam, fotografuojam ir t.t. Dirbam kiekvieną dieną. O kadangi dirbam visą laiką, savaitgaliais gali tapti ir kitos dienos.
Svajonė: Savaitgaliais visos institucijos nedirba, niekas netrukdo, niekas naujų problemų nesuranda. Ramybė. Maloniau kaip tik nedirbti vidury savaitės.
– Prieš kurį laiką esate kalbėję apie „Vilniaus meno mafiją“...
Paulius: Manau, kad tai tęsiasi, kad vis dar yra daugybė dalykų, kurie ir toliau yra nesutvarkyti – bent jau taip atrodo žiūrint iš šalies.
– Jūsų santykis su institucijomis, kurias įvardijote kaip „Vilniaus meno mafiją“, vis dar nepasikeitė?
Paulius: Jokio santykio nėra. Mūsų ir toliau niekas nekviečia. Parodos, kurias organizavome Lietuvoje, vyko Šlapelių namuose, Fotografijos sąjungoj ir kitur – esame labai dėkingi ir „Vartų“ galerijai už bendradarbiavimą. Tačiau valstybinės dailės institucijos, kurios atsakingos už šiuolaikinį meną, mūsų nekviečia.
Jeigu nuo vieno žmogaus priklauso tavo kūrybinis procesas, tai, ar tave tokioj nedidelėj valstybėlėj pamatys ar nepamatys... Tai ydinga.
– Kalbama apie rotacijos trūkumą valstybinėse meno institucijose. Kodėl tai svarbu menininkams?
Svajonė: Iš tiesų situacijos, kuri yra Lietuvoje, dar niekur nesame matę. Užsienyje žmonės bent jau kilnojami iš posto į postą.
Tokia sistema paprasčiausiai kenkia kūrybai. Atsiranda nauji žmonės, nauji kūrėjai, nauja karta ir „pramušti“ tuos senius yra labai sunku. Jeigu nuo vieno žmogaus priklauso tavo kūrybinis procesas, tai, ar tave tokioj nedidelėj valstybėlėj pamatys ar nepamatys... Tai ydinga.
Paulius: Manau, kad Lietuvoje rotacija, keitimasis kaip tik turėjo būti labai svarbūs procesai, kad atsirastų paskata ateiti naujiems žmonėms. Aišku, rotacijas irgi gali suvaidinti – tokio juoko ir vaidybos nereikia. Bet bijau, kad net ir įstatymas realaus pokyčio negarantuos.
Manau, kad tokia situacija yra susidariusi ne tik mene. Tai visos Lietuvos problema.
– Ar manote, kad šią situaciją galėtų išspręsti kultūros politikos pertvarka?
Paulius: Tą kultūros politiką nuolat pertvarko...
Svajonė: Tik vis rezultatas panašus. Iš tiesų ne tik Kultūros, bet ir Švietimo ministerija turėtų šitą darbą dirbti. Pertvarką reikia pradėti nuo jaunų žmonių.
Paulius: Manau, kad kultūros sritis Lietuvoje tikrai yra apleista. Atrodo, kad visi čia šoka ir dainuoja, ir tikiu, kad visos Dainų šventės, žvelgiant į popieriukus ir skaičiukus, atrodo gražiai, bet kai įsigilini, pamatai labai daug „negražumų“, labai daug saviveiklos, kuri atsispindi ir šalies vizualinėje pusėje.
Svajonė: Labai nukritusi kartelė, ypač landšafto architektams. Lyg tai būtų mėgėjų, o ne profesionalų darbas.
Tikiu, kad visos Dainų šventės, žvelgiant į popieriukus ir skaičiukus, atrodo gražiai, bet kai įsigilini, pamatai labai daug „negražumų“, labai daug saviveiklos, kuri atsispindi ir šalies vizualinėje pusėje.
Paulius: Va, pažiūrėkim pro langą (rodo į S.Moniuškos skverą). Į ką tai panašu? Kodėl tas namas geltonas, ta bažnyčia rausva? Kodėl trinkelių tokia forma? Nes taip žolę ištrypė, tai pagal tuos „trypinius“ kažką ir padarė. Baisu. Niekur pasauly taip nemačiau, gal tik Kijeve tokių „bajerių“ yra. O tai buvo gražiausias Vilniaus skveras. Jis buvo nesutvarkytas, bet jis buvo gražiausias.
Kartais galvoju, gal čia mūsų mentalitetas. Yra architektų, kurie sako, jog jei jiems gerai, tai tegul sau ir turi. Bet tuomet aš sakau: „Tu juk irgi vaikštai miestu ir matai, kas tau nepatinka. Kas tie „jie“?
– Koks jūsų santykis su kritikos scena? Skaitote, ką apie jus rašo?
Svajonė: Santykis geras, kritiką skaitom. Mūsų darbai gali būti labai įvairiai interpretuojami.
Paulius: Kartais skaitydami atrandame tai, ko patys sau nebuvome išsakę, bet kas mūsų kūryboje iš tiesų yra. Galbūt tai susiję ir su tuo, kad kuriame dviese.
